Laiš­kai iš pra­ei­ties: Min­dau­gą me­nan­ti pi­lis Liub­čio­je

ARŪ­NAS KA­ZYS KY­NAS

Da­bar tai – Liub­čia pa­va­din­tas mies­te­lis Nau­gar­du­ko (Gu­di­ja) apy­lin­kė­se. Pi­lia­vie­tė­je yra iš­li­kęs tvir­to­vės bokš­tas, ga­lin­gas įva­žiuo­ja­mų­jų var­tų su bokš­te­liu sta­ti­nys ir ke­li is­to­riz­mo sti­liaus dvi­aukš­čiai pa­sta­tai. Šiuo me­tu lė­tai at­sta­ti­nė­ja­mi pi­lies kuo­rai – gal vie­nus pa­bai­gus ne­su­grius ir ki­ti sta­ti­niai? Aiš­ku vie­na – jo­kio­mis są­ly­go­mis ne­si­keis nuo­sta­bus vaiz­das į Ne­mu­no vin­gį, miš­kus, ku­riuo­se, kaip pa­sa­ko­ja­ma pa­da­vi­muo­se, me­džio­jo ka­ra­lius Min­dau­gas.

Vėjarodė, pagaminta 1581 m. ir rasta 1968 m. Liubičios (Gudija) miestelyje-tvirtovėje

Is­to­ri­kas Te­odo­ras Nar­bu­tas stu­di­jo­je „Lie­tu­vių tau­tos is­to­ri­ja“ (T. 4, Wil­no: A. Mar­ci­now­ski, 1838, p. 508–510) ra­šė apie anks­ty­vą­ją vals­ty­bės is­to­ri­jos da­lį, be ki­ta ko, pa­mi­nė­da­mas ir Liub­čią bei jos val­dy­to­jus: „Kai Len­ki­jo­je bu­vo pra­dė­tas kur­ti Do­mi­ni­ko­nų or­di­nas, pa­lai­min­ta­sis Vi­tas, trokš­da­mas dva­siš­kai apaš­ta­lau­da­mas pa­dė­ti tam­su­mo­je, tai yra stab­mel­dys­tė­je sken­din­čioms tau­toms, pri­si­dė­jo prie šven­to­jo Jac­kaus: ap­si­vil­ko vie­nuo­lio abi­tą ir ta­po jo mo­ki­niu ir apaš­ta­liš­ko žy­gio bi­čiu­liu. [...] Iš Ki­je­vo bu­vo siųs­tas į Lie­tu­vos Ru­sią, ku­rios sos­ti­ne anuo­met bu­vo Nau­gar­du­kas. Ta­čiau Liub­čio­je, kles­tin­čia­me pa­ne­mu­nio pre­ky­bos mies­te, pri­klau­san­čia­me gar­siam Ki­je­vo emig­ran­tui ba­jo­rui An­driui Ki­ja­nui, ku­rį la­bai mė­go Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Min­dau­gas, bu­vo de­ra­mai su­tik­tas. [...] Tai tu­rė­jo įvyk­ti dar prieš 1250 me­tus.“ Is­to­ri­kas pa­tiks­li­no, kad Liub­čia, esan­ti Nau­gar­du­ko sri­ty­je, kai­ria­ja­me Ne­mu­no kran­te, kur ir da­bar sto­vi pi­lai­tė, yra ne­pa­pras­tai se­na gy­ven­vie­tė. XIII a. Lie­tu­vos­ di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Min­dau­gas ją do­va­no­jo Ki­je­vo ba­jo­rui An­driui Va­sil­je­vi­čiui Ki­ja­nui, ku­ris pa­bė­go iš to­to­rių nio­ko­ja­mo Ki­je­vo ir tar­na­vo Min­dau­gui. Šias ži­nias T. Nar­bu­tas pa­si­tel­kė iš se­nų­jų kro­ni­kų ir Mo­tie­jaus Strij­kov­skio bei Al­ber­to Vi­jū­ko-Ko­ja­la­vi­čiaus is­to­ri­jų.

Šiuo me­tu Liub­čios mies­te­lis ad­mi­nist­ra­ciš­kai pri­klau­so Gu­di­jos vals­ty­bės ju­ris­dik­ci­jai, pa­mirš­tas Lie­tu­vos is­to­ri­kų, ar­che­o­lo­gų ir ki­tų ty­ri­nė­to­jų.

2009 m. va­sa­rą mes, is­to­ri­ne pra­ei­ti­mi be­si­do­min­tys ke­liau­to­jai iš Lie­tu­vos, ap­lan­kė­me Liub­čios tvir­to­vę. Kon­sta­ta­vo­me, kad bu­vo iš­li­kę du se­nie­ji pi­lies kuo­rai, sie­nų frag­men­tai, du vė­les­nės sta­ty­bos pa­sta­tai. Pi­lia­vie­tę ža­da­ma res­tau­ruo­ti ir at­sta­ty­ti, ti­ki­ma­si, kad tuo­met pa­di­dės is­to­ri­ne pra­ei­ti­mi be­si­do­min­čių lan­ky­to­jų srau­tas.

