Dygs­ta bal­ti dan­tys

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Za­die Smith. Bal­ti dan­tys. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Gab­rie­lė Gai­liū­tė. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 544 p.

Ro­ma­nai, ku­riuo­se yra ne­ma­žai vei­kė­jų (ir be­ne vi­si jie bū­na pa­grin­di­niai), daž­nai at­ro­do pai­nūs. Iš pra­džių pa­ma­niau, kad pa­na­šiai nu­tiks ir su šiuo, bet ne­tru­kus vi­si ro­ma­no žmo­nės ta­po ar­ti­mi tar­si se­niai pa­žįs­ta­mi kai­my­nai, ku­rių gy­ve­ni­mą be men­kiau­sios są­ži­nės grau­ža­ties ga­li ste­bė­ti pro rak­to sky­lu­tę.

Tie­sa, trys šei­mos ne­at­si­ran­da iš nie­kur, siu­že­to li­ni­jos brė­žia­mos iš lė­to (bet tik­rai ne­nu­obo­džiai), o skai­ty­to­jas tie­siog pa­žin­di­na­mas.

Kad ir kaip ar­ti­mai pa­vyk­tų su­si­pa­žin­ti, ta­pa­tin­tis nė su vie­nu vei­kė­ju ne­si­no­ri. Gal­būt dėl tau­ti­nių, kul­tū­ri­nių skir­tu­mų, ku­rie kny­go­je tam­pa svar­biu mo­ty­vu, gal­būt dėl ki­to­kios pa­tir­ties. Nors, ne­abe­jo­ju, dau­ge­lis tė­čių ir ma­mų teks­te ras­tų bent vie­ną ki­tą iš­gy­ven­tą aki­mir­ką.

Tai­gi, tai ro­ma­nas apie tė­čius ir ma­mas, jų vai­kus, apie mu­sul­mo­nus, Je­ho­vos liu­dy­to­jus, moks­li­nin­kus… Ži­no­ma, taip pat apie SuperPelę, ta­pu­sią moks­li­nių eks­pe­ri­men­tų au­ka.

Ga­li­ma tik ste­bė­tis ir gė­rė­tis au­to­rės ta­len­tu vie­no­je is­to­ri­jo­je su­pin­ti ga­ly­bę įvai­riau­sių ele­men­tų. Ne­ži­nau, ar tai pa­da­ry­ti bū­tų pa­vy­kę taip pat pui­kiai, jei ne Za­die Smith šmaikš­tu­mas. Su­ras­ti ri­bą tarp tuš­čių pa­šmaikš­ta­vi­mų ir iš­min­tin­go, bet per­ne­lyg sau­sai pa­ra­šy­to kū­ri­nio pa­vyks­ta tik­rai ne vi­siems au­to­riams.

Šmaikš­čiai iš­min­tin­gas ro­ma­nas apie dvie­jų tė­čių drau­gys­tę. „Trum­pai ta­riant, tai bu­vo kaip tik to­kia drau­gys­tė, ko­kias an­glai už­mez­ga per atos­to­gas, ko­kias tik per atos­to­gas ir įsten­gia už­megz­ti. Drau­gys­tė, per­žen­gian­ti kla­sę ir spal­vą, drau­gys­tė, ku­rios pa­grin­das – fi­zi­nis ar­tu­mas ir ku­ri tve­ria to­dėl, kad an­glas ma­no, jog fi­zi­nis ar­tu­mas lai­ki­nas“ (104 p.).

Pra­si­dė­ju­si ka­ro fron­te, Sa­ma­do iš Ben­ga­li­jos ir an­glo Ar­čio drau­gys­tė tę­sia­si „O’Con­nell’s“ ba­re. Tik pa­čio­je ro­ma­no pa­bai­go­je, at­ro­do, jai iš­ky­la šio­kia to­kia grės­mė. Nie­ko ypa­tin­go, tie­siog dar vie­na gy­ve­ni­mo ir mir­ties di­le­ma.

Su­si­drau­gau­ja ne tik Sa­ma­das su Ar­čiu, bet ir jų vai­kai, tai­gi, jau­nat­viš­kų in­tri­gų čia taip pat už­ten­ka. O jei kam nors vis dėlto pri­trūks­ta, ne­tru­kus at­si­ran­da Čal­fe­nai, dar vie­na įdo­mi šei­my­nė­lė. Šios šei­mos na­riams jo­kių sim­pa­ti­jų pa­jus­ti veik ne­įma­no­ma. Iš­sky­rus SuperPelę, ži­no­ma.

Ver­ta pa­mi­nė­ti, kad Za­die Smith ra­šy­mo sti­lius pa­tiks tik­rai ne vi­siems. Vien­ti­so sti­liaus ieš­ko­ti gal­būt net­gi ne­ver­ta – jis kin­ta kar­tu su kiek­vie­no vei­kė­jo cha­rak­te­riu. Man ši ypa­ty­bė pa­si­ro­dė vei­kiau tei­gia­ma nei nei­gia­ma, nes ne to­kia mo­no­to­niš­ka kal­ba su­tei­kia teks­tui ver­ba­li­nio spal­vin­gu­mo, gy­vu­mo.

La­bai svar­bi ver­ti­mo ko­ky­bė, kū­ri­nio in­ter­pre­ta­ci­ja ver­čiant. Šis kū­ri­nys iš­vers­tas pui­kiai, nors, aki­vaiz­du, tai da­ry­ti tik­rai ne­bu­vo leng­va.

Skai­tant ne­palieka jaus­mas, kad šią kny­gą ne tik sma­gu (ge­res­nį žodį ras­ti bū­tų su­dė­tin­ga) skai­ty­ti, bet ir au­to­rei bu­vo sma­gu ra­šy­ti. Pus­la­piais sro­ve­na ener­gi­ja, ku­ri džiu­gi­na.