Žydų klausimas šiandien Londone
LAIMANTAS JONUŠYS
Howard Jacobson. Finklerio klausimas. Romanas. Iš anglų k. vertė Aurelija Bivainytė.
V.: Metodika, 2012. 351 p.
„[…] galbūt geriau, palyginus [su kuo palyginus? Tiksliau – pasvėrus] netektis, apskritai laimės nepažinti? Geriau nugyventi gyvenimą laukiant to, kas niekada nepasirodys, nes taip teks mažiau liūdėti?“ (p. 23) Štai tokia pesimistine prielaida romane „Finklerio klausimas“ prabyla vienas iš trijų pagrindinių veikėjų Džiuljenas Treslou, – artėjant penkiasdešimtmečiui, šio nevykėlio romantiko viengungio nueitas gyvenimo kelias neatrodo džiuginantis: virtinė romanų su moterimis baigėsi tuo, kad jis turi du nelabai mylimus ir nelabai mylinčius sūnus, nes abi būsimos motinos „jį paliko dar prieš sužinodamos, kad laukiasi“ (277).
Kas kita jo draugas nuo mokyklos laikų Semuelis Finkleris – visuomenėje madingas filosofijos populiarintojas ir televizijos žvaigždė, gyvenantis gražioje šeimoje su gražia žmona, kuriai, deja, ne paslaptis, kad vyras kartkarčiais turi ir meilužę.
O štai kaip Howardo Jacobsono romane apibūdinami Treslou santykiai su moterimis:
[…] jis visada žinojo, kada bus paliktas, todėl mokėjo, kai tik galėjo, greitai pasiruošti mylėti atsidavęs iš naujo. Dėl to kartais seni ir nauji jausmai trumpai persidengdavo. Jis iš principo to neminėdavo nė vienai iš persidengusiųjų – nei dar nespėjusiai jo palikti, nei dar neužėmusiai pastarosios vietos. (104)
Kartais atrodo, kad tik pačiam Treslou (patraukliam, panašiam į Bradą Pittą vyrui) suprantama, kodėl jo suviliotos moterys nuo jo vis nusigręžia, nors „Treslou nedarė skubotų sprendimų, išskyrus tik kai reikėdavo kam nors pasipiršti“ (76).
Bet itin ryški knygos gija yra žydų gyvenimo šiandieniniame Londone (iš dalies ir apskritai Britanijoje, Vakaruose ar net pasaulyje) komplikacijos. Treslou ima egzaltuotai žavėtis žydais, visada juos mintyse vadina finkleriais, tad romano pavadinimą „Finklerio klausimas“ kartu galima laikyti ir žydų klausimo variacija. O apskritai kai kurios vyro apmaudo tirados, painūs santykiai su moterimis, į tai įpinta žydiškumo tema primena garsųjį amerikiečių rašytoją Philipą Rothą.
Skirtingai nei Rothas, Jacobsonas, be kita ko, yra tipiškas britas. Į šiandieninių Britanijos žydų mąstyseną ir kalbėseną pažvelgiama ir su ironija, net ir literatūriškai hiperbolizuojant, sutirštinant spalvas. Štai Treslou bičiuliai žydai Finkleris ir Liboras neretai ginčijasi politikos klausimais, ypač dėl Izraelio veiksmų. Nors šioje srityje juodu „nesutinka dėl kiekvieno aspekto“ (34), kartu mano, kad nežydų nuomonė šiuo klausimu neverta dėmesio.
Bet Finklerio nusistatymas prieš Izraelio politiką palestiniečių atžvilgiu išsirutulioja į svarbią siužeto liniją. Jis ima vadovauti sambūriui „Susigėdusieji žydai“. Šios veiklos motyvacija kartkarčiais įklimpsta į prieštaravimus, o ir jos pagrindas kai kuo paradoksalus. Galiausiai „Susigėdusiųjų žydų“ pozicijos susvyruoja dėl tuo metu plačiai nuskambėjusio Britanijoje sumanyto Izraelio akademinių ir kultūrinių institucijų boikoto. Finkleris samprotauja taip: „[…] sumanymas drausti bendrauti intelektualams, kurie visais laikais buvo didžiausia taikos viltis, yra ypač žlugdantis ir kvailas. Jis, be kita ko, skelbia, kad, pirma, tvirtai nusprendėme, ką manome, antra, nenorime žinoti, ką mano kiti, ir trečia, nebenorime girdėti nieko, su kuo nesutinkame“ (169–170). Logiškas argumentas – bėda tik tada, kai tokiuose epizoduose šis 2010 m. Bookerio premija įvertintas romanas nukrypsta į publicistikos pusę ir truputėlį pakvimpa laikraštiena, nors Jacobsonas visa tai reiškia gyvybingų personažų lūpomis.
Romane „Finklerio klausimas“ užkabinami kai kurie rimti ir skaudūs klausimai – Holokausto neigimas, smurtiniai išpuoliai prieš žydus šiandieninėse Vakarų valstybėse, bet jie dažniausiai neužgula moralizavimo svoriu, nes reiškiasi komiškų ir absurdiškų situacijų terpėje.
Vienas iš esminių romano teiginių yra toks: „[…] antisemitizmas vėl tapo tuo, kuo buvo anksčiau – nesustojančiu eskalatoriumi, ant kurio panorėjęs galėjo [t. y. gali – L. J.] užšokti bet kas“ (266). O užšoka ne tik Vakarų valstybėse gausiai įsikūrę musulmonų ekstremistai, kurie imasi smurtinių veiksmų prieš žydus, bet ir pačių Vakarų išauklėti teisuoliai intelektualai, beatodairiškai smerkiantys Izraelį, tarp jų ir kai kurie žydai. Štai čia lyg ir susikerta Treslou ir žydų likimas, bent jis pats padaro tokią išvadą: „Tiek Treslou suprato pats per metus gyvenimo įvaikiu finklerių šeimoje – jie neturėjo [–neturi] jokių šansų laimėti. Visai kaip ir jis“ (307).
Taip pat pasišaipoma arba pasipiktinama, daugiausia per personažus, ir dėl tų priešgynų žydų, kurie kiekviena proga smerkia sionizmą bei Izraelį, ir dėl tų, kurie kiekviename žingsnyje įžvelgia antisemitizmą. „Kur tik pažvelgdavo, Finkleris matydavo tik antisemitus, dėl kurių jam drebėjo širdis“ (270). Tik vis dėlto ir iš viso romano, ir iš šios pastraipos konteksto aišku, kad tas he (jis) yra ne Finkleris, o priešingai – tas žydo tipas, kuriam Finkleris ir jo bendraminčiai „Susigėdusieji žydai“ nuolat oponuoja; ankstesnis sakinys skelbia: „Naujasis isteriškas žydas taip pat sumoteriškėjęs, nes apimtas nevyriškos baimės.“ Tai yra Finklerio minčių gija, pratęsiama taip: „Kur tik pažvelgia, jis [„isteriškas žydas“] mato tik antisemitus […].“
Romane yra efektingų sakinių, kuriuos patogu cituoti, pavyzdžiui: „Vieną naktį Finkleris, internete žaisdamas pokerį, pralošė daugiau nei du tūkstančius svarų ir išėjo susirasti prostitutės“ (252). Tačiau yra ne tik komizmo, bet ir tragizmo. Jau prieš prasidedant pagrindiniam veiksmui Semo Finklerio ir Liboro Sevčiko žmonos yra mirusios – pastarajam tai ypač skaudi netektis: šis senyvas Čekijos žydas, seniai ir sėkmingai įsikūręs Anglijoje, turėjęs puikią Holivudo žvaigždžių gyvenimą nušviečiančio žurnalisto karjerą, visą savo gyvenimą pavertė mylimos žmonos adoracija, – tai yra toks idealas, kuris dėl skirtingų priežasčių nepasiekiamas nei Finkleriui, nei Treslou, nors pastarasis romano baigiamosiose dalyse kaip tik tokia ištikimybe bando atsigriebti už savo gyvenimo moterų praradimus.
Pas mus kartais peršama nuomonė, kad pasaulyje jau praėjusi sudėtingos stilistikos knygų rašymo mada. Tai teisinga tik iš dalies, o štai šis Jacobsono romanas yra, tarkim, trečias atvejis – jam visai nebūdingos literatūrinės estetikos vingrybės, bet kai kurie jo pasažai sudėtingi intelektualinėje plotmėje – ne tuo, kad autorius norėtų perteikti kokias nors sudėtingas idėjas, o veikiau kai kurių intelektualių ginčų parodijavimo ir ironizavimo užmoju. Štai vienas epizodinis charakteris – iškili, gerai žinoma akademikė byloja apie reiškinį, kurį, tariant jos žodžiais, „Vakarai vadina terorizmu“:
Žiaurume yra kažkokios erotikos, kalbėjo ji sužavėtai publikai. Savo aukas galima kaupti širdyje, taip pat galima kaupti ir tuos, kurie žudo tave. (271)
Tik bent kiek pažįstant kai kuriuos madingus šiandieninius Vakarų postmodernizmo filosofuotojus, kurie politikos ir smurto reiškinius rafinuotai apverčia aukštyn kojomis, atmesdami moralę, galima suprasti, kokį mąstymo būdą knygos autorius čia ironizuoja.
