Užgrobtas namas

JULIO CORTÁZAR

Na­mas mums pa­ti­ko: be to, kad bu­vo erd­vus ir se­nas (mat šiais lai­kais ne­sun­ku at­si­kra­ty­ti se­nų na­mų daik­tais), dar ir sau­go­jo pri­si­mi­ni­mus apie mū­sų pro­se­ne­lius, se­ne­lį iš tė­vo pu­sės, tė­vus ir vi­są vai­kys­tę.

Mu­du su Ire­ne ja­me pri­pra­to­me bū­ti vie­ni; tai at­ro­dė tru­pu­tį keis­tai, juk na­me, vi­siš­kai ne­si­mai­šy­da­mi vie­ni ki­tiems po ko­jų, ga­lė­jo gy­ven­ti aš­tuo­ni as­me­nys. Ry­tais kel­da­vo­mės sep­tin­tą va­lan­dą, tvar­ky­da­vo­mės, o apie vie­nuo­lik­tą, pa­li­kęs Ire­nei ap­kuop­ti pas­ku­ti­nius kam­ba­rius, ei­da­vau į vir­tu­vę. Pie­tau­da­vo­me ly­giai vi­dur­die­nį; te­lik­da­vo iš­plau­ti ne­šva­rius in­dus. Per pie­tus bū­da­vo ge­ra gal­vo­ti apie na­mą, to­kį pa­slap­tin­gą ir ty­lų, apie tai, kad vis­kas, ko trokš­ta­me, – tik jį pri­žiū­rė­ti. Kar­tais at­ro­dy­da­vo, kad tai jis mums ne­lei­do su­kur­ti šei­mų. Ire­nė be jo­kios rim­tos prie­žas­ties at­stū­mė du ger­bė­jus, o ma­no­ji Ma­ri­ja Es­te­ra mi­rė dar prieš su­žie­duo­tu­ves. Su nu­ty­lė­tu kar­tė­liu žen­gė­me į ket­vir­tą de­šim­tį: mū­sų pa­pras­ta ir ty­li bro­lio ir se­sers san­tuo­ka bu­vo ne­iš­ven­gia­ma šia­me na­me pro­se­ne­lių pra­dė­tos gi­mi­nės baig­tis. Vie­ną die­ną čia ir už­ge­si­me, namas liks tin­giems ir už­si­da­riusiems pusbroliams, o šie jį ga­liau­siai su­nai­kins, kad praturtėