Optimizmo tironija

STEFAN CHWIN

Ne­ra­šy­ta nū­die­nos mo­kyk­los (ypač pres­ti­ži­nės pri­va­čios mo­kyk­los) dog­ma – ug­dy­ti sėk­mei. Tam yra prie­žas­čių. Mo­kyk­los tu­ri ska­tin­ti jau­nuo­lius mo­ky­tis, o kiek­vie­na sėk­mės is­to­ri­ja pa­di­di­na ad­re­na­li­no kie­kį jų krau­jy­je, taip, be abe­jo­nių, pa­ge­rin­da­ma mo­ty­va­ci­ją. Ta­čiau kiek­vie­no­je kla­sė­je iš dvi­de­šimt pen­kių mo­ki­nių tik­ros sėk­mės su­lauks tik du ar trys. Ki­taip ne­bū­na: dau­gu­mos ge­riau­siu at­ve­ju lau­kia vi­du­ti­niš­kai pa­si­tu­rin­tis ve­ge­ta­vi­mas. To­kio­mis są­ly­go­mis ska­tin­ti am­bi­ci­jas ar sėk­mės troš­ki­mą at­ro­do kaip ne­są­mo­nin­gas sa­diz­mas.

„Jei­gu steng­si­tės, anks­čiau ar vė­liau iš­kop­si­te į vir­šū­nę“, – ti­ki­na­mi jau­nuo­liai. Ta­čiau ki­taip ne­gu mi­tuo­se apie ba­tų va­ly­to­ją, ku­ris anks­čiau Har­le­me va­lė pra­ei­viams pur­vi­nus ba­tus, o pas­kui at­kak­lu­mu ir sun­kiu dar­bu už­dir­bo di­de­lius pi­ni­gus, ta­po mi­li­jo­nie­riu­mi ir da­bar nuo­sa­vu lėk­tu­vu skrai­do iš Niu­jor­ko į Pa­ry­žių, lais­vo­sios rin­kos vi­suo­me­nė­je in­di­vi­do sėk­mė nuo jo pa­ties pri­klau­so tik iš da­lies. Dar­bo rin­ka ne­si­ple­čia, o trau­kia­si (dėl dau­ge­lio prie­žas­čių, iš ku­rių vie­na – spar­tus nau­jų­jų tech­no­lo­gi­jų vys­ty­ma­sis). Dau­gu­ma „ge­rų vie­tų“, ku­rios vi­suo­me­nė­je lai­ko­mos pro­fe­si­nės kar­je­ros sim­bo­liu, jau už­im­tos ir bus už­im­tos at­ei­ty­je. Di­de­lė da­lis jau­nuo­lių, ku­rie da­bar mo­ko­si ar stu­di­juo­ja, gy­vens iš so­cia­li­nių pa­šal­pų ar­ba im­sis ne­įdo­mių dar­bų, kaip dau­gu­ma žmo­nių Ry­tuo­se ir Va­ka­ruo­se, ku­rie – kal­bė­ki­me tie­siai – tik šiaip ne taip su­du­ria ga­lą su ga­lu.

Aistė Papartytė. Šuolis į aukštį. 2011

Ta­čiau svar­bu ne tik pro­fe­si­nė sėk­mė. Dau­gu­mą jau­nuo­lių, ku­riems da­bar mėginama įteigti, kad rei­kia tik pa­si­steng­ti ir vis­kas bus „okay“, ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me sėk­mė ly­dės to­li gra­žu ne vi­sa­da. Sa­ky­ti jiems, kad jei­gu la­bai steng­sis, vis­kas klo­sis pui­kiai ir šio­je sri­ty­je, reiš­kia kur­ti mi­ra­žus, ku­rie anks­čiau ar vė­liau iš­si­sklai­dys, kad ir su­si­dū­rę su san­tuo­ki­nio gy­ve­ni­mo re­a­ly­be.

Kai su­si­mąs­tau apie vi­sa tai, man į gal­vą at­ei­na Les­ze­ko Kołakow­skio žo­džiai, ku­rie, ži­nau, šian­dien kai ku­riuos žmo­nes ga­li ste­bin­ti ir net er­zin­ti, ta­čiau – ma­nau – juo­se daug tie­sos: „Iš tie­sų ver­tin­ga kul­tū­ra yra to­kia, ku­ri pa­de­da žmo­nėms iš­kęs­ti pra­lai­mė­ji­mus. Juk gy­ve­ni­mas yra ne­si­bai­gian­ti pra­lai­mė­ji­mų vir­ti­nė.“ Ta­čiau to­kie pa­sa­ky­mai kaip „pra­lai­mė­ji­mas“, „gy­ve­ni­mo ne­sėk­mės“ ar „ve­ge­ta­vi­mas“ šian­dien įtrauk­ti į ne­ra­šy­tą už­draus­tų žo­džių ro­dyk­lę, ir jų kaip įma­ny­da­ma ven­gia ne tik ma­si­nė kul­tū­ra. Jų sten­gia­si veng­ti ir mo­kyk­la. De­rė­tų ap­skri­tai pa­mirš­ti, kad to­kie žo­džiai eg­zis­tuo­ja.

Ži­no­te, ma­ne ne­pa­pras­tai su­jau­di­no Czesławo Miłos­zo, 1980 m. No­be­lio pre­mi­jos lau­re­a­to, at­sa­ky­mas į vie­ną klau­si­mą per in­ter­viu, su­reng­tą jo de­vy­nias­de­šimt­me­čio pro­ga; pa­klaus­tas, ar jo gy­ve­ni­mas nu­si­se­kė, žy­mu­sis po­etas iš­ta­rė tik vie­ną žo­dį: „Ne.“ Ma­nau, kad toks trium­fuo­jan­čio No­be­lio pre­mi­jos lau­re­a­to, tik­rai pa­sie­ku­sio gy­ve­ni­me vis­ką, ką tik ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, po­žiū­ris tu­rė­tų pa­ska­tin­ti mus gi­liai su­si­mąs­ty­ti. Nes jei­gu net jis ne­si­jau­čia su­lau­kęs sėk­mės, tai ką jau kal­bė­ti apie mus… Miłos­zo pri­si­pa­ži­ni­mą dau­ge­lis žmo­nių – ir tai, ma­no ma­ny­mu, yra lai­ko žen­klas – pa­lai­kė ne­vy­ku­siu ir ne­tin­ka­mu. Juk to­kių da­ly­kų ne­de­ra sa­ky­ti vie­šai. As­me­ni­nes ne­sėk­mes rei­kia slėp­ti, net ir di­diems ra­šy­to­jams.

Į „ug­dy­mą sėk­mei“ orien­tuo­ta kul­tū­ra mo­ko gy­ven­ti me­luo­jant. Ver­čia nuo­la­tos vai­din­ti sėk­mės žmo­gų, ska­ti­na gė­dy­tis ne­re­a­li­zuo­to gy­ve­ni­mo. Gims­ta­me tam, kad pa­siek­tu­me sėk­mę. Kam ne­pa­vy­ko, tu­ri tai slėp­ti. Pa­žįs­ta­mų ir pa­sau­lio aki­vaiz­do­je rei­kia ap­si­mes­ti, kad vis­kas „okay“, nes ne­sėk­mė kom­pro­mi­tuo­ja. Kaip tik to­dėl mo­ki­niai ir ne­ken­čia mo­kyk­lų – net tų, ku­rios sten­gia­si su­kel­ti jau­nuo­liams kuo ma­žiau stre­so ir bū­ti kuo drau­giš­kes­nės. Jie nuo pir­mų aki­mir­kų su­pran­ta, kad mo­kyk­la – tai vie­ta, kur vyks­ta pir­mo­ji at­ran­ka: at­ren­ka­mi tie, ku­rie tu­ri šan­są pa­siek­ti sėk­mę, ir at­ski­ria­mi nuo tų, ku­rie vei­kiau­siai to­kio šan­so ne­tu­ri. Kiek­vie­nas la­biau pa­ty­ręs mo­ky­to­jas ge­ba ne­klys­ta­mai at­skir­ti vie­nus nuo ki­tų ir, nors ir kaip no­rė­tų už­tik­rin­ti sėk­mę kiek­vie­nam mo­ki­niui, gi­liai šir­dy­je pui­kiai su­vo­kia, kad di­džia­jai jų da­liai nie­kaip ne­įstengs pa­dė­ti.

Kaip tik mo­kyk­los kla­sė­je įvyks­ta pir­ma­sis iš­si­sluoks­nia­vi­mas, ku­ris ke­lia ne­vil­tį. Mo­kyk­la, at­vi­rai ver­tin­da­ma „mo­ki­nių pa­žan­gą ir ge­bė­ji­mus“, iš es­mės lei­džia kiek­vie­nam iš jų su­vok­ti, kiek jis iš tie­sų ver­tas, t. y. ko­kie ke­liai jam už­ver­ti – kas ži­no, gal­būt vi­siems lai­kams. Ne­ma­žai mo­ki­nių anks­čiau ar vė­liau su­pran­ta, kad jiems ne­lem­ta su­lauk­ti sėk­mės. Ne­re­tai šis at­ra­di­mas bū­na la­bai skaus­min­gas ir pa­lie­ka sie­lo­je ne­iš­dy­lan­čią, nuo­din­gą žy­mę.

