Kelionė

NI­JO­LĖ DRUN­GI­LAI­TĖ

Teks­to ke­lio­nė pra­si­de­da nuo pir­mo­jo žo­džio, nuo pir­mo­jo sa­ki­nio, vin­giuo­ja per me­ta­fo­ras ir pa­ly­gi­ni­mus, epi­te­tus, me­to­ni­mi­jas, per dau­gia­žo­džia­vi­mą ir nu­ty­lė­ji­mus, per klam­pius ir pai­nius kal­bos la­bi­rin­tus. Teks­to ke­lio­nė bai­gia­si pas­ku­ti­niu žen­klu (kar­tais jis pa­ro­do, ar bus tę­si­nys, ar taš­ku vis­ką ban­do­ma nu­kirs­ti). Teks­tą au­to­rius ga­li pa­re­da­guo­ti, su­keis­ti pa­strai­pas vie­to­mis ar­ba iš­trin­ti, to­dėl teks­tas ga­li su­trum­pė­ti ar­ba tęs­tis dar ke­le­tą pus­la­pių.

Gy­ve­ni­mas – ir­gi teks­tas, mes ke­liau­ja­me nuo pir­mo­jo mū­sų bū­ties žen­klo iki pas­ku­ti­nio, tik, de­ja, pa­strai­pų vie­to­mis dar ne­su­ge­ba­me keis­ti, ne­pa­jė­gūs jų ir iš­trin­ti – sap­nuo­se pa­slėp­tos de­ta­lės at­gy­ja, iš­len­da iš be­dug­nės ir ne­duo­da ra­my­bės. Moks­li­nin­kai že­miš­ką­ją ke­lio­nę yra iš­da­li­nę į įvai­riau­sius eta­pus, at­kar­pas, įvar­di­ję gau­sy­bę sly­pin­čių pa­vo­jų. Ir vi­si kaip su­si­ta­rę iš­ta­kų ieš­ko vai­kys­tė­je. Iš čia į ke­lion­mai­šį įsi­de­da­me svar­biau­sias ver­ty­bes, įsi­de­da­me tai, kas vi­są gy­ve­ni­mą mums bus duo­na ir van­de­niu. „Aš ne­kel­siu iš na­mų ko­jos“, – sa­ko vie­nas ge­ras pa­žįs­ta­mas. Ir aš jam ne­pri­eš­ta­rau­ju. Bū­tų ba­na­lu kal­bė­ti apie iš­ori­nes ir vi­di­nes ke­lio­nes. Anot jo, to­kios kaip aš, ne­su­bren­dė­lės, tik ir laks­to po sve­ti­mus kraš­tus, nes ne­ran­da sa­vęs. Ty­liu, nes pri­si­me­nu Mar­ce­lį Pro­us­tą, jo ke­lio­nę po sa­vo vi­di­nį pa­sau­lį. Ta­čiau su­pran­tu ir tuos, ku­rie iš­si­ruo­šia į il­giau­sias pi­lig­ri­mi­nes ke­lio­nes, ir tuos, ku­rie ap­link pa­sau­lį plau­kia praš­mat­niais lai­vais (te­ko gir­dė­ti, kad to­se ke­lio­nė­se, ku­rios pri­me­na Ro­jų, koks nors pa­gy­ve­nęs ke­lei­vis ir mirš­ta – gal­būt su­pai­nio­ja di­men­si­jas).

Ka­dan­gi esu mies­čio­nė iki kau­lų sme­ge­nų, ban­dau de­rin­ti ne­su­de­ri­na­mus da­ly­kus – ke­lio­nę į sa­ve su ke­lio­ne į pla­tų­jį pa­sau­lį. Tie­sa, per­ne­lyg to­li ne­lei­džia nu­klys­ti apy­tuš­tės ki­še­nės. Taip gal ge­riau, nes kva­puo­se ir spal­vo­se skęs­tan­čio­je In­di­jo­je pa­si­lik­čiau sė­dė­ti ša­lia pa­ki­lu­sio per sprin­dį nuo že­mės jo­go (apie to­kį pa­sa­ko­jo so­viet­me­čiu vie­nas at­eiz­mo dės­ty­to­jas, re­gis, bu­vęs vie­nuo­lis – ta­da aš taip ir ne­su­pra­tau, ar tas dės­ty­to­jas yra at­eis­tas, ar jis ap­si­me­ta, kad yra ne­ti­kin­tis). Ko­kios čak­ros ma­ny­je at­si­ver­tų, tur­būt ne­ži­no nė pa­tys In­di­jos die­vai. Ma­no drau­gė pa­sa­ko­jo apie ki­tos sa­vo drau­gės vy­rą, ku­riam brah­ma­nai at­vė­rė akis ir jis nu­sto­jo do­mė­tis ma­te­ria­liais da­ly­kais, tad žmo­nai su vai­ku­čiais te­ko pa­tiems suk­tis, lįs­ti į pai­nius ver­slo, apie ku­rį ne­tu­rė­jo jo­kio su­pra­ti­mo, rei­ka­lus. Vis­kas, aiš­ku, bai­gė­si ban­kro­tu. Bet ar pi­ni­gai ne­ša lai­mę? Vis dėl­to ke­lio­nė­je jie la­bai pra­ver­čia. Tad ten­ka pri­pa­žin­ti, kad vėl ban­dau la­vi­ruo­ti – te­oriš­kai ži­nau, kad pi­ni­gai lai­mės ne­ne­ša, bet prak­tiš­kai… Ma­tyt, per ma­žai ke­liau­ju į sa­ve.

