Nereikia karo, nesušaudykit dangaus
MARIUS PLEČKAITIS
Vladimir Bešanov. Raudonasis žaibo karas. Iš rusų k. vertė Vytautas Leščinskas. V.: Briedis, 2012. 352 p.
Ir atsiuntė kartą „Briedis“ knygelę, „Raudonuoju žaibo karu“ pavadintą, Ir ėmiau ją skaityti, faktus nagrinėdams, Troleibuso miegus iškeitęs į karą.
Toks būtų mano eiliuotas prisistatymas šį kartą, siekiant sutaupyti laiko ir neįsileisti į nereikalingas šnekas.
Kaip visada, pradėsiu nagrinėti kūrinį nuo viršelio. Jau antra knyga iš eilės, kurią recenzuoju, pasidabinusi Raudonosios aikštės fragmentais. Jei būčiau įžvalgesnis, matyt, pradėčiau įmatyti vienokius ar kitokius šalių kaimynių spąstus vienos kitai ar net gudragalviškai vykdomą masinę propagandą. Mano galva, knygos viršelis galėjo būti ir įspūdingesnis nei vien raudona, juoda ir pilka ir Stalinas su savo ūsais bei kenčiančių vaikų veideliais, įklijuotais kažkur jam tarp genitalijų (ar tai(p) daryta sąmoningai?).
Pliusas – knygoje daug nuotraukų ir apskritai fotografinis popierius. Tuštybių mėgėjams – tikrai neblogas kąsnelis. Ten pat plaukiojantis riebus minusas – dauguma fotografijų matytos tose pačiose mokyklos klasėse. Kaina knygyne už tą malonumą ir kietą viršelį turėtų siekti apie keturiasdešimt litų.
Pirminis knygos įspūdis gana negatyvus. Mane ji visa kuo grąžino į mokyklą, į galutinai įgrisusias ir klišines bei vienkryptiškas istorijos pamokas (apie mokytoją galiu pasakyti tik gerus žodžius). Tiesiog tas antras, pirmas pasauliniai, versalio taikos sutartis, niurnbergas, išsilaipinimas normandijoje (specialiai viską rašau iš mažųjų) yra tokie sureikšminti, kad nelieka laiko ir jėgų rimtesnėms antropologinėms kultūrinėms studijoms, taikos plano rengimui, žiūrint vien į padriką sausą faktą, kurio analizė reikalinga tik tam, kad padėtų išvengti ateities kataklizmų, bet ne tam, kad dar šimtus metų šoktume pagal Vokietijos, SSRS ir kitų beprasmybių kadaise užkurtą muziką.
Gilindamiesi į „Raudonąjį žaibo karą“, pamatome aiškią Baltarusijos istoriko Vladimiro Bešanovo nuomonę: SSRS elgėsi kuo grobuoniškiau, kuo labiau visa tai slėpdama savo užsienio diplomatija. Sakykime, čia nieko naujo, panašūs dalykai vyksta ir šiais laikais, gal tik be tokių didelių fizinių okupacijų; labiau mėgstami energetiniai karai.
Taigi suformuokime gana netikėtą išvadą: Bešanovas parašė knygą tam, kad Baltijos šalys ir kiti aplinkiniai kraštai suprastų, jog buvo okupuoti to kaimynei imperijai norint, ne vien ginantis ar siekiant sustiprinti pačius „paimtus“ kraštus. Kodėl tai pavadinau netikėta išvada – todėl, kad tik kvailas to turėtų nesuprasti. Tegul dabartinė Rusija teigia, ką nori, bet nereikia būti tokiems naiviems ir faktų neigimą priimti už gryną pinigą. Panašiai kartais teisinasi ir Vokietija, neva nieko nebuvo, žydai patys kažkur išgaravo. Bet ar tam paneigti būtina leisti dešimtis knygų, maždaug taip sensacingai pakiliai pristatomų: „Knygoje išryškėja, kad SSRS pasirašė vadinamąjį Ribentropo–Molotovo paktą jokiu būdu ne taikiais tikslais, o ketindama nedelsiant žaibiškai okupuoti kaimynines šalis. Tai nenuneigiamai patvirtina tuoj po to prasidėjusi Sovietų Sąjungos brutali karinė ekspansija, kurios aukomis tapo ir visos trys nepriklausomos Baltijos valstybės, tarp jų – Lietuva.“
„Raudonąjį žaibo karą“ tikrai įsigis karų ir mūšių liga sergantys asmenys, kolekcionuojantys ką tik iškepto istorinių bestselerių autoriaus Roberto Petrausko užrašus. Vis dėlto Knyga iš didžiosios K jos nepavadinčiau, nes tai tik gana įprastas istorinių dokumentų fiksavimas ir sisteminimas, o kad Stalinas buvo nedoras žmogus, tikiu, mamos ir dabar seka mažiesiems vakarais. Iš kartos į kartą, iš atminties į atmintį raudona liks raudona.