Trąbki

Dąbrowa

1968 m. gu­dų ar­che­o­lo­gai, ka­si­nė­da­mi pi­lia­vie­tės kie­mą, ra­do ne­daug rū­džių te­su­nai­kin­tą ge­le­ži­nę vė­ja­ro­dę, ku­ri prieš maž­daug ke­tu­ris šimt­me­čius puo­šė vie­ną iš pi­lies kuo­rų. Dai­lės is­to­ri­jos ir LDK ba­jo­rų he­ral­di­kos tra­di­ci­jų po­žiū­riu, tai yra gra­žus ir įdo­mus tai­ko­mo­sios dai­lės kū­ri­nys, at­spin­din­tis anks­ty­viau­sią XVI a. pa­bai­gos kal­viš­kos ir šalt­kal­viš­kos me­ni­nės ka­ly­bos sti­lis­ti­ką. Iki jos bu­vo ži­no­ma be­veik šim­tą me­tų vė­liau, 1692 m., Vil­niu­je pa­ga­min­ta ir Švč. Ma­ri­jos mo­nog­ra­mą iš­lai­kiu­si vė­ja­ro­dė.

Gu­dų ty­ri­nė­to­jai Liub­čios vė­ja­ro­dę da­ta­vo ne­tei­sin­gai. Vir­šu­ti­nis re­gist­ras, ku­ria­me iš­kirs­ti kiau­ra­raš­čiai skai­tmenys, ap­ga­din­tas taip, kad ne­la­bai pa­ty­rę kraš­to­ty­ri­nin­kai ma­nė bu­vus žy­miai anks­tes­nę – 1281 m. – da­tą. Pa­si­tel­kęs nau­jes­nes is­to­ri­nes ži­nias ir pa­ty­ri­nė­jęs iš­li­ku­sį ba­jo­ro Sta­nis­lo­vo Kiš­kos ant­spau­do pie­ši­nį, nu­sta­čiau, kad vė­ja­ro­dė pa­ga­min­ta XVI a. Ki­toks nei iš­li­kęs, bu­vęs ir jos si­lu­e­tas. Tik­riau­siai jis pri­mi­nė vė­jy­je plaz­dan­čias tri­kam­pes vė­lia­vė­les. Vir­šu­ti­nia­me re­gist­re yra iš­li­kę ar­ba spė­ja­mi kiau­ra­raš­čiai žen­klai: ara­biš­kasis skait­muo 1, to­liau – taš­ko kiau­ry­mė, skait­muo 5, pa­na­šus į rai­dę S, skait­muo 8, taš­ko kiau­ry­mė, skait­muo 1. Prie­ki­nius skai­t­me­nis te­ko nu­spė­ti ir taip nu­sta­ty­ti pa­ga­mi­ni­mo da­tą. Ant­ra­ja­me nuo vir­šaus re­gist­re iš­li­ko si­lu­e­ti­niai he­ral­di­niai žen­klai. Jie pri­klau­sė jau­nes­nei Liub­čios tvir­to­vės sa­vi­nin­kų kar­tai, ku­rios at­sto­vai reikš­min­gai pri­si­dė­jo ku­riant Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės is­to­ri­ją.

Liubčios tvirtovė. Autoriaus piešinys

Vir­šu­ti­nia­me kai­ria­ja­me vė­ja­ro­dės kam­pe bu­vo įkom­po­nuo­tas he­ral­di­nis žen­klas, vaiz­duo­jan­tis pa­sa­gą su kry­že­liais vir­šu­je ir apa­čio­je. He­ral­diš­kai žen­klas tu­rė­jo bū­ti vaiz­duo­ja­mas bal­tos spal­vos su tri­mis auk­si­niais kry­žiais žyd­ra­me fo­ne. Virš her­bo bu­vo su­kom­po­nuo­tas strė­le per­ver­tas spar­nas. Gu­dų ty­ri­nė­to­jai iš pra­džių šį her­bą ne­tei­sin­gai pa­va­di­no Pod­ko­va (pa­sa­ga) ir pri­sky­rė ba­jo­rams Ne­ča­jams, gy­ve­nu­siems Mstis­lav­ly­je. A. Vi­jū­ko-Ko­ja­la­vi­čiaus kny­go­je „Com­pen­dium“ ap­ti­ko­me tik­rą­jį vė­ja­ro­dės her­bą ati­tin­kan­tį pa­aiš­ki­ni­mą. Jis bu­vo va­di­na­mas Dąb­ro­wos her­bu ir pri­klau­sė ke­lioms ba­jo­rų gi­mi­nėms. Anks­čiau­siai jis bu­vo su­teik­tas ba­jo­rui Zgiers­kiui Kiš­kai, tar­na­vu­siam et­mo­no Jo­no Bal­to­jo dva­re. Kiš­kos (Kis­zka) pra­var­dę jam da­vė pats et­mo­nas, bet, re­gis, ne­tu­rė­da­mas pyk­čio, nes grei­tai už jo iš­te­ki­no sa­vo duk­te­rį. Pra­var­dė, ta­pu­si nau­ją­ja pa­var­de, gi­mi­nei pri­li­po am­žiams. Iš jos bu­vo ki­lę daug LDK nu­si­pel­niu­sių kar­ve­džių, ap­skri­čių val­dy­to­jų, se­niū­nų, di­plo­ma­tų. Gi­mi­nia­vo­si su Kris­tu­pu Rad­vi­la ir Ka­ro­liu Chod­ke­vi­čiu­mi.

