Vieno paveikslo iššūkis
Prieš tris savaites kvietėme skaitytojus interpretuoti Stasio Ušinsko paveikslą „Dvi gracijos“. Čia publikuojame savo autentiškumu įdomiausią tekstą. Jo autorei Joanai Jačkonienei Nacionalinė dailės galerija padovanos metinį abonementą dviems asmenims.
Su likusiomis skaitytojų paveikslo interpretacijomis galite susipažinti konkurso puslapyje. Taip pat primename, kad kitą savaitę bus paskelbtas ir jūsų interpretacijų lauks antrasis paveikslas.
Seniai seniai, dar mokantis Garliavos vidurinėje mokykloje, šio paveikslo interpretaciją pateikė pats autorius Stasys Ušinskas. Ji ir tapo mano interpretacija.
Mūsų, pokario vaikų, – basų, varganai apsirengusių, nuolat alkanų – lietuvių kalbos mokytojas ir mūsų klasės auklėtojas buvo Jonas Mačiulis. Jis kantriai mus mokė gražiai kalbėti, grakščiai sėdėti, pažinti kultūrą įvairiais jos pavidalais. Tą dieną Auklėtojas turėjo mus supažindinti su daile.
Į klasę įžengė jo bičiulis dailininkas Stasys Ušinskas, nešinas paveikslu juodame dėkle. Mažučiai klasės langai tapo ištisomis sienomis, pro kurias žiūrėjo saulės, lubos išnyko, o vietoj jų plaukė lengvi, balti kaip pienių pūkai debesėliai, klasę užliejo akinanti šviesa ir atrodė, kad tuoj tuoj įvyks stebuklas ir akimirksniu mes tapsime tuo, kuo net nesitikėjome būti.
Pirmiausia į akis krito pasakiški Dailininko apdarai: juoda beretė didele kloste sviro ant jo dešinės ausies, nes buvo prisegta sege, vaizduojančia susipynusias keturias auksines rankas, kurios laikė teptuką raudonu kotu; kaklas buvo parištas mėlyna skarele, kurioje viena kitą keitė kregždutės, snapuose laikančios vis kitokias gėles: rožes, bijūnus, snapučius, varpelius ir neužmirštuoles; juodas švarkas siekė kelius, o jame sidabravo didelės sagos, kurių viršūnėlėse buvo įsikirtę inkarai; kelnės išilgais rudais ir baltais dryžiais apačioje platėjo ir dengė batus, kurių smailios nosys priminė Muko batus; marškiniai ką tik patekėjusios saulės spalvos krito raukinukais, primenančiais jūros bangeles.
Nuobodžiaujančiu išminčiaus veidu Dailininkas lėtai ištraukė iš juodo dėklo paveikslą, pastatė ant stalo, pristumto prie klasės lentos. Susigūžiau: atrodė, kad Dailininkas visų akivaizdoje išrengė ir pradės pasakoti apie mano anatomiją ir fiziologiją. Nieko panašaus neįvyko.
Dailininkas pasakojo, kad paveikslo pavadinimas „Dvi gracijos“ nėra visiškai tikslus, nes paveiksle nutapyta viena gracija – mano moters Svajonė ir pusė moters – mano žmonos, savanoriškai tapusios puse, portretas.
– Mano moters Svajonė – nuostabaus grožio moteris, susitelkusi į save, o tai rodo primerktos akys. Šviesūs garbanoti plaukai paryškina veido bruožų švelnumą, dešinė ranka grakščiai rodo jos paskirtį – užauginti savyje gyvybę, kurią tik aš galiu pradėti. Ši Svajonė priklauso tik man, todėl ji negali būti kuo nors aprengta ar pridengta, kad nekiltų noras kitaip suprasti ar interpretuoti.
Kitos moters pusė – mano žmonos figūra, kuri prarado pusę savęs, kai, tekėdama už manęs, pažadėjo tenkinti visus mano norus: žiūrėti į priekį, kad visada laiku pamatytų, ko aš noriu; prisidengti neišvaizdžiu rūbu, kad netrikdytų mano Svajonės, pavargusiais pirštais prilaikytų tą likusią pusę, kuri visada būtų pasiruošusi tarnauti tik man. Tarnaitė ir tik tiek!
Dailė ir yra Svajonės vaizdavimas, o kad būtų aiškiau – nutapiau ir Svajonės antipodą, – toliau kalbėjo Dailininkas. – Apie antipodo plaukus nekalbėsiu. Patys matote: jie styro kaip pjaustymo lentos atplaišos. O jūs nutapykite savo gyvenimo Svajonę, jeigu ją turite ir jeigu sugebėsite ją nutapyti. Linkiu sėkmės!
Dailininkas, pasakęs šiuos žodžius, paveikslą „Dvi gracijos“ įsidėjo į dėklą, pasibruko po pažastimi ir išėjo iš klasės kartu su Auklėtoju. Mes, likę klasėje, nekalbėjome apie paveikslą, o tik apie savo svajones.
JOANA JAČKONIENĖ