Re­fe­ren­du­mas

VYGANTAS VAREIKIS

Re­fe­ren­du­mas dėl nau­jo­sios AE sta­ty­bos at­ei­ties ke­lia di­des­nę di­le­mą, ne­gu at­ro­dy­tų iš pir­mo žvilgs­nio. Rei­kia at­si­klaus­ti tau­tos ar pri­pa­žin­ti, kad žmo­nės ne­iš­ma­no vi­sų sub­ti­ly­bių, o spren­di­mus tu­rė­tų pri­im­ti po­li­ti­kai, pro­fe­sio­na­lai – to­kia di­le­ma, ma­no nuo­mo­ne, ky­la ne vien dėl re­fe­ren­du­mo. Anot Pla­to­no, vals­ty­bę val­dy­ti tu­rė­tų ap­si­švie­tę ti­ro­nai, o pa­sak Aris­to­te­lio, liau­dies val­džia – och­lok­ra­ti­ja – yra vie­na blo­ges­nių val­dy­mo for­mų.

Pa­si­girs­ta pa­na­šių pa­svars­ty­mų ir pas mus – tau­ta gi ne­ga­li ži­no­ti vi­sų tų AE sta­ty­bos są­nau­dų, ne­skelb­tų de­ry­bų ei­gos, elek­tros ener­gi­jos kai­nų skai­čia­vi­mo me­to­di­kos sub­ti­ly­bių ar­ba ga­li bū­ti įvi­lio­ta į „ar­ti­mo­jo už­sie­nio“, ku­ria­me jau ren­gia­mos sta­ty­bų aikš­te­lės nau­joms AE, pin­kles. De­mok­ra­ti­ja kaip liau­dies / tau­tos va­lios pa­tik­ri­ni­mo prie­mo­nė lie­ka pa­raš­tė­se. Čia jums ne Švei­ca­ri­ja, ku­rios kan­to­nuo­se re­fe­ren­du­mai ren­gia­mi ne dėl AE, o dėl mi­na­re­tų sta­ty­bos.

O ir kiek­gi bu­vo tau­tos va­lios at­si­klau­si­mų per 22 me­tus? Dėl ne­pri­klau­so­my­bės, so­vie­tų ar­mi­jos iš­ve­di­mo ir dar vie­nas, vy­kęs net dvi die­nas ir gal­būt bu­vęs re­zul­ta­ty­vus tik dėl pi­gių skal­bi­mo mil­te­lių ir alaus už cen­tą da­ly­bų. Ak­ty­vu­mo pa­ro­di­ja sto­jant į ES.

Ne­bu­vo vi­suo­ti­nio tau­tos ap­si­spren­di­mo dėl ES Kon­sti­tu­ci­jos, už ku­rią ran­kas leng­vai pa­kė­lė pro­fe­sio­na­lai, po­li­ti­kai ir ku­rią at­me­tė ne­ma­žai tos pa­čios ES ša­lių. Tiek jau to ta Kon­sti­tu­ci­ja, ku­ria ne­ti­ki pa­tys jos au­to­riai. Pa­dė­tis ro­do, kad ban­kų rei­ka­lai ir pi­ni­gų li­ki­mas yra svar­bes­ni da­ly­kai ne­gu ci­vi­li­za­ci­nis Eu­ro­pos pa­vel­das. Kai kal­ba pi­ni­gai, vi­si ki­ti ty­li.

Kai sto­ji­mo į ES me­tu bu­vo su­tar­ta dėl Ig­na­li­nos AE už­da­ry­mo, re­fe­ren­du­mas taip pat ne­reng­tas, nors są­ly­gos Lie­tu­vai ne­bu­vo pa­lan­kios. Da­bar mes tai ži­no­me. Tuo la­biau kad Ig­na­li­nos AE ati­ti­ko vi­sus sau­gu­mo, pri­žiū­ri­mo šve­dų spe­cia­lis­tų, stan­dar­tus. Ir kur­gi bū­tų pra­puo­lu­si Eu­ro­pa ir Lie­tu­vos per­spek­ty­vos, kai į ES bū­tų įsto­ju­sios Lat­vi­ja ir Es­ti­ja? Tik Lie­tu­va ga­lė­jo įgy­ti stip­res­nes de­ry­bų po­zi­ci­jas.

O gal rei­kė­jo at­si­klaus­ti tau­tos ir dėl „Ma­žei­kių naf­tos“ ga­myk­los par­da­vi­mo kom­pa­ni­jai „Wil­liams“, ku­riai, kaip mes taip pat ži­no­me, rū­pė­jo ne ga­myk­los at­ei­tis, o kaip kuo bran­giau ją per­par­duo­ti. Afe­ra pa­vy­ko ir nors „Ma­žei­kių naf­ta“ te­bė­ra di­džiau­sia Lie­tu­vos įmo­nė ir mo­kes­čių mo­kė­to­ja, ti­kė­ti­na, kad bu­vo ga­li­ma veik­ti efek­ty­viau. Bet spren­dė gi po­li­ti­kai, spe­cia­lis­tai…

O kur re­fe­ren­du­mas dėl „Ali­tos“ par­da­vi­mo, kai įmo­nė ati­te­ko tiems, kas pa­siū­lė 30 mi­li­jo­nų ma­žiau ne­gu kom­pa­ni­ja, tu­rin­ti var­dą ir pa­tir­tį Eu­ro­pos rin­ko­se? Gal re­fe­ren­du­mas ir bū­tų at­si­ė­jęs ko­kius 4 mi­li­jo­nus li­tų, bet vis vien bū­tų ap­si­mo­kė­ję.

Tad, jei­gu jau re­mia­mės ta Eu­ro­pos Ap­švie­tos, ku­ri įra­šy­ta į ES Kon­sti­tu­ci­ją, tra­di­ci­ja, te­rei­kia pri­pa­žin­ti, kad tau­ta vi­sa­da tei­si. Pa­ci­tuo­siu tų lai­kų pran­cū­zą Em­ma­nu­e­lį Jo­sep­hą Sieyèsą, ku­ris ra­šė: „Kad ir ko­kiu bū­du no­rė­tų tau­ta, pa­kan­ka vien to, kad ji to no­ri. Vi­sos for­mos yra tin­ka­mos, o tau­tos va­lia yra aukš­čiau­sias įsta­ty­mas.“

LRT ra­di­jo ko­men­ta­ras (IX.3)