Matyt, galima teigti, jog Jacobsono romanui „Finklerio klausimas“ Bookerio premija skirta už tai, kad įdomiai, intelektualiai ir su sąmoju autorius sužaidė kai kuriais aktualiais Britanijos ir pasaulio žydų klausimais, egzistuojančiais šiuo istorijos momentu, be to, įžvalgiai pakedeno amžinuosius žmonių bendravimo keblumus, vyrų ir moterų santykių kazusus. Į pasaulio literatūros aukso fondą ši knyga, matyt, nepateks, betgi ne kasdien tokios parašomos.
„Austrų kalba“ ir kitos vertimo eibės
Čia minėjau Treslou, bet šio personažo (kaip ir kai kurių kitų) pavardė transkribuota nevykusiai: Treslove galėtų būti Treslavas (o gal net Treslovas ar Treslouvas), tik jokiu būdu ne Treslou.
Šiek tiek abejotina, ar verta lietuvinti ir realių asmenybių pavardes, bet jeigu tai daroma, reikėtų pasidomėti ne tik tais, kuriuos nuspręsta pristatyti išnašose (dažnai be reikalo), tad, užuot vertus „Bohema“ parašyta pagal Henrio Murgerio novelę“ (39), reikėtų – „[…] pagal Anri Miuržė romaną“. Beje, vaikiška klaida (novel – „novelė“) kartojasi, pvz., p. 42:
[…] eidavo skaityti romantiškų novelių [=romanų] ir klausytis devynioliktojo amžiaus operų. Tai tėvui taip pat nepatiko, nes visos Treslou skaitomos knygos ir klausomos operos gulėjo jo lentynose.
Čia atrodo, jog tėvui nepatiko todėl, kad sūnus „eidavo“ kažkur kitur, nors skaityti ir klausytis galėjo namuose. Iš tikrųjų jis tai darė namuose, ir, nepaisant to (for all that), tėvui nepatiko. (Prieš tai sakoma, kad tėvas, nors pats griežė smuiku, vaiką atkalbėjo nuo muzikos mokslų.)
Aplaidumas kyšo ir kitur: p. 163 minima šventė (žydų Naujieji metai) „Roša-a-Šana“, o jau kitame puslapyje siūloma švęsti „Rošą, Hašaną“ (iš karto dvi šventes?), nors angliškai abiem atvejais yra Rosh Hashanah, o lietuviškai turėtų būti Roš Hašana; t. p. p. 163 yra „Jom Kipuras“ (teisingai), o kitame puslapyje – „Yom Kipuras“.
Nenustačius asmenybės, klaidingai išverstas ir sakinys apie Finklerio kuriamas televizijos laidas: „[…] eidavo savo milžiniškomis kojomis krypuodamas gatve, kai sunkvežimis su skalbiniais partrenkdavo Rolandą Bartesą […]“ Kažin kiekgi kartų sunkvežimis su skalbiniais gali partrenkti tą patį žmogų (taip rodo būtasis dažninis laikas). O yra: „[…] walks down the street where the laundry van knocked down Roland Barthes […]. T. y. eina ta (Paryžiaus) gatve, kurioje skalbyklos mašina partrenkė Rolaną Bartą – vieną garsiausių XX a. kultūrologų, verstą ir į lietuvių kalbą (bet Aurelijai Bivainytei, regis, nežinomą). Kebliau yra su sakinyje pavartotu paprastu žodžiu van. VLKK internetiniame konsultacijų banke siūloma vadinti „vanu“, bet ten klaidingai sakoma, kad tai yra „šeiminis automobilis“. Jeigu būtų mano valia, tokį automobilio tipą vadinčiau „minifurgonu“ (jo nuotrauką galima pamatyti, pvz., Oxford Advanced Learner’s Dictionary: van).
Daugybę kartų suklysta su laikų derinimu, pvz.: „[…] sapnuodavo, kad dėdavo [=deda] daiktus į ne jiems skirtas vietas“ (27). Tai ypač prastai atrodo, kai šalutiniu sakiniu nusakomas koks nors universalus apibendrinimas: „[…] žinojo, kad seni žmonės su amžiumi darėsi [=darosi] vis irzlesni“ (319).
