Kinas! Kinas atvažiavo!..

JO­NAS STA­LIU­LIO­NIS

Vie­ną sau­lė­tą 1952 me­tų ba­lan­džio po­pie­tę Vait­kū­nų pra­džios mo­kyk­la su­ko­si kas­die­nia­me il­go­sios per­trau­kos šur­mu­ly­je: kvad­ra­to aikš­te­lė­je bumb­sė­jo api­ply­šęs ka­muo­lys, mer­gai­tės ėjo ra­te­lius, o pa­tys ka­rin­giau­si vai­kai, bur­tais pa­si­skirs­tę į „skre­bus“ ir „par­ti­za­nus“, laks­tė Vad­rės upe­lio pa­kran­tė­mis, šliau­žio­jo grio­viais, „at­si­šau­dy­da­mi“ slė­pė­si už ak­me­nų… Pro mo­kyk­los lan­gą su me­di­niu au­to­ma­tu ant krū­ti­nės iš­šo­ko dar vie­nas „par­ti­za­nas“ ir dai­nuo­da­mas:

Skre­bas sa­kė to­kio kai­mo

Kaip Vait­kū­nai ne­ma­čiau,

Kur kiek­vie­nas krū­mas šau­na,

Kai tik pri­ei­ni ar­čiau

nu­bė­go ta­ke­liu link šu­li­nio.

Tuo me­tu iš Aukš­tad­va­rio vieš­ke­lio ma­žai pra­va­ži­nė­tu šun­ke­liu į mo­kyk­lą pa­su­ko ge­le­ži­nių dė­žių pri­krau­tas ve­ži­mas. At­ro­dė, lė­tai slen­kan­čio kin­ki­nio nie­kas net ne­pa­ste­bės, bet, dar ne­spė­jus su­sto­ti ra­tams, pa­tys smal­siau­sie­ji jau šau­kė:

– Ki­nas! Ki­nas at­va­žia­vo!..

Tas ma­giš­kas žo­dis su­aud­ri­no pra­di­nu­kų vaiz­duo­tę, nu­stel­bė tarp „skre­bų“ ir „par­ti­za­nų“ įsi­plies­ku­sias aist­ras, at­lė­go azar­tas kvad­ra­to aikš­te­lė­je, ir vi­suo­se kam­puo­se jau gar­siai kal­bė­jo:

– Gir­dė­jai?! Ro­dys „Ber­ly­no pa­ė­mi­mą“.

Par­ti­za­ni­nio ka­ro me­tais į nuo­ša­lią kai­mo mo­kyk­lą at­vež­tas ki­nas su­kė­lė di­džiu­lį su­si­do­mė­ji­mą ir pra­no­ko net­gi pa­ties Ber­ly­no pa­ė­mi­mą. Mat ne tik vai­kams, bet ir jų tė­vams dar nie­ka­da ne­bu­vo te­kę ma­ty­ti ki­no. Pra­ėju­sio am­žiaus vi­du­ry­je, kaip ir prieš šim­tą me­tų, šio kraš­to žmo­nių di­džiau­sia pra­mo­ga bu­vo at­lai­dai. Tie sie­los dug­ne nu­sė­dę at­lai­dai ir da­bar, po dau­ge­lio me­tų, at­plau­kia iš ap­lin­ki­nių baž­nyt­kai­mių, ar­ti­miau­sių mies­te­lių ir šil­do krū­ti­nę. Pri­si­me­nu gė­les bars­tan­čias ma­žas mer­gai­tes bal­to­mis suk­nu­tė­mis ir bur­no­je pa­jun­tu mė­ti­nio sal­dai­nio, su­vy­nio­to į bliz­gan­tį po­pie­riu­ką, sko­nį…

Iš ve­ži­mo jau tem­pė mo­to­riu­ką, ne­šė dė­žes, ka­bi­no ek­ra­ną… O aš iš­dū­miau na­mo at­si­neš­ti rub­lio. Trum­pin­da­mas ke­lią, bė­gau per alks­ny­nus, per pa­žliu­gu­sias pie­vas. Žo­dis „ki­nas“ mums, pra­di­nu­kams, su­ko­si ant ga­lo lie­žu­vio, ir vi­sa mo­kyk­la iš­lė­kė rub­lio. Aš jau se­niai la­bai pa­vy­dė­jau di­des­nių mies­te­lių vai­kams ki­no, elek­tros, stul­puo­se gro­jan­čių gar­sia­kal­bių, le­dų… Mat įvai­rios nau­jo­vės ir vai­kus ma­si­nan­čios pra­mo­gos sun­kiai sky­nė­si ke­lią į nuo­ša­lius, ka­ro iš­var­gin­tus ir „iš­va­duo­to­jų“ nu­siaub­tus kai­mus.

