Dieviškoji dviprasmybė

Laiku ir nelaiku

Vieš­pats DIEVAS at­vė­rė man au­sis;
aš ne­maiš­ta­vau, at­gal ne­si­trau­kiau.
At­su­kau nu­ga­rą ma­ne pla­kan­tiems,
at­ki­šau žan­dus rau­nan­tiems man barz­dą,
nuo už­gau­lio­ji­mo ir spjū­vių ne­slė­piau vei­do.
Vieš­pats DIEVAS man pa­de­da,
to­dėl aš ne­su pa­že­min­tas.
Nu­tai­siau sa­vo vei­dą kie­tą kaip tit­na­gas,
ži­nau, kad ne­bū­siu su­gė­din­tas.
Ma­no gy­nė­jas yra ar­ti, –
kas drįs su ma­ni­mi by­li­nė­tis?
Sto­ki­me vie­nas prieš ki­tą teis­me!
Kas tu­ri by­lą prieš ma­ne?
Te­gu man pri­sis­ta­to!
Štai Vieš­pats DIEVAS man pa­de­da, –
tad kas ma­ne be­pas­merks?

Iz 50, 5–9a

Šie pos­mai pri­ski­ria­mi ano­ni­mi­niam Ba­bi­lo­no trem­ties pra­na­šui, va­di­na­mam Deu­te­ro Izai­ju, ku­rio veik­la su­ka­si apie 540 me­tus prieš Kris­tų. Jis yra pel­nęs ir pa­guo­dos pra­na­šo ti­tu­lą, nes joks ki­tas Se­no­jo Te­sta­men­to au­to­rius nė­ra su­sa­kęs to­kių švel­nių ir mei­lių žo­džių kaip jis. Jo raš­tuo­se Je­ru­za­lė pa­si­ro­do lyg jau­nys­tė­je pa­mil­ta mo­te­ris, ku­rios ga­ly­bių Vieš­pats ne­ga­li pa­lik­ti ir už­mirš­ti. „Nors kal­nai im­tų kil­no­tis ir kal­vos svir­du­liuo­ti, ta­čiau ma­no­ji mei­lė nie­ka­da nuo ta­vęs ne­si­trauks, ma­no­ji ra­my­bės san­do­ra ne­su­svy­ruos“, – pri­sie­kia­ma tai, ku­ri bu­vo ne­lai­min­ga, pa­mes­ta, aud­ros nu­ka­muo­ta. Šir­dis ap­są­la be­si­klau­sant, net jei­gu ne­si iš­tik­tas di­de­lių var­gų ir ne­lai­mių.

Dar la­biau Deu­te­ro Izai­jas yra pa­vei­kęs ir su­in­tri­ga­vęs sa­vo klau­sy­to­jus ke­tu­riais teks­tais, ku­rie va­di­na­mi Die­vo Tar­no gies­mė­mis. Vie­na jų, tre­čio­ji, ir skai­to­ma šio sek­ma­die­nio krikš­čio­nių li­tur­gi­jo­je. Nie­kam iki šiol ne­pa­vy­ko at­spė­ti pa­slap­tin­go­jo Die­vo Tar­no ta­pa­ty­bės. Kar­tais jis at­ro­do kaip vi­sos Iz­ra­e­lio tau­tos per­so­ni­fi­ka­ci­ja, bet ne­tru­kus at­si­ran­da aiš­ki nuo­ro­da į in­di­vi­dą. Dar ki­to­je vie­to­je ky­la įta­ri­mas, kad au­to­rius kal­ba apie sa­ve pa­tį, Die­vo pa­šauk­tą­jį pra­na­šą. Be to, ne­at­me­ta­ma ir ga­li­my­bė, kad tai ne vie­nas, o trys ar ke­tu­ri skir­tin­gi as­me­nys, ku­rių bal­sai dė­lio­ja­mi dia­lo­go prin­ci­pu. Die­vo Tar­no ta­pa­ty­bės klau­si­mas kai­ti­na ne tik šių die­nų Bib­li­jos ty­ri­nė­to­jus ir skai­ty­to­jus. Apaš­ta­lų dar­bų kny­go­je Etio­pi­jos ka­ra­lie­nės eu­nu­chas, iš­gir­dęs Izai­jo raš­tų iš­trau­ką, klau­sia: „Pra­šom pa­aiš­kin­ti, apie ką čio­nai pra­na­šas kal­ba? Apie sa­ve ar apie ką ki­tą?“ Krikš­čio­nių ben­druo­me­nė nuo pir­mų­jų sa­vo die­nų skel­bė, kad Die­vo Tar­no gies­mė­se iš­pra­na­šau­tas pats Jė­zus ir jo mi­si­ja. Kris­to­lo­gi­nis šių teks­tų aiš­ki­ni­mas įsi­ga­lė­jo krikš­čio­niš­ko­je te­olo­gi­jo­je ir ga­lė­tų bū­ti lai­ko­mas pa­ti­ki­miau­siu Izai­jo per­skai­ty­mu tiems, ku­rie ti­ki Kris­tų.