Ar nū­die­nos Va­ka­rų pa­sau­lio kul­tū­ra – eko­no­mi­nio vys­ty­mo­si ir iš­ve­šė­ju­sių sie­kių kul­tū­ra – tei­kia dva­si­nę pa­gal­bą tiems, ku­riems ne­lem­ta su­lauk­ti sėk­mės? Ka­dai­se Va­ka­rų kul­tū­ra ją tei­kė ir bū­tų ge­rai, kad pa­jėg­tų teik­ti ir šian­dien, tik ne­ži­no­me, kaip tai pa­siek­ti.

Kam rei­kė­tų reng­ti jau­ną žmo­gų, žen­gian­tį pir­muo­sius žings­nius sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je? Ak, sa­ko­me, ne­gal­vo­ki­me apie ne­ge­rus da­ly­kus, ku­rie ga­li jam nu­tik­ti. Ver­čiau tar­ki­me, kad jo gy­ve­ni­me ne­at­si­tiks nie­ko blo­ga. Taip nu­ty­lė­ji­mas apie tik­rą­jį gy­ve­ni­mą tam­pa ug­dy­mo pa­ma­tu. Mo­kyk­los, to­kios, ko­kia ji yra da­bar, už­da­vi­nys yra slėp­ti nuo mo­ki­nio, koks iš tie­sų yra gy­ve­ni­mas. Ji tu­ri kur­ti pra­ma­ny­tą iliu­zi­nę tik­ro­vę, ne­su­si­ju­sią su re­a­liu gy­ve­ni­mu, kad mo­ki­nys šiukš­tu ne­su­ži­no­tų apie jo lau­kian­čią ko­vą. Prie­lai­da pa­pras­ta: mo­ki­nys tu­ri bū­ti įsi­ti­ki­nęs, kad gy­ve­ni­me jam ne­nu­tiks nie­ko blo­ga. Nes nors pa­sau­ly­je ir pa­si­tai­ko to­kių da­ly­kų kaip mo­ti­nos mir­tis nuo vė­žio, bro­lio al­ko­ho­liz­mas, emo­ci­nis žmo­nos šal­tu­mas, sū­naus ne­dė­kin­gu­mas ar pa­nie­ka be­jė­giam, se­nam tė­vui, jie nu­tin­ka ki­tiems, ne mums. To­dėl de­ra nu­ty­lė­ti tam­si­ą­sias gy­ve­ni­mo pu­ses, kad ne­pa­kirs­tu­me mo­ki­nio „jau­nat­viš­ko en­tu­ziaz­mo ir ti­kė­ji­mo švie­sia at­ei­ti­mi“. Kuo ma­žiau „niū­rių min­čių“ ir kuo dau­giau spor­to gry­na­me ore.

O juk jį – kaip ir mus vi­sus – ka­da nors tik­rai iš­duos žmo­gus, ku­rį jis my­lės, ap­gaus kas nors, kuo jis pa­si­ti­kės, pa­že­mins kas nors, kam jis at­vers šir­dį, kas nors jį at­stums, iš­va­rys iš dar­bo, pri­vers pa­klus­ti, skau­džiai įžeis – ir jis tu­rės vi­sa tai kaip nors iš­tver­ti. Toks jau, de­ja, yra mū­sų gy­ve­ni­mas. Ži­no­ma, ga­li­me ap­si­mes­ti, kad jis ne toks, ta­čiau pa­kan­ka pa­žvelg­ti kad ir į sa­vo pa­žįs­ta­mus… Šio­kia to­kia san­tuo­ka, šio­kie to­kie vai­kai, šioks toks na­mas… Ko­kius ge­bė­ji­mus de­rė­tų ug­dy­ti, kad jis ne­pa­lūž­tų nuo vi­so to?