Pra­ėju­sią va­sa­rą apy­lin­kės kai­mus pa­sie­kė au­si­nis ra­di­jas, jis šiek tiek pra­vė­rė lan­gą į mums ma­žai pa­žįs­ta­mą pa­sau­lį su di­de­liais mies­tais, ga­myk­lų ir fab­ri­kų ka­mi­nais, ly­giais, pla­čiais ke­liais ir grei­tai zu­jan­čio­mis ma­ši­no­mis. Per kai­mą ėjo ke­le­tas jau­nų, stip­rių vy­rų ir prie kiek­vie­nos tro­bos kė­lė spe­cia­liai šiam rei­ka­lui iš miš­ko par­vež­tas ir gra­žiai ap­ge­nė­tas il­gas eg­li­nes kar­tis, tie­sė lai­dus, li­ta­vo ir, už­si­dė­jęs au­si­nes, iš­gir­dau Vil­niaus bal­są. Bū­da­vo, klau­sy­da­vau­si ir ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, kad tas to­li­mas, ne­pa­žįs­ta­mas Vil­nius šne­ka gra­žia lie­tu­viš­ka kal­ba taip aiš­kiai ir su­pran­ta­mai. Ne­se­niai bu­vau gir­dė­jęs, kaip iš sos­ti­nės grį­žęs kai­my­nas pa­sa­ko­jo tė­vui, kad vil­nie­čiai lie­tu­viš­kai ne­mo­ka, ne­su­pran­ta ir neš­ne­ka. Jei ku­rį nors už­kal­bi­ni, at­šau­na len­kiš­kai ar­ba ru­siš­kai „ne­ra­zu­mem“, „ne­viem“, „ne­pa­ni­ma­ju“. O aš ne­mo­ku nei ru­siš­kai, nei len­kiš­kai. Rug­pjū­čio pa­bai­go­je par­si­ne­šęs iš mo­kyk­los an­tro sky­riaus kny­gas, at­si­ver­čiau ru­sų kal­bos va­do­vė­lį, žiū­rė­jau ir ne­su­pra­tau nė vie­no žo­džio. Kaip tik tuo me­tu į tro­bą už­ėjo mū­sų kraš­to par­ti­za­nai bro­liai Gri­ga­ra­vi­čiai ir, pa­ma­tę ma­ne var­tan­tį kny­gas, pa­klau­sė:

– Kaip se­ka­si mo­ky­tis? Ar ne­si­ruo­ši sto­ti į pio­nie­rius?

– Į pio­nie­rius ne­įsto­jau ir nie­ka­da ne­sto­siu, o mo­kau­si ge­rai, tik va ru­siš­kai nie­ko ne­mo­ku ir ne­su­pran­tu.

Vy­rai su Lie­tu­vos ka­riū­nų uni­for­mo­mis pa­guo­dė, kad ki­tais me­tais ru­sų kal­bos jau ne­rei­kės mo­ky­tis, nes ir pa­čių ru­sų Lie­tu­vo­je ne­liks. Iš­ėjus par­ti­za­nams, ke­lis kar­tus tei­ra­vau­si tė­vo ir ma­mos, ar tik­rai ne­rei­kės mo­ky­tis ru­siš­kai. Bet jie tik ran­ka mos­te­lė­jo ir nie­ko ne­at­sa­kė.

At­si­me­nu pa­gei­da­vi­mų kon­cer­tus sek­ma­die­nių po­pie­tė­mis. Tė­vai bū­da­vo baž­ny­čio­je, o aš vie­ną au­si­nę duo­da­vau sa­vo vai­kys­tės žai­di­mų drau­gei Da­mu­tei, o ki­tą pa­si­lik­da­vau sau ir klau­sy­da­vo­mės. La­biau­siai lauk­da­vo­me dai­nos „Apie pal­vą ar­klį“. Mer­gai­tė, iš­gir­du­si pa­va­di­ni­mą, iš džiaugs­mo net del­nais su­plo­da­vo. Kiek­vie­nas lai­kas tu­ri sa­vo nu­my­lė­ti­nius, sa­vo spal­vas. Mū­sų, par­ti­za­ni­nio ka­ro vai­kų, niū­rias die­nas pra­skaid­rin­da­vo per au­si­nį ra­di­ją skam­bė­ju­si hu­mo­ris­ti­nė dai­na. Iš tų lai­kų at­min­ty­je iš­li­ko jos žo­džiai: „Tas ma­no pal­vys – / Tai gra­žus ar­klys, / Nors jam me­tų jau / Tris­de­šimt ir trys, / Trum­pos ko­jos, il­gas kak­las, / Ant abie­jų akių ak­las, / Nie­ko ne­ma­to / Ir ne­si­bai­do.“