Man pa­ta­ria nu­sto­ti blaš­ky­tis, ta­čiau ap­rims­tu tik žie­mą (mies­čio­nys ne­mėgs­ta šal­čio ir ne­pa­to­gu­mų). Skais­čiau nu­švi­tus sau­lei, į gal­vą ima lįs­ti įky­rios min­tys. Šį pa­va­sa­rį tar­si ko­kie iš Is­pa­ni­jos Por­tu­ga­li­jon ke­liau­jan­tys pi­lig­ri­mai su ban­gų iš­plau­to­mis bal­to­mis kriauk­ly­tė­mis ki­še­nė­se iš­si­ruo­šė­me pės­čio­mis į Juod­kran­tę. Tu­rint ome­ny­je, kad gy­ve­nu uos­ta­mies­ty­je, at­stu­mas at­ro­do juo­kin­gas. Sū­nus vi­są ke­lią įta­riai į ma­ne žvilg­čio­jo, lauk­da­mas, kol su­smuk­siu tarp smė­ly­nų ir kaip ko­kia Ko­bo Abės mo­te­ris pa­si­lik­siu ten gy­ven­ti. Bet aš ėjau. Ka­dan­gi Lie­tu­va ne to­kia jau ir di­de­lė, o pa­va­sa­rį mies­to gy­ven­to­jus trauk­te trau­kia gam­ta, pa­žįs­ta­mų iš­veng­ti ne­pa­vy­ko. Vi­si su dvi­ra­čiais, links­mi. Dar ne­te­ko, sa­ko jie, ma­ty­ti, kad to­kį at­stu­mą kas nors ei­tų pės­čio­mis. Ne­gi jiems aiš­kin­si apie kriauk­ly­tes ki­še­nė­se? Vie­na su­si­rū­pi­nu­si net pa­klau­sė, ar mes iki su­te­mų su­ge­bė­si­me grįž­ti. Pa­ža­dė­jo­me par­va­žiuo­ti au­to­bu­su. Nu­ri­mu­si grakš­čiai už­li­po ant dvi­ra­čio ir to­lo nu­to­lo mo­lo link. Ei­ti vis dar bu­vo sma­gu, tuo la­biau kad pra­si­dė­jo ruo­žas, ku­ria­me ne­bu­vo nė gy­vos dva­sios. Sau­lės at­spin­džiai žai­dė van­de­niu, ko­pos tar­si dar ne­pa­lies­tos žmo­gaus. Ūk­te­lė­jo iš ho­ri­zon­to iš­ni­ręs lai­vas. Ke­lias mi­nu­tes jį ste­bė­jo­me, pas­kui, kai at­si­grę­žė­me, pa­ju­to­me iš jū­ros at­plūs­tan­čią to­kią vė­są, kad te­ko trauk­tis iš kup­ri­nių striu­kes ir ei­ti ieš­ko­ti ta­ke­lio per miš­ką. Iš tos ke­lio­nės pri­si­mi­ni­mų krai­te­lė­je li­ko keis­tas jaus­mas – tar­si at­si­gręž­da­mi bū­tu­me pa­te­kę jau ne į tą pa­tį, o į ki­tą lai­ką… Na, dar ba­tai, ku­rie ne­at­lai­kė il­go klam­po­ji­mo per smė­lį.