Kas nors pa­sa­kys: kaip ga­li­ma iš anks­to nu­ma­ty­ti, kad gy­ve­ni­mas bus ne­vy­kęs? Koks pe­si­miz­mas! Koks de­fe­tiz­mas! Ta­čiau nie­ko ne­rei­kia nu­ma­ty­ti. Juk vi­si pui­kiai ži­no­me, kaip yra. Pa­kan­ka pa­klau­sy­ti, ką kal­ba žmo­nės per po­bū­vius penk­tą ry­to, kai brėkš­ta pil­ka auš­ra, o bu­te­liuo­se bai­gia­si al­ko­ho­lis – t. y. kai nuo vei­dų nu­krin­ta kau­kės. Ko tik iš­girs­ti to­kio­mis va­lan­do­mis! Tur­tin­gas ver­sli­nin­kas stai­ga pra­de­da pa­sa­ko­ti, kad gy­ve­ni­mas nu­ė­jo šu­niui ant uo­de­gos, nes jis ne­ta­po ra­šy­to­ju. Ra­šy­to­jas – kad jo gy­ve­ni­mas nie­ko ne­ver­tas, nes jis ne­tu­ri „kon­kre­čios pro­fe­si­jos“. Links­muo­lė ban­ki­nin­kė lie­ja aša­ras, kad jos vy­ras jau vi­są mė­ne­sį ne­no­ri su ja mie­go­ti. Šim­ta­tūks­tan­ti­nio mies­to me­ras, Oks­for­do ab­sol­ven­tas, ry­pau­ja, kad jo my­li­mas sū­nus įjun­ko į nar­ko­ti­kus ir vi­sai ne­be­lan­ko mo­kyk­los. Žur­na­lis­tas sie­lo­ja­si, kad jam ne­pa­vyks­ta pa­ra­šy­ti ro­ma­no. Re­ži­sie­rius gė­di­ja­si, kad jam ne­pa­vy­ko tap­ti au­to­mo­bi­lių pro­jek­tuo­to­ju. Tik­ras tie­sos se­an­sas, ryt­me­ti­nis šmėk­lų pa­ra­das, apie ku­rį kitą dieną vi­si no­rės pa­mirš­ti am­žiams. Ir to­kių sce­nų ga­li­ma pa­ma­ty­ti ne tik Diu­sel­dor­fe, Var­šu­vo­je ar Pra­ho­je, bet ir Stok­hol­me, Pa­ry­žiu­je ir Bu­da­peš­te. Ge­og­ra­fi­ja čia ne­tu­ri jo­kios reikš­mės.

Di­džio­ji šiuo­lai­ki­nio ug­dy­mo mo­de­lio klai­da yra op­ti­miz­mo ti­ro­ni­ja, ap­si­me­ti­nė­ji­mas, kad vis­kas bus „okay“ – tik sten­ki­tės ir uo­liai mo­ky­ki­tės! Tik­ra žmo­giš­ko­ji ko­me­di­ja… „Pri­va­lai pa­siek­ti sėk­mę!“ – tvir­ti­na mo­ki­niui tė­vai, ku­rie pa­tys nie­ko ne­pa­sie­kia. „Pri­va­lai pa­siek­ti sėk­mę!“ – tvir­ti­na mo­ki­niui mo­ky­to­jai – iš­si­sky­rę, vie­ni­ši, nu­si­vy­lę, be pi­ni­gų, pa­lū­žę, uja­mi tė­vų (ku­rie mo­ka pi­ni­gus, va­di­na­si, ir mu­zi­ką už­sa­ko…) – ir di­rek­to­riai (lai­mei, ne vi­si), ku­rie tu­ri iš vi­sų jė­gų grum­tis dėl lė­šų mo­kyk­lai iš­lai­ky­ti. Ir sėk­mės šmėk­la sklan­do virš nū­die­nos mo­kyk­los kaip iš­si­šie­pęs vam­py­ras. Mo­kyk­los ver­tė šian­dien ma­tuo­ja­ma pa­gal tai, kiek jos ab­sol­ven­tų įsto­jo į pres­ti­ži­nes, aukš­tus rei­tin­gus tu­rin­čias aukš­tą­sias mo­kyk­las, t. y. pri­si­dė­jo prie ne­di­de­lės gru­pės ge­riau­sių­jų, ku­riems pa­vy­ko pa­siek­ti sėk­mę. Ki­tus, ku­riems ne­pa­vy­ko įsi­lie­ti į šią gru­pę, mo­kyk­la ver­ti­na kaip gė­din­gą ba­las­tą, su ku­riuo ne­ži­nia, ką rei­kia da­ry­ti.