Ši dai­na nuo­la­tos įvai­rio­mis pro­go­mis skam­bė­da­vo ete­ry­je. Po de­šim­ties me­tų mū­sų tro­bo­je su­ži­bo elek­tra, tė­vas nu­pir­ko ra­di­ją, o aš iš ar­ti­miau­sio mies­te­lio par­si­ve­žiau plokš­te­lę su įstri­gu­sia nuo ma­žų die­nų dai­na, ku­ri man pri­min­da­vo pie­me­na­vi­mo va­sa­ras ir anks­ti nu­mi­ru­sią vai­kys­tės žai­di­mų drau­gę. Su­kan­tis plokš­te­lei, ta ma­ža mie­la kai­my­nų mer­gai­tė iš­nir­da­vo Barkš­ti­nės pa­kran­tė­je su ru­gia­gė­lių vai­ni­ku ant gal­vos ir, už­si­ke­pur­nė­ju­si ant di­džiu­lio ak­mens, nu­si­šyp­so­da­vo. Ji la­bai mėg­da­vo pin­ti vai­ni­kus iš pie­nių, iš ru­gia­gė­lių. Nu­pin­da­vo ir man ir pra­šy­da­vo ne­iš­mes­ti. Po ke­lio­li­kos me­tų į ma­no ei­lė­raš­tį at­ėjo skau­džią ne­tek­tį me­nan­čios ei­lu­tės:

Gar­siai juo­kias kai­my­nų mer­gai­tė

Ir ne­ži­no, kad grei­tai nu­mirs.

Da­mu­tės juo­kas skam­bė­da­vo gar­siai ir iš­si­skir­da­vo iš ki­tų mer­gai­čių bal­se­lių. Tą juo­ką ir da­bar, po dau­ge­lio me­tų, at­pa­žin­čiau ir su nie­kuo ne­su­pai­nio­čiau. Par­va­žia­vęs į tė­viš­kę, ap­lan­kau Ne­mai­to­nių kai­mo ka­pi­nes, ku­rio­se il­si­si daug man bran­gių ir ar­ti­mų žmo­nių. Už­de­gu žva­ku­tę ir ant Da­mu­tės ka­po. Pa­sto­viu, o ji man nu­si­šyp­so iš pa­min­kli­nės nuo­trau­kos ir min­ti­mis su­grįž­tu į anas to­li­mas mig­lo­se sken­din­čias pie­me­na­vi­mo die­nas.

Kai, ran­ko­je lai­ky­da­mas rub­lį, pra­vė­riau du­ris, mo­kyk­los lan­gai jau bu­vo už­dangs­ty­ti pa­klo­dė­mis, o koks pus­šim­tis iš abie­jų pa­sta­tų su­gu­žė­ju­sių vai­kų su­si­spau­dę sė­dė­jo suo­luo­se, žiū­rė­jo į ek­ra­ną ir lau­kė ste­buk­lo. Stai­ga su­burz­gė mo­to­riu­kas, už­ge­so švie­sa, ir prieš akis ėmė slink­ti smilks­tan­tys di­de­lio mies­to griu­vė­siai. Be ato­kvė­pio plie­kė vi­sų rū­šių gin­klai. Bom­bos ir svie­di­niai plė­šė į ga­ba­lus at­si­šau­dan­čius dar vi­sai jau­nus vo­kie­čių ka­rei­vė­lius. Pa­kirs­tos kul­kų ir ske­vel­drų žū­da­vo su­griau­tų pa­sta­tų nuo­lau­žo­se be­si­slaps­tan­čios mo­te­rys su vai­kais, o po­že­miuo­se be­vil­tiš­kai blaš­kė­si skan­di­na­mi žmo­nės…