Ben­dres­ne pras­me Die­vo Tar­no fi­gū­ra su­si­ju­si su die­viš­ko­jo tei­su­mo ir tei­sin­gu­mo svars­ty­mais. Ar ga­li­ma pa­tei­sin­ti ne­kal­tų­jų per­se­kio­ji­mus ir kan­čias, kar­tu iš­pa­žįs­tant aną pra­na­šo ap­gie­do­tą Vieš­pa­ties švel­nu­mą ir mei­lu­mą? Ar pra­na­šo ken­tė­ji­mai yra jo pa­šau­ki­mo kai­na, ar to­kiu bū­du vyk­do­mas Die­vo su­pla­nuo­tas ir pa­ža­dė­tas at­pir­ki­mas? Ki­ta ver­tus, Deu­te­ro Izai­jo raš­tuo­se Die­vas pa­si­ro­do ne tik kaip gai­les­tin­gas gy­nė­jas ir glo­bė­jas. Pa­guo­dos pos­mai ir gar­sio­ji mo­ti­nos me­ta­fo­ra, pri­tai­ky­ta Die­vui, čia ei­na iš­vien su jė­gos ir val­džios epi­te­tais. Die­vas įkū­ni­ja ir mo­ti­niš­ką mei­lę, ir ne­nu­ga­li­mo ka­rio ga­ly­bę. Jis – per­ga­lės, trium­fo, šlo­vės Vieš­pats. Ta­čiau jo iš­ti­ki­mam Tar­nui ski­ria­mas pa­sy­vios au­kos, at­mes­to­jo ir pa­nie­kin­to­jo li­ki­mas. Ho­lo­kaus­to ir ki­tų tra­ge­di­jų pa­gim­dy­tas te­olo­gi­nis dis­kur­sas apie Die­vo sil­pnu­mą ir pa­žei­džia­mu­mą yra pa­trauk­lus ir ar­gu­men­tuo­tas. Vis dėl­to jis strin­ga Izai­jo raš­tuo­se. Die­vas čia ne­at­si­sa­ko sa­vo vi­sa­ga­ly­bės ir ken­čian­čio Tar­no rau­dą pa­ly­di ka­rin­gais šūks­niais. Prog­no­zuo­to su­si­ta­pa­ti­ni­mo su au­ka šis Die­vas ne­įkū­ni­ja. Ta­pęs au­ka, jis pa­pras­čiau­siai ne­bū­tų va­das tiems, ku­riuos ke­ti­na su­grą­žin­ti iš trem­ties į šven­tą­jį mies­tą.