O juk – jei­gu lei­si­te man iš­dės­ty­ti to­kią nuo­mo­nę – mo­kyk­lo­je de­rė­tų mo­ky­ti ir sun­kaus gy­ve­ni­mo me­no, t. y. kaip gy­ven­ti ne­re­a­li­za­vus sa­vęs. Ži­nau, tai skam­ba fa­ta­liš­kai, ta­čiau ki­taip pa­sa­ky­ti ne­iš­ei­na. Me­no gy­ven­ti ne­re­a­li­za­vus sa­vęs anks­čiau mo­kė krikš­čio­ny­bė, ku­ri iš­ti­sus šimt­me­čius skel­bė, kad pra­lai­mė­ji­mas yra ne­at­sie­ja­mas žmo­gaus li­ki­mo ele­men­tas ir ge­bė­ji­mas oriai jį pa­kel­ti liu­di­ja dva­sios stip­ry­bę. Ta­čiau krikš­čio­niš­kos eti­kos idė­jos kar­tais ei­da­vo per to­li, pa­vyz­džiui, apo­tei­za­vo li­ki­mo pa­že­min­tų ir su­triuš­kin­tų kan­ki­nių gy­ve­ni­mą, nors tuo pat me­tu vi­siems ža­dė­jo po­mir­ti­nę per­ga­lę, ku­ri ne­ti­kin­tiems žmo­nėms bu­vo ir yra tik guo­džian­ti iliu­zi­ja.

XIX a. len­kų kul­tū­ra ir­gi mo­kė, kaip gy­ven­ti pra­lai­mė­jus, ta­čiau rei­kia pa­tiks­lin­ti: pir­miau­sia bu­vo kal­ba­ma apie sun­kų me­ną gy­ven­ti po­li­ti­nės ne­lais­vės są­ly­go­mis. Len­kų ro­man­tiz­mas su­kū­rė ir iš­plė­to­jo mo­ra­li­nio gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ją, ku­ri pa­vers­da­vo pra­lai­mė­ji­mą, pa­tir­tą ko­vo­je su pra­na­šes­niu prie­šu, mo­ra­li­ne pra­lai­mė­ju­sių­jų per­ga­le. Len­kų po­etai ir vi­suo­me­nės vei­kė­jai mo­kė, kaip vi­suo­me­nė ga­li oriai gy­ven­ti pra­lai­mė­ju­si, su­teik­da­ma skaus­min­gam pa­ty­ri­mui gi­les­nę pras­mę. Ant šio fi­lo­so­fi­nio pa­ma­to iš­au­go daug li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių ir jie įė­jo į mo­der­nio­sios len­kų kul­tū­ros ka­no­ną.

1989 m., kai žlu­go ko­mu­niz­mas ir Len­ki­ja dar kar­tą at­ga­vo po­li­ti­nį su­ve­re­nu­mą, di­de­lė da­lis len­kų, džiaug­da­mie­si at­gau­tos lais­vės sau­le, įti­kė­jo, kad tas ži­no­ji­mas jiems ne­be­rei­ka­lin­gas. Ži­no­ma, tai su­tei­kė len­kų vi­suo­me­nei ver­žlu­mo sun­kiais sis­te­mi­nės trans­for­ma­ci­jos lai­kais. Len­ki­jo­je pa­si­kei­tė gy­ve­ni­mo nuo­tai­ka. Į niū­rią po­ko­mu­nis­ti­nio pa­sau­lio tik­ro­vę įsi­ver­žė ma­si­nė kul­tū­ra. Te­le­vi­zo­rių ek­ra­nuo­se pa­si­ro­dė svei­ka­ta trykš­tan­tis žmo­gus su pri­va­lo­mu „ke­ep smi­ling“. Ta­čiau to­je at­gau­tos lais­vės sau­lė­je pra­žu­vo ir da­lis svar­bios tie­sos apie žmo­gaus eg­zis­ten­ci­ją. Žo­dis „pra­lai­mė­ji­mas“ ta­po gė­din­gu ta­bu. Jis bu­vo iš­smil­ky­tas iš len­kų sie­lų kaip kam­ba­rys iš­smil­ko­mas po sun­kios li­gos. Ar­gi ne ge­riau skam­ba žo­dis „ne­pa­si­se­ki­mas“, ku­ria­me už­ko­duo­tas pa­ža­das, kad li­ki­mas grei­tai pa­si­tai­sys. Ka­dai­se me­no gy­ven­ti ne­re­a­li­za­vus sa­vęs mo­kė Baž­ny­čia, bet šian­dien baž­ny­čio­je žmo­nės lan­ko­si vis re­čiau, tai­gi ne­si­ti­ki iš jos pa­gal­bos, o mar­gas­pal­viai žur­na­lai ir te­le­vi­zi­ja ne­pa­liau­ja­mai kly­kia: „Jei­gu ne­pa­siek­si sėk­mės, esi nie­kas!“