Nors mes, per ka­rą gi­mę par­ti­za­ni­nio ka­ro vai­kai, prie au­to­ma­tų ir kul­kos­vai­džių mu­zi­kos bu­vo­me pri­pra­tę nuo ma­žens, net­gi pa­ži­no­jo­me pas­ku­ti­nius mū­sų kraš­to par­ti­za­nus, sa­vo krau­ju ra­šan­čius Lie­tu­vos is­to­ri­ją, to­kių šiur­pą ke­lian­čių vaiz­dų ne­bu­vo­me re­gė­ję net sap­nuo­se. Gal tik so­vie­tų prie­var­ta į ka­rą iš­va­ry­ti vy­rai kaž­ką pa­na­šaus ma­tė ir iš­gy­ve­no. Aš ir už­vė­ręs mo­kyk­los du­ris, ir ei­da­mas na­mo vis dar ne­ga­lė­jau su­grįž­ti iš ki­no: au­sy­se žvie­gė ka­tiu­šos, spro­gi­nė­jo svie­di­niai, ne­ti­lo nai­kin­tu­vų ir bom­bo­ne­šių ūže­sys. Žiū­rė­da­mas ki­ną, klau­siau­si lėk­tu­vų mo­to­rų gau­di­mo ir man ro­dė­si, kad jau bu­vau kaž­ka­da gir­dė­jęs. Ma­tyt, ma­no, dar vi­sai ma­žo, vos dve­jų me­tų ber­niu­ko, au­sį pa­sie­kė pas­ku­ti­niais ka­ro me­tais per Lie­tu­vą bom­bar­duo­ti Ber­ly­no skri­du­sių ru­sų bom­bo­ne­šių gau­di­mas. Tas gar­sas įsi­rė­žė ma­no at­min­tin ir iš­li­ko vi­sam gy­ve­ni­mui.

Na­muo­se dė­dė Ka­zys pir­miau­sia pa­klau­sė:

– Ar ro­dė, kaip po­že­miuo­se skan­di­no žmo­nes?

Mat tė­vo bro­liui Ka­ziui ka­ro ke­liais te­ko su­kar­ti ke­lio­li­ka tūks­tan­čių ki­lo­met­rų. Ir nors pats ne­ka­ria­vo, ka­rą ma­tė iš ar­ti ir ge­rai pa­ži­no. Pir­miau­sia vo­kie­čiai dė­dę nu­va­rė prie ap­gul­to Le­ning­ra­do jų ka­rei­viams, ko­vo­jan­tiems fron­te, skus­ti bul­vių. Vo­kie­ti­ja lai­kė­si tarp­tau­ti­nių kon­ven­ci­jų ir oku­puo­tų kraš­tų gy­ven­to­jų prie­var­ta į fron­tą ne­siųs­da­vo. O Sta­li­nas jo­kių su­tar­čių ne­pai­sė, su­ga­vo oku­puo­ta­me kraš­te lau­ką arian­tį ar ru­gius ker­tan­tį jau­nes­nį vy­rą ir – į pir­mas li­ni­jas. Ru­sai 1945 me­tų pa­va­sa­rį Ka­zį su­ėmė mū­sų so­dy­bo­je ir nu­va­rė štur­muo­ti Ber­ly­no. Lai­mei, Vo­kie­ti­jos sos­ti­nė kri­to Ka­ziui su li­ki­mo drau­gais dar ne­pri­va­žia­vus Ber­ly­no. O Ber­ly­no pa­ė­mi­mą dė­dė pa­ma­tė ki­ne. Pas­kui per vi­są Eu­ro­pą ir Azi­ją trau­ki­niais ba­la­do­jo­si muš­ti ja­po­nų. Bet ir vėl pa­si­se­kė. Dar ne­spė­jus iš­si­lai­pin­ti Man­džiū­ri­joj, ja­po­nai, ame­ri­kie­čių ato­mi­nėm bom­bom pa­ra­gin­ti, su­dė­jo gin­klus. Po ke­le­rių me­tų Ka­zys su so­vie­ti­nio ka­rei­vio uni­for­ma at­kė­lė mū­sų se­no­sios so­dy­bos var­tus. O aš ir įsi­mi­niau dė­dę su rau­do­na žvaigž­de ke­pu­rė­je.