Lie­ka min­tis apie at­per­ka­mą­ją kan­čios pras­mę. Ji ypač ryš­ki ket­vir­to­jo­je, skaus­min­giau­sio­je, Die­vo Tar­no gies­mė­je. Čia ža­da­ma, kad per tą, ku­ris pa­au­ko­ja sa­ve, „kles­tės Vieš­pa­ties už­mo­jis“, o jo ken­tė­ji­mai „nu­tei­sins dau­ge­lį“. Krikš­čio­nys ir vėl šio­se ei­lu­tė­se įžvelgs užuo­mi­ną į Kris­taus įvy­kį. As­me­ni­nei kan­čiai taip pat ne­sun­ku pri­skir­ti tą mi­si­ją, ku­rią ki­ta­dos iš­kė­lė šv. Pau­lius: „Sa­vo kū­ne pa­pil­dau, ko dar trūks­ta Kris­taus var­gams.“ Ro­dos, tu­ri­ma ir įti­ki­na­mų pa­vyz­džių, kaip in­di­vi­du­a­li ar ko­lek­ty­vi­nė au­ka, ypač gy­vy­bės ati­da­vi­mas už ki­tus, il­gai­niui tam­pa nau­jo gy­ve­ni­mo, lais­vės, ge­ro­vės prie­lai­da. Tau­tos at­pir­ki­mo te­ma, ku­rią nuo­lat plė­to­ja Deu­te­ro Izai­jas, do­va­no­ja Die­vui ypa­tin­gą var­dą – go­el. Tai ter­mi­nas iš šei­mos tei­sės, tai­ko­mas as­me­niui, ku­ris iš­per­ka iš sko­lų ir už jas gre­sian­čios ver­gi­jos sa­vo gi­mi­nės at­sto­vą. To­kio go­el pa­šau­ki­mas, da­bar jau su­stip­rin­tas dan­giš­ka gi­mi­nys­te, ga­lė­tų vėl su­grįž­ti į že­mę ir bū­ti re­a­li­zuo­tas čia tarp dau­gy­bės mū­sų sko­lų. Už­tar­ti ir gel­bė­ti ki­tus, sil­pnuo­sius ir ne­lai­min­guo­sius, už­si­sto­ti už juos, mo­kė­ti jų sko­las nie­ka­da ne­bus ba­na­lu ar pa­se­nę.

Ži­no­ma, tai tik da­lis at­sa­ky­mo, ką ga­lė­tų šian­dien reikš­ti ke­tu­rios Die­vo Tar­no gies­mės iš Izai­jo kny­gos. Pa­ties au­to­riaus va­lia Tar­no ta­pa­ty­bės klau­si­mas ir kan­čios ry­šys su mei­le, sil­pnu­mo su ga­ly­be tu­rė­jo lik­ti mig­lo­je. Net kris­to­lo­gi­nis šių gies­mių in­ter­pre­ta­vi­mas ne­iš­sklai­do Tar­no pa­slap­ties. Vi­sa tai, ką jis pa­ti­ria, at­spin­di ano me­to vi­suo­me­nės el­ge­sį su kri­mi­na­li­niu nu­si­kal­tė­liu. Ši ap­lin­ky­bė glu­mi­na ir pro­vo­kuo­ja. Ji ga­li skam­bė­ti kaip pra­na­šys­tė, kad Die­vo žmo­gaus bu­vi­mas pa­sau­ly­je reiš­kia am­ži­ną pa­pik­ti­ni­mą ir kad re­li­gi­jos mė­gi­ni­mai bū­ti šiuo­lai­kiš­kai, pa­trauk­liai, šau­niai yra Ba­bi­lo­no die­vai­čių gar­bi­ni­mas. Pa­ga­liau kny­gos au­to­rius, no­rom ar ne­no­rom, vaiz­duo­ja Die­vą, ku­ris yra nuo­la­ti­nė dvi­pras­my­bė. Mo­ti­niš­ka mei­lė ir ka­rio nuož­mu­mas. Be­sai­kiai švel­nu­mo, pa­guo­dos pliūps­niai ir rei­ka­la­vi­mas pa­klus­ti jo pla­nams. Troš­ki­mas trium­fuo­ti ir su­si­tai­ky­mas su pa­smerk­to­jo li­ki­mu.

Gal­būt ki­to­kio Die­vo ir ne­ra­si­me? Tik tą, ku­ris ap­tem­do, užuot nu­švie­tęs. Ku­ris, pa­glos­tęs ir nu­ra­mi­nęs, čia pat pa­da­ro iš ta­vęs pa­juo­kos ob­jek­tą. Ža­dė­jęs ap­gin­ti ir ap­sau­go­ti, pa­lie­ka vie­ni­šai kan­čiai. Duo­da klau­są ir iš­kal­bų lie­žu­vį, o pa­rei­ka­lau­ja de­jo­nės. Ei­na sa­vo ke­liais, ku­rių net gi­liau­sias ti­kė­ji­mas ne­su­vo­kia.

-tj-

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.