Dau­gu­ma taip ska­ti­na­mų vil­čių nie­ka­da ne­iš­si­pil­do, ir nu­si­vy­li­mas jau­nuo­liams su­ke­lia ag­re­si­ją, ku­ri ga­li iš­si­lie­ti sun­kiai nu­spė­ja­mais pa­vi­da­lais. Net ge­riau­sie­ji ga­li pra­lai­mė­ti, nors ban­do­me įteig­ti sau, kad tai ne­įma­no­ma. Mi­tas apie ge­rą iš­si­la­vi­ni­mą, ta­ria­mai ga­ran­tuo­jan­tį sėk­mę gy­ve­ni­me, yra, de­ja, tik vie­na iš guo­džian­čių iliu­zi­jų, ku­rio­mis mai­ti­na­me sa­vo sie­lą. Iš­si­la­vi­ni­mas ne­ga­ran­tuo­ja nie­ko, nors šian­dien pa­niš­kai trokš­ta­me ti­kė­ti, kad jis yra uni­ver­sa­lus rak­tas į mū­sų vai­kų lai­mę. Ta­čiau iš tie­sų jis kar­tais tam­pa to­kiu rak­tu, kar­tais – ne­tam­pa, nes net jei­gu žmo­gus tu­ri pui­kų di­plo­mą, bet jam ne­si­se­ka, tai vis­kas per­niek.

Wi­tol­das Gomb­ro­wic­zius ma­nė, kad mo­kyk­la nie­ka­da ne­bu­vo vie­ta, ku­rio­je mo­ki­niai ren­gia­mi tik­ram gy­ve­ni­mui. Prie­šin­gai: jos tiks­las – kaip jis pa­vaiz­da­vo sa­vo 1938 m. ro­ma­no „Fer­dy­dur­kė“ sce­no­se – bu­vo ir vis dar yra at­ri­bo­ti jau­nuo­lius nuo re­a­laus gy­ve­ni­mo. Ta­čiau anks­čiau mo­kyk­la nė ne­ap­si­mes­da­vo, kad ji yra kas nors dau­giau, ne­gu ji yra. Ji dre­sa­vo jau­nuo­lius elg­tis pa­gal pa­pro­čius ir ver­tė kal­ti. Da­bar mo­kyk­la daž­nai mė­gi­na su­da­ry­ti įspū­dį, kad ji sten­gia­si at­skleis­ti jau­nuo­liams su­dė­tin­gas žmo­gaus eg­zis­ten­ci­jos pa­slap­tis ir pa­reng­ti juos „prak­tiniam gy­ve­ni­mui“. Ta­čiau kaip tik op­ti­miz­mo ti­ro­ni­ja, ku­ri jo­je vieš­pa­tau­ja, – at­si­ran­dan­ti dėl spau­di­mo mo­ky­to­jams, ku­rį da­ro tė­vai, ne­no­rin­tys nė gir­dė­ti, kad jų vai­kas gy­ve­ni­me ga­li pra­lai­mė­ti, – ne­lei­džia mo­kyk­lai at­lik­ti šių svar­bių už­da­vi­nių. Mo­ky­to­jas – toks įsi­ti­ki­ni­mas ga­na pa­pli­tęs – yra tam, kad vai­kas nie­ka­da ne­pra­lai­mė­tų. Jis pri­va­lo bū­ti ener­gin­gas, drau­giš­kas, be­si­šyp­san­tis, mo­ty­vuo­jan­tis siek­ti aukš­tu­mų. Jis tu­ri iš­mo­ky­ti vai­ką, kaip gy­ve­ni­me tap­ti nu­ga­lė­to­ju, t. y. kaip ša­lin­ti kon­ku­ren­tus. Jo už­da­vi­nys – iš­ug­dy­ti iš vai­ko ne­įvei­kia­mą ka­rį dar­bo rin­ko­je. Taip už­si­ve­ria ydin­gas prie­var­tos ir me­lo ra­tas, nes dau­gu­ma mo­ki­nių pui­kiai su­pran­ta, kad jie to­kiais ka­riais nie­ka­da ne­taps.

Šian­dien mo­ki­nys mo­kyk­lo­je su­ži­no, ko­kie gy­vū­nai pri­ski­ria­mi prie na­riuo­ta­ko­jų, kas yra ame­ba ir kas bu­vo Go­e­the, bet ar taip pat su­ži­no, drįs­tu teig­ti, kur kas svar­bes­nius da­ly­kus: pa­vyz­džiui, kaip gy­ven­ti ne­nu­si­se­ku­sio­je san­tuo­ko­je, kaip ten­ka dau­ge­liui žmo­nių? Po ke­le­to mo­kyk­los me­tų jau­nuo­lis jau ži­no, kas bu­vo Ka­ro­lis Di­dy­sis ir ko­kie Lud­wi­go Er­hardo nuo­pel­nai vo­kie­čiams, ta­čiau ar ži­nos, ką da­ry­ti su sū­nu­mi, ku­ris jo ne­my­lės? Ar ma­te­ma­ti­kos ir Ar­chi­me­do dės­nių iš­ma­ny­mas pa­sa­kys jam, kaip elg­tis tą va­lan­dą, kai jį pa­liks ku­ris nors iš ar­ti­mų­jų?