To pir­mo ma­no gy­ve­ni­me ma­ty­to ki­no at­ski­ri epi­zo­dai ir pa­va­di­ni­mas iš­li­ko at­min­ty­je. Dau­ge­lio vė­liau ma­ty­tų fil­mų net pa­va­di­ni­mai iš­dul­kė­jo iš gal­vos. Ir tik po ke­le­rių me­tų jau mū­sų dar­ži­nė­je ro­dy­to ki­no pa­va­di­ni­mą vėl ge­rai įsi­mi­niau. Tai „Di­dy­sis Al­ba­ni­jos ka­rys“, pa­sa­ko­jan­tis apie ma­žos, nar­sios tau­tos ko­vą su oku­pan­tais. O fil­mus mū­sų dar­ži­nė­je per me­tus de­monst­ruo­da­vo vos du mė­ne­sius, nes, pa­si­bai­gus šie­nap­jū­tei, vie­no­je pa­sta­to pu­sė­je su­krau­da­vo šie­ną, o ru­de­nį į ki­tą pu­sę su­gin­da­vo ar­klius. Taip mū­sų dar­ži­nė Ne­mai­to­nių kraš­to kul­tū­rai tarnavo ke­le­rius me­tus. Prieš ke­lio­li­ka me­tų sa­vo se­no­je už­ra­šų kny­ge­lė­je su­ra­dau tuos lai­kus me­nan­tį ei­lė­raš­čio po­sme­lį:

Se­na tro­ba, se­ni pri­si­mi­ni­mai

su ži­ba­li­ne lem­pa pa­lu­bėj,

o mes jau­ni, dai­nuo­jam net už­ki­mę,

į ki­ną trau­kiam kai­mo dar­ži­nėn.

Vis gar­siau dun­dant kol­cho­zų pro­pa­gan­dos būg­nams, val­džiai vals­tie­čių so­dy­bo­se esan­tys pa­sta­tai pra­dė­jo ne­įtik­ti. Juos grio­vė ir ve­žė į Sep­jo­niš­kes, kur sta­tė kol­cho­zo cen­trą su di­de­liais tvar­tais, dar­ži­nė­mis, dirb­tu­vė­mis. Nu­grio­vė ir mū­sų dar­ži­nę. Bet nuo to lai­ko fil­mus pra­dė­jo de­monst­ruo­ti Sep­jo­niš­kių ir Vait­kū­nų pra­di­nių mo­kyk­lų pa­tal­po­se. O po ki­no kai­mo mu­zi­kan­tas trenk­da­vo sma­gią pol­ką, ir jau­ni­mas šok­da­vo li­gi auš­ros.

Par­va­žia­vęs į tė­vų so­dy­bą, va­ka­rais iš­si­ren­giu at­gai­vin­ti vai­kys­tę ir jau­nys­tę me­nan­čių sen­ti­men­tų. Ei­nu Aukš­tad­va­rio vieš­ke­liu, ku­riuo ka­dai­se vaikš­čio­jau į Vait­kū­nų pra­džios mo­kyk­lą. Dai­rau­si ir krū­mais už­ėju­sio­se pa­ke­lė­se pa­si­gen­du tro­bų šiau­di­niais, pa­ža­lia­vu­siais sto­gais. Ei­nu ir pri­si­me­nu, kaip ma­ne, ma­žą ber­niu­ką, ap­lo­da­vo tų so­dy­bų šu­nys. Su­sto­ju Vait­kū­nų mo­kyk­los kie­me, at­si­re­miu į di­džiu­lį kle­vą ir at­gy­ja mū­sų al­ka­nos, api­ply­šu­sios vai­kys­tės die­nos. Nu­si­lei­dęs nuo kal­niu­ko, pa­si­klau­sau Vad­rės upe­lio čiur­le­ni­mo ir jau ži­nau, ką pa­ra­šy­siu grį­žęs į tė­vų so­dy­bą. At­gal grįž­tu per pie­vas, per alks­ny­nus tais pa­čiais ta­ke­liais, ku­riais ka­dai­se bė­gau at­si­neš­ti rub­lio. Žo­lė­je po ko­jo­mis švie­čia jon­va­ba­liai. Virš gal­vos ka­bo toks di­de­lis, gel­to­nas mė­nu­lis, o aš ei­nu ir dė­lio­ju ei­lė­raš­čio po­sme­lį:

Gal dar par­ei­siu ta­ke­liu per pie­vas,

gal dar su­ra­siu ta­vo var­dą ant žie­vės,

bet dai­nos tos ir mū­sų jau­nos die­nos

pra­bėgs, nu­tils ir nie­kam ne­rū­pės.