Tai­gi apie lai­ką. Ši­tą is­to­ri­ją jau ke­le­tą kar­tų pa­sa­ko­jau sa­vo vai­kui, bet jis ne­ken­čia eg­zis­ten­ci­nių pro­ble­mų, apie ku­rias jiems nuo­lat kal­ba­ma per li­te­ra­tū­ros pa­mo­kas, tad ne­ži­nau, ar jis ap­skri­tai at­si­me­na nors vie­ną ma­no pa­sa­ko­ji­mą. Tur­būt kiek­vie­nas vai­kys­tė­je esa­me pa­ty­rę keis­čiau­sių da­ly­kų, pas­kui jie il­gam ap­si­gy­ve­na mu­my­se, trans­for­muo­ja­si, kei­čia pa­vi­da­lus, ir ne­be­ži­nai, ar taip bu­vo, ar sap­nas vir­to re­a­ly­be, ar re­a­ly­bė pa­si­slė­pė ma­ti­nia­me rū­ke. Mes gy­ve­no­me mies­to pa­kraš­ty­je, tad į so­dą (ko­lek­ty­vi­niai so­dai so­viet­me­čiu tu­rė­tų bū­ti at­ski­ra te­ma) bu­vo ga­li­ma nu­ei­ti kir­tus kam­pą per lau­kus. Aš taip ir pa­da­riau. Vė­juo­tą va­sa­ros die­ną pa­su­kau kie­tai su­min­tu ta­ke­liu per žo­ly­nus. Virš gal­vos plau­kė že­mi bal­ti de­be­sys. Jie plau­kė grei­čiau nei vi­sa­da. Tiks­liau – skris­te skri­do. Kaip ko­kie iš­pūs­ti di­de­li leng­vi ba­lio­nai. Elek­tros stul­pų gau­de­sys, vė­jo ūže­sys gąs­di­no ir kė­lė ne­ri­mą. Iš pra­džių ne­ri­mo prie­žas­ties ne­su­pra­tau, tik dar kiek pa­ė­ju­si su­vo­kiau, kad pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me pa­ma­čiau, kaip ei­na lai­kas. Per smil­gas, per do­bi­lus, per lau­ko ga­le su­mes­tus ak­me­nis, per skren­dan­tį paukš­tį, per ma­ne. Ir ne­bu­vo jė­gos, ku­ri jį bū­tų su­stab­džiu­si, ne­bu­vo jo­kių ati­tva­rų, jo­kių kliū­čių. Taip iš ran­kų su­spaus­tas by­ra smė­lis, taip iš rieš­ku­čių iš­bė­ga pa­sem­tas van­duo. Apė­mė keis­ta bai­mė. Aš ma­čiau te­kan­tį lai­ką…

Daž­nai ir at­stu­mus ma­tuo­ja­me lai­ku. Nuo vie­no mies­to iki ki­to rei­kia va­žiuo­ti tiek ir tiek. No­ri­si pa­suk­ti laik­ro­dį, bet ką ta­da ap­gau­si? Kar­tais net ne­pa­jun­ti, kaip įvei­ki ke­lis ki­lo­met­rus, kar­tais ke­li met­rai virs­ta di­džiu­le kan­čia. Ypač jei­gu esi iš­si­na­ri­nęs ar­ba su­si­lau­žęs ko­ją ar­ba yra la­bai sli­du, ar­ba toks šal­tis, kad net sting­do ju­de­sius. Pa­me­nu, kaip bū­da­ma ma­ža vos įvei­kiau ke­lių kie­mų at­stu­mą. Ge­rą va­lan­dą pa­čiuo­ži­nė­ju­si ant le­do (ne­di­de­lis tven­ki­nys už ge­le­žin­ke­lio bu­vo pui­ki čiuo­žyk­la), pa­ju­tau, kad nuo šal­čio ge­lia ran­kas ir ko­jas. Tem­piau ro­ges per su­džiū­vu­sius, iš po snie­go ky­šan­čius kie­čių sta­ba­rus, ro­dės, at­stu­mas iki na­mų ne trum­pė­ja, o di­dė­ja. Šiaip ne taip su­kau­pu­si vi­sas jė­gas par­slin­kau na­mo. Tė­vas įpy­lė į du­be­nį šal­to van­dens ir lie­pė kiš­ti ran­kas. Ve­rian­tis skaus­mas per­ėjo per pirš­tus, bet pa­ma­žu, pa­ma­žu šal­tis iš pirš­tų pa­si­trau­kė. Tą at­stu­mą iki sa­vo vai­kys­tės na­mų da­bar įveik­čiau per de­šimt mi­nu­čių, o ta­da ėjau vi­są am­ži­ny­bę.

Ke­lio­nė­je lai­kas tu­ri bū­ti su­skai­čiuo­tas va­lan­dų, mi­nu­čių tiks­lu­mu. Man pa­tin­ka ke­lio­nės, ku­rio­se už ma­ne ir ki­tus ke­liau­to­jus lai­ką skai­čiuo­ja gi­das. Jis ra­gi­na ir ra­gi­na ne­pa­mirš­ti žiū­rė­ti į laik­ro­dį. Tu­a­le­to rei­ka­lams duo­da dvi­de­šimt mi­nu­čių, nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti prie ko­kio pa­min­klo – pen­kias, ar­chi­tek­tū­ros še­dev­rui ap­žiū­rė­ti – pus­va­lan­dį. Nors ir la­bai sten­giuo­si, ben­dra­ke­lei­vių smai­ga­ly­je iš­si­lai­kau trum­pai, ypač jei­gu rei­kia kop­ti į kal­ną, ta­da vos vos vel­kuo­si ir bū­nu gal­vos skaus­mas pa­ti sau – kad ne­at­si­lik­čiau ir bū­čiau vie­to­je nu­ro­dy­tu lai­ku. O da­bar mie­go­si­me. O da­bar val­gy­si­me. Ke­lio­nė­se val­gai bet ką ar­ba tam­pi gur­ma­nu. Rū­siuo­se ra­gau­ji įvai­rių vy­no rū­šių. Gi­das mo­ko, kaip rei­kia val­gy­ti aust­res (ne pran­cū­zes, ne ita­les ar vo­kie­tes). Pa­da­vė­jas at­ne­ša įran­kius, ku­rie pri­me­na chi­rur­go nau­do­ja­mus me­ta­li­nius žais­liu­kus. Rei­kia nu­trauk­ti ko­je­lę, pa­si­steng­ti, kad iš kriauk­lės ne­iš­bėg­tų van­duo, ir vis­ką nu­ry­ti. La­bai ska­nu. Na ir kas, kad jos gy­vos. Rei­kia ne­gal­vo­ti ir ry­ti. Už­si­ge­ri bal­tuo­ju vy­nu. Pa­sa­ka. Aš kaž­ko­dėl ne­val­gau. Ne­lukš­ten­tų kre­ve­čių kal­nas at­ro­do pa­trauk­liau. Šiukš­lių lie­ka vi­sa lėkš­tė. Sū­naus žu­vie­nė, vir­ta vie­no­je Bre­ta­nės ka­vi­nu­kė­je, ne­pri­lygs­ta tai, ku­rią iš­vir­da­vo ma­no tė­vas. Bet kiek­vie­nam sa­vo. Sa­vi re­cep­to­riai. Sa­va pa­sa­ka. Mo­te­rys vie­na po ki­tos ei­na į tu­a­le­tą plau­ti aust­rių gel­de­lių – bus pri­si­mi­ni­mas. Di­džiu­lis kra­bas lie­ka kėk­so­ti du­be­ny­je – ne vi­sos da­lys nau­din­gos. Aš no­riu, kad šios va­sa­ros ke­lio­nė dar il­gai ne­si­baig­tų, nors jau sap­nuo­ju na­mus, o tai žen­klas, kad jau me­tas ke­liau­ti at­gal. Grįž­da­mi sva­jo­ja­me pra­mie­go­ti Len­ki­ją, vie­na aki­mi žiū­rė­da­mi į jos miš­kus, pra­ti­na­mės prie Lie­tu­vos pei­za­žo. Pas mus vis­kas ža­liau, gra­žiau, – sa­ko sū­nus, ku­ris ne­mėgs­ta eg­zis­ten­ci­nių pro­ble­mų.

Aš ti­kiu, kad pa­ti gra­žiau­sia ke­lio­nė dar ma­nęs lau­kia. Net jei­gu nie­kur ne­va­žiuo­čiau. Sė­dė­čiau kaip Mar­ce­lis Prous­tas kam­ba­ry­je, ne­si­blaš­ky­čiau su Jac­ku Ke­rou­a­cu ke­ly­je. No­rė­čiau li­ku­sią ke­lio da­lį nu­ei­ti grakš­čiai. Ne dram­blio žings­niais, ne taip, kad gir­dė­tum po ko­jo­mis lūž­tan­tį le­dą (toks įky­rus sky­lan­čio le­do gar­sas). Juk yra daug žmo­nių, ku­rie plas­no­ja tar­si dru­ge­liai, leng­vai tar­si pū­ke­liai įvei­kia kliū­tis. No­rė­čiau, kad pa­var­gu­si ras­čiau suo­liu­ką, ten at­si­pūs­čiau, nu­sto­tų kaip var­pas dau­žy­tis šir­dis. Žiū­rė­čiau, kaip pro ša­lį le­kia čiuo­ži­kai, ma­ra­to­no ir sprin­to bė­gi­kai. Vie­ni ma­to, ki­ti ne­ma­to fi­ni­šo juos­te­lės. Ir vi­si tei­sūs, ir nė­ra nė vie­no, ku­ris ne­bū­tų su­kly­dęs. Kaž­ko­dėl vi­są lai­ką pri­si­me­nu Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės pas­ku­ti­nį pa­gei­da­vi­mą – už­ra­šy­ti ant­ka­py­je šiuos žo­džius: „Jau laz­dą pa­dė­jau, ke­lio­nė baig­ta.“ Tai­gi. De­du taš­ką.