Kas dėl to pra­lai­mi? Ga­liau­siai pra­lai­mi­me vi­si. „Tau gy­ve­ni­me tu­ri pa­si­sek­ti!“ – nuo pat pir­mų­jų me­tų vai­kas gir­di iš mo­ti­nos, tė­vo, se­sers, bro­lio, drau­gų ir mo­ky­to­jų. Dau­ge­lis jau­nų žmo­nių, ku­riems į gal­vą ka­la­mas toks cre­do, gy­ve­ni­me pa­tirs da­li­nę ar­ba vi­siš­ką ne­sėk­mę. Ir slėps tai nuo tė­vų, pa­žįs­ta­mų, drau­gų, t. y. me­luos. Taip kaip me­luo­ja­me jam mes, tė­vai, sa­ky­da­mi, kad iš es­mės mums vis­kas pa­vy­ko. Ne­leng­va dva­siš­kai su­val­dy­ti gy­ve­ni­mą, ku­rį tem­do ne­re­a­li­zuo­tų vil­čių še­šė­lis, tai sunkus už­da­vi­nys. Šian­dien jau­nuo­lių to nie­kas ne­mo­ko – nei mo­kyk­la, nei šei­ma, nei Baž­ny­čia, ku­rio­je žmo­nės sek­ma­die­niais ieš­ko vei­kiau ke­le­to va­lan­dė­lių at­van­gos po še­šių dar­bo die­nų ir ne­no­riai klau­so­si „sle­gian­čių pa­moks­lų“. Žmo­gui, ku­rį iš­ti­ko ne­sėk­mė, to­kia­me pa­sau­ly­je no­ri­si pra­smeg­ti skra­džiai že­mės. Juk jis bu­vo mo­ko­mas, kad toks gy­ve­ni­mas ne­tu­ri pra­smės, o jis pats kaip as­me­ny­bė vi­siš­kai nie­ko ver­tas. Kad toks gy­ve­ni­mas tu­ri bū­ti tik „per­ei­na­ma­sis eta­pas“, po ku­rio rei­kia „iš tik­rų­jų pra­si­muš­ti“. Ap­i- ma gė­dos jaus­mas. Pa­vy­das. Prie­šiš­ku­mas tiems, ku­riems pa­si­se­kė. Ar­ba no­ras už­si­mirš­ti, grieb­tis nar­ko­ti­kų. Re­zig­na­ci­ja. Ne­vil­tis. Ar­ba abe­jin­gu­mas…

Ži­no­ma, keis­ti „ug­dy­mą sėk­mei“ į „ug­dy­mą pra­lai­mė­ji­mui“ (ar ve­ge­ta­ci­jai) bū­tų ab­sur­diš­ka ir ne apie to­kį ug­dy­mą gal­vo­ju. Ne­de­ra žmo­nėms iš pat pra­džių at­im­ti vil­tį, at­ve­riant jiems tam­si­ą­sias gy­ve­ni­mo pu­ses. Ta­čiau ver­tė­tų kaip nors su­jung­ti abi per­spek­ty­vas, at­ras­ti tarp jų pro­tin­gą pu­siau­svy­rą. Kad net ir ne­sėk­mės iš­tik­tas žmo­gus ne­abe­jo­tų sa­vo gy­ve­ni­mo pra­smin­gu­mu.

Su­teik­ti ne­pa­si­se­ku­siam gy­ve­ni­mui pras­mę – tai di­de­lis iš­šū­kis hu­ma­ni­ta­ri­niams da­ly­kams, jie tu­ri la­biau pri­ar­tė­ti prie tik­ro, t. y. sun­kaus gy­ve­ni­mo. Ne­pa­vy­ku­sio gy­ve­ni­mo re­flek­si­ja šiek tiek su­tai­ko mus su to­kiu gy­ve­ni­mu (bet tuo pat me­tu ne­at­ima vil­ties jį pa­keis­ti) ir pra­vers­tų net tiems jau­nie­siems kar­je­ros vil­kams, ku­rie įsi­ti­ki­nę, kad jiems tik­rai pa­si­seks. Ži­no­ma, mo­kyk­lo­je mo­ki­niai pri­va­lo pa­žin­ti teks­tus ir me­no kū­ri­nius, su­stip­ri­nan­čius ener­gi­ją, va­lią veik­ti, am­bi­ci­jas ir sėk­mės troš­ki­mą. Ta­čiau dėl pu­siau­svy­ros kar­tais taip pat ga­lė­tų ati­džiai pa­skai­ty­ti ir ap­tar­ti kad ir to­kį iš­min­tin­gą ro­ma­ną apie ne­la­bai lai­min­gai iš­te­kė­ju­sią pran­cū­zę, to­kią po­nią Bo­va­ri, gy­ve­nan­čią pro­vin­ci­jo­je, nes iš jo ne­ma­žai su­ži­no­tų apie mo­te­riš­kų troš­ki­mų ne­iš­si­pil­dy­mo psi­cho­lo­gi­nes pa­slap­tis. Tu­rė­tų dau­giau skai­ty­ti kny­gų ir dau­giau žiū­rė­ti fil­mų, pa­sa­ko­jan­čių apie tai, iš ko ky­la su­tuok­ti­nių ne­su­ta­ri­mai, su ko­kiomis psi­cho­lo­gi­nėmis pro­ble­mo­mis susiduria bendraudamos mo­ti­na ir duk­tė, kaip gims­ta drau­gys­tės tarp tė­vo ir sū­naus kri­zė, ko­kio­mis for­mo­mis pa­si­reiš­kia prie­šiš­ku­mas dar­be, ką dva­si­niu po­žiū­riu reiš­kia pra­ras­ti dar­bą, ką vai­kui reiš­kia tė­vų mir­tis ar sun­ki ar­ti­mo žmo­gaus mir­tis… Nes žmo­gus ga­li re­a­li­zuo­ti sa­ve ir ne­re­a­li­zuo­ta­me gy­ve­ni­me, t. y. blo­go­se si­tu­a­ci­jo­se, tik rei­kia jį pa­reng­ti to­kiems išban­dy­mams, t. y. iš­mo­ky­ti – at­si­pra­šau už pras­tą pa­ra­dok­są, – kaip gy­ven­ti lai­min­gai ir iš­min­tin­gai, kai esi ne­lai­min­gas. Gal­būt toks ži­no­ji­mas pa­dės už­kirs­ti ke­lią blo­giau­siam, t. y. na­tū­ra­liam po­lin­kiui bėg­ti nuo tik­rų sun­ku­mų, ku­rių mums ne­gai­li gy­ve­ni­mas – pro­fe­si­nis ir as­me­ni­nis. Ar mo­kyk­la pri­ims to­kią švie­ti­mo tiks­lų pu­siau­svy­ros idė­ją – tai klau­si­mas, į ku­rį ne­tu­riu vie­na­reikš­miš­ko at­sa­ky­mo. Juk vis dar esa­me tik­ri, kad mo­kyk­la tu­ri bū­ti kar­je­rų ga­min­to­ja. Be to, ar mo­ki­niai, nuo kū­di­kys­tės še­ria­mi sėk­mės ide­o­lo­gi­ja, no­rės pa­mo­ko­se kar­tu su mo­ky­to­ju mąs­ty­ti ir kal­bė­tis apie tik­rą gy­ve­ni­mą, ku­ris jų lau­kia? O tė­vai? Ar jie no­rės siųs­ti (už di­de­lius pi­ni­gus) sa­vo vai­kus į mo­kyk­lą, ku­ri juos rengs ne tik ko­voti dėl sėk­mės, bet ir gy­ven­ti pa­ty­rus ne­sėk­mę? Tik­riau­siai ne­la­bai, ir tai, pri­pa­žįs­tu, vi­sai ne­nuos­ta­bu. Ta­čiau da­bar man ra­miau, nes bent jau pa­ra­šiau, ką tu­rė­jau pa­ra­šy­ti, nors ži­nau, kad tai vi­sai ne­de­ra su nū­die­nos dva­sia.

___

Stefanas Chwinas (g. 1949) m. – romanistas ir eseistas, daugelio literatūros premijų laureatas. Kaip prozininkas Maxo Larso pseudonimu debiutavo 1989 m. išleidęs romanus “Žmonės skorpionai” ir “Žmogus raidė”. Labiausiai jį išgarsino romanas “Hanemannas”, kurio herojus įkūnija “blogoje žemės vietoje” – Europoje – gyvenančių žmonių dvasinę patirtį.

www.visegradliterature.net

Ver­tė Vi­ta­li­jus Šar­ko­vas