Kartais atrodo, kad vertėja tiesiog nesuprato verčiamo teksto esmės. Kaip kitaip paaiškinti tokį pasakymą: „nežydiškojo pasaulio […], iš kurio žydai tik dėl savo kaltės [through no (!) fault of their own] bėga jau amžių amžius…“ (274) Galima suprasti, kad žodelis „no“ išsprūdo vertėjai iš akių (taip kartais pasitaiko), bet juk turėtų būti antras žvilgsnis, skatinantis pagalvoti apie teiginio prasmę ir logiką. Pasakyti, kad žydai per amžių amžius yra bėgę iš savo gyvenamų vietų dėl savo kaltės, galėtų tik jau visiškai tamsus antisemitas.
Paslystama ir lygioje vietoje. Treslou save apibūdina, be kita ko, ir taip: „melancholijos sūnus ir vienišas cigarų pardavėjas“ (306 ir 307). „Melancholijos sūnus“ skamba poetiškai, bet kodėl cigarų pardavėjas? Iš romano žinome, kad jis buvo BBC laidų rengėjas ir dirbo įvairių kitų darbų, bet ne tabako prekybininku. Tačiau ne kartą minima, kad cigarais prekiavo jo tėvas, todėl tas sakinys iš tikrųjų yra toks: „melancholiško ir vienišo cigarų pardavėjo sūnus“ – son of a melancholy and friendless cigar seller.
Kitas liapsusas – vertėjos sugalvota „austrų kalba“: „Liboras su Treslou vaikščiodavo susikibę už parankių kaip pagyvenusių austrų kalba kalbančių vengrų džentelmenų pora, keisdamiesi anekdotais jidiš kalba, kurią Treslou iki tol buvo puikiai išmokęs“ (338). Austro-Hungarian gentlemen: Austrijos-Vengrijos (laikų) džentelmenai; bet šiame sakinyje (ir pastraipoje) klaidingai suprasta esmė: iš tikrųjų tai tebuvo Treslou fantazija (fancy), tad jie šitaip ne „vaikščiodavo“, o jis tik įsivaizdavo, kad vaikščios ir kad jidiš kalbą bus puikiai išmokęs.
Vertėjos išnašų yra bent dvigubai daugiau, negu reikėtų, jose yra ir kuriozų: PLO (angl. Palestine Liberation Organization) išnašoje pavadinta „Palestinos liberalų organizacija“ (227).
Gražu, kad Vilniuje gimęs Jascha Heifetzas Liboro pavadintas lietuviu, bet, deja, klaidinga, kad Suvalkai yra „prie Lenkijos ir Čekijos sienos“ (113) – tai jau ne vertėjos, o autoriaus klaida, bet savo klaidą vertėja sugebėjo įvelti ir šiame sakinyje: „retai apgyvendinto rajono prie Lenkijos ir Čekijos sienos“ – iš tikrųjų porous yra ne „retai apgyvendintas“, o „pralaidus“ – ta prasme, kad pro jį migruoja arba jame maišosi įvairių tautų žmonės.
Jeigu visas sakinys originale yra kursyvu, vertėja turėtų pagalvoti, kodėl – gal tai kokia citata? – ir pagūglinti. Hepsibą „vargino jų poreikiai. Kuo jie ją laikė [geriau – laiko] – Amerika? Atiduok man savo pavargusią, vargšę… niekam tikusias knibždančio tavo kranto atliekas“ (333). Iš tikrųjų pastarasis sakinys (kursyvu originale, bet ne vertime) yra iš eilėraščio, išgraviruoto ant JAV Laisvės statulos postamento – „Tremtinių Motina“ (Amerika) kreipiasi į „senąsias žemes“: „Duokit man savo pavargėlius, vargšus, […] bėdinas savo knibždančio kranto atmatas.“
Galų gale nebenuostabu, kad apostrofai kabo žemyn galva (217), o Who’s Who („Kas yra kas“) išversta „kas ką“ (225).
Klaidų sraute stiliaus negerovės lieka mažiau pastebimos, tad tik pora pavyzdžių. Tipiški angliški eliptiniai sakiniai, kai esmė aiški iš anksčiau ir paliekama tik klausiamoji forma, per dažnai verčiami tiesiogiai, pvz.: „[…] jis niekada gyvenime jokios moters neprašė gimdyti jam vaikų. Kodėl turėjo?“ (105) Natūraliau skambėtų: „Kam jam to?“
Šnekamoji kalba: į klausimą „Nebuvai ligoninėje?“ atsakoma daugiažodiškai formaliai: „Nebuvo poreikio ten važiuoti“ (221), – nors yra paprasčiau: No need. („Nebuvo reikalo.“)
Pirma šios recenzijos dalis truputį kitokiu pavidalu transliuota LRT radijo „Kultūros savaitėje“ (IX.8).