Rankraščiai nedega

ANONIMINIS AUTORIUS

1994 me­tais Ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la iš­lei­do po­mir­ti­nę An­ta­no Ka­la­na­vi­čiaus kū­ry­bos kny­gą „Ne ak­me­nys gu­li“. Lei­di­nio su­da­ry­to­jos – Per­pe­tua Dum­šie­nė ir Ju­di­ta Vai­čiū­nai­tė. Ne­pri­klau­so­my­bės pra­džio­je Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė ir Va­len­ti­nas Sven­tic­kas po­eto ei­lė­raš­čius pri­sta­ti­nė­jo kaip nau­ją­ją kla­si­ką.

Da­bar me­tas klaus­ti: kas pla­tes­nei au­di­to­ri­jai šis po­etas yra šian­dien? Gal ir dėl to, kad po kny­gos pa­si­ro­dy­mo stojo dvi­de­šim­ties me­tų ty­la.

Antanas Kalanavičius jaunystėje

2012 me­tais ta pa­ti lei­dyk­la iš­lei­džia apie po­etą ir mo­nog­ra­fi­nio po­bū­džio lei­di­nį „Dul­kė­to erš­kė­čio ug­ny“. An­ta­nas Ka­la­na­vi­čius pri­si­me­na­mas am­ži­nin­kų, įvai­rių pro­fe­si­jų ir men­ta­li­te­to žmo­nių. Su lei­dy­bi­nin­kų iš­mo­nin­gu­mu su­kaup­ta ir iš­dės­ty­ta me­džia­ga: ver­ti­nan­tys teks­tai, ran­kraš­čių fak­si­mi­lės, pub­li­cis­ti­niai pa­sa­ko­ji­mai, daug ver­tin­gų nuo­trau­kų iš po­eto gim­to­jo Dzū­ki­jos kraš­to. Mo­nog­ra­fi­jos su­da­ry­to­ja ir pa­ren­gė­ja – Per­pe­tua Dum­šie­nė.

Aliu­zi­jos į A. Rem­bo, P. Pi­kasą, M. K. Čiur­lio­nį (B. Ka­še­lio­nis), krikš­čio­ny­bės šven­tų­jų re­gė­ji­mai ir at­min­tys (Č. Ka­va­liaus­kas), kal­bos ar­che­ti­pai (J. P. Lo­che­ris). Ne­nuos­ta­bu, nes kiek­vie­nas rim­tas kū­rė­jas at­vi­ras in­ter­pre­ta­ci­joms. Ir vi­so­se kny­go­je pa­teik­to­se įžval­go­se, ži­no­ma, ras­tu­me tie­sos.

Šio ra­ši­nio au­to­riui ypač pri­im­ti­ni ki­ta pro­ga pa­sa­ky­ti Ju­di­tos Vai­čiū­nai­tės žo­džiai: „Jo­kio čia ypa­tin­go pri­mi­ty­viz­mo ar net ly­gi­ni­mo su Čiur­lio­niu! Pa­pras­čiau­sia, tai ge­ra kon­struk­ty­vi po­ezi­ja.“

Lie­ka pri­dur­ti: iš­au­gu­si iš itin ar­cha­jiš­ko mąs­ty­mo ir ma­ty­mo. Tuo­met vi­sa sa­vo san­da­ra An­ta­nas Ka­la­na­vi­čius at­si­sto­tų prie mo­der­niz­mo ar net prie šiuo­lai­ki­nių me­nų.

Ge­rai kal­ban­tis lie­tu­viš­kai įžy­mus bal­tis­tas Ber­no uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius J. P. Lo­che­ris 1989 me­tais Ne­dzin­gė­je skai­ty­da­mas pa­skai­tą apie po­etą An­ta­ną Ka­la­na­vi­čių pa­li­ko mums ir to­kius žo­džius: „At­va­žia­vau pa­sa­ky­ti, ko­kį di­de­lį tur­tą tu­ri­te…“

Lie­tu­viš­ki ver­ti­ni­mai ge­ro­kai van­ges­ni, net­gi prieš­ta­rin­gi. Pla­tes­nei au­di­to­ri­jai (moks­lei­vi­jai) skir­to­je „Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je“ pa­tei­kia­ma Vik­to­ri­jos Dau­jo­ty­tės pa­ra­šy­ta so­cia­liz­mo me­tais Lie­tu­vo­je kur­sa­vu­sios po­ezi­jos ap­žval­ga. Nu­stem­bi, ne­ras­da­mas čia ne tik An­ta­no Ka­la­na­vi­čiaus, bet ir Jo­no Juš­kai­čio. Ne­ran­di stul­pų, ant ku­rių sto­vi šimt­me­čių lie­tu­viš­kos po­ezi­jos pi­ra­mi­dė.

Lie­ka nuo­šir­dus, tik gal jau prin­ci­pin­ges­nis, pa­ra­gi­ni­mas: gar­sin­ki­me! Juk dau­ge­liui An­ta­nas Ka­la­na­vi­čius te­bė­ra tik sen­sa­cin­ga fi­gū­ra.

Mums ži­no­mas ir ki­tas fak­tas: ne vie­nam hu­ma­ni­ta­riš­kai pa­si­ruo­šu­siam skai­ty­to­jui la­biau im­po­nuo­ja „Frag­men­tų“ sky­rius. Gal kad ne­ti­kė­tas ei­lė­raš­tis la­biau orien­tuo­tas į eu­ro­pie­tiš­ką­jį.

Lie­ku prie su­pra­ti­mo, kad An­ta­no Ka­la­na­vi­čiaus šer­dis – sun­ko­kai šif­ruo­ja­mi po­eto pro­gies­miai.

Tuo­met ar­chai­kos ir šiuo­lai­ki­nio pro­fe­sio­na­lu­mo tvir­tas ly­di­nys mums gal net svar­bes­nis už Al­bi­no Žu­kaus­ko pa­li­ki­mą.

Komentarai / 1

  1. Bortecino.

    Deja, rankraščiai dega – skaisčiai ir kaitriai. Ir apskritai bibliokaustas būtinas kaip atminties apvalymo sąlyga, nes kitaip paskęstume grafomanijos šiukšlyne.
    O tokius poetus poetus kaip Antanas Kalanavičius, galima apibūdinti šitaip: jie prisimenami tik tam, kad vėliau juos dar labiau pamirštų. Taip jiems ir reikia: nereikia kurti pernelyg hermetiškos ir įsavęspintos šifrapoezės.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.