LEE TZU PHENG. Eilės
Lee Tzu Pheng gimė 1946 m. Singapūre. 1972 m. apgynė filosofijos doktoratą Singapūro universitete. Nuo 1980 m. dėstė anglų literatūrą Nacionaliniame Singapūro universitete. Ji yra viena žymiausių Singapūro poetų. Jos poezija plačiai publikuota Singapūro ir kitų kraštų žurnaluose ir antologijose. Trys jos rinkiniai – Prospect of a Drowning (1980), Against the Next Wave (1988) ir The Brink of an Amen (1991) – laimėjo nacionalines Singapūro premijas.
Mintis
Kas neištarta,
gali įsirašyti
į tekstą, kurį repetuojam,
bet niekad neištariam.
Jei galėčiau tave permatyti
ir tu mane,
ar tai iš esmės
ką pakeistų,
ar liktų taip pat?
Dabartis
Tavo nebuvimą
pripildau
tavo esybės
šilumos,
kuri lieka su manimi.
Akmeninė baigtis
Kai mano siela rami
galiu savo mintis paleisti
kaip akmenėlius į duburį
bet jie neranda poilsio vietos
Sirje Eelma. Žemės šaltiniai. 1988
Uolos duburys
Visus šiuos metus ieškojau
jo vietos tarp medžių šešėlių,
skaidraus vandens uolos dubury,
kur saulės spinduliai praslinkdami
aptaškydavo juodas gelmes
iki skaidrios gyvasties
pasimetus pašėlusiuos nugairintuos
ieškojimų metuos,
ši priebėga laukė,
kantri su sapnais,
senesnė nei sakmės, kurios lydėjo
dalį kelio mane atgalios
į tai, ką žinau
dabar šalia tavęs prisimenu,
kaip ramybė gali apglėbti
ir grąžinti vaikystę
švelnindama grubumą ir ramindama
už paklydimą klystkeliuose
prie sutemstant
leisk man šią skaidrią akimirką
atsigerti tavo tyro vandens,
neštis tavo šypseną,
kai grąžini
man tai, ką palikau
namuose
Mahleriui
kančios išpirkta
švelni širdis
švyti tamsoje
kaulo pily
esu čia
klausausi
Mahlerio
viena
Jei turi žinoti
Rašant eilėraštį
reikia suimti save į rankas,
savo baimę, negalėjimą, ašaras,
būti tvirtai, nutverti save
už apykaklės ir sakyti:
esi kvailė…
kaip kitaip sužinosi –
kad esi kvaila,
juk žinome,
kad nuo to
prasideda išmintis.
.
Klausyk:
Išlaisvink mane nuo šių eilių
esu įkalinta
šiame norų tinkle
tarp jausmo ir kalbėjimo
Vis dėlto
„Žodžiai neprilygsta patirčiai“,
taip sykį rašė mano tėvas;
bet žodžiai – beveik visa, ką mes turime
galvoti, ką jaučiame,
kalbėti, kas esame,
rašyti, kuo gyvename:
patirtis savaime
mums nieko nesuteikia
Daina: vidurnaktį iki melsvumo
dainuoji apie prarastuosius
ir šešėlius,
bet sunku tikėti visomis
gyvenimo dovanomis –
žodžiai atveria duris
mūsų liūdesiui ir mūsų sielvartui
kaip paukštis ieško dienos šviesos
ir vietos, kur galėtų nutūpti, skrenda
muzikos link anapus skausmo
tu vėl dainuoji,
vaizdai, kuriuos man priminei,
lieka mano mintyse,
iekau kažko pasiklydusio,
dainavusio vidurnaktį iki melsvumo
kai girdžiu tavo dainą
iš sielos
gilios nakties
mano tamsa pavirsta
melsva
iš vidurnakčio
oras švelniai
palydi mūsų neviltį
ir atgyja kadaise sudužę
sapnų vaizdai
.
Nusakant šitaip
Ar savanaudiškumas yra mūsų skausmo priežastis?
Dar pagalvok.
Visi lengvi kaltinimai nelengvai klostosi.
Teisybė gali būti sunkiau įžiūrima.
Gal nepriimame, nes bijome;
o nevilty nepaliaujamai duodame;
nes meilė, kaip ją dabar suprantu,
yra varomoji jėga, dėl kurios verta gyventi:
mūsų kraujas patsai šaukiasi žmogaus,
jo esmės, jo tikslų ar grožio, ar veiksmo,
tačiau visada juntam savo nykumą
ir savo poreikio ekstravaganciją.
Vertė Lidija Šimkutė