Wadwicz

Vė­ja­ro­dės vir­šu­ti­nia­me de­ši­nia­ja­me kam­pe vaiz­duo­ja­mi ge­rai iš­si­lai­kę trys ra­tu iš­dės­ty­ti me­džiok­lės ra­gai (tau­rės). A. Vi­jū­ko-Ko­ja­la­vi­čiaus „Com­pen­dium“ (Kra­ków, 1897) šis he­ral­di­nis žen­klas bu­vo va­di­na­mas Trąb­ki her­bu ir sky­de­ly­je rau­do­na­me fo­ne bu­vo vaiz­duo­ja­mas su tri­mis me­džiok­lės ra­gais ir auk­si­niais dir­že­liais, su­suk­tais į kil­pe­lę. Pir­ma­sis šį her­bą Ho­rod­lė­je ga­vo Hre­ho­ri­jus Os­ti­kas (Gri­go­ri­jus As­ti­kas), Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio (spė­ja­ma, kad Na­ri­man­to Gle­bo Ge­di­mi­nai­čio) pa­li­kuo­nis. Iš šios gi­mi­nės ki­lo ba­jo­ras Mi­ka­lo­jus Rad­vi­la, tu­rė­jęs Juo­do­jo pra­var­dę. Iš As­ti­kų gi­mi­nės ki­lo ne­ma­ža LDK vals­ty­bės vei­kė­jų.

Dria

Tre­čia­sis apa­ti­nis vė­ja­ro­dės re­gist­ras bu­vo la­biau­siai su­ny­kęs. Gu­dų ty­ri­nė­to­jai jo he­ral­di­nę kom­po­zi­ci­ją re­konst­ra­vo pa­gal tu­ri­mą ba­jo­ro Sta­nis­lo­vo Kiš­kos ant­spau­dą. Taip pat pa­dė­jo iš­li­kęs skar­dos lo­pi­nė­lis, ku­ria­me ga­li­ma įžiū­rė­ti laip­tuo­tą dau­gia­kam­pį. Iš šo­nų jį lai­kė dvi iš kai­rės į de­ši­nę že­myn be­si­lei­džian­čios juos­tos. He­ral­di­nį žen­klą su­da­rė trys dau­gia­kam­piai, ku­riuos A. Vi­jū­kas-Ko­ja­la­vi­čius va­di­no ka­mie­nie (ak­me­nys). Her­bo fo­nas – rau­do­nas, ak­me­nys nu­spal­vin­ti gel­to­nai, jie bu­vo vaiz­duo­ja­mi her­be, ku­ris bu­vo va­di­na­mas Dria (juos­ta). Pir­ma­sis šį her­bą Ho­rod­lė­je 1411 m. pri­ėmė ba­jo­ras Mi­ka­lo­jus Tau­ta­gir­das (Taw­ty­gert). Bal­tiš­kas pa­var­dės skam­bė­ji­mas ir aki­vaiz­di eti­mo­lo­gi­ja ro­do jį tu­rė­jus lie­tu­viš­kas šak­nis.

Apa­ti­nia­me de­ši­nia­ja­me vė­ja­ro­dės lau­ke tu­rė­jo bū­ti pa­vaiz­duo­tos dvi nu­ga­ro­mis pa­suk­tos žu­vys. Her­bo fo­nas nu­spal­vin­tas rau­do­nai, o žu­vys – bal­tai. He­ral­di­nis pa­va­di­ni­mas – Wad­wicz. Gar­bin­ga ba­jo­rų Mon­ty­gir­dų gi­mi­nė Lie­tu­vo­je bu­vo ži­no­ma nuo di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Al­gir­do lai­kų. Jo­nas ir Pet­ras Mon­ty­gir­dai­čiai 1401 m. su Len­ki­jos ka­ra­liu­mi Jo­gai­la pa­si­ra­šė LDK ir Len­ki­jos Ka­ra­lys­tės uni­ją. Ba­jo­rų Mon­ty­gir­dų, kaip ir Tau­ta­gir­dų, pa­var­džių bal­tiš­kas skam­bė­ji­mas ir eti­mo­lo­gi­ja yra pa­na­šūs ir tu­rin­tys lie­tu­viš­kas šak­nis, ta­čiau lo­ty­nų raš­me­ni­mis už­ra­šy­tos len­kiš­kai jos (ne)są­mo­nin­gai bu­vo iš­krai­po­mos ir ro­dė aki­vaiz­dų XV a. pra­džio­je įsi­bė­gė­jan­tį Lie­tu­vos ba­jo­ri­jos nu­tau­tė­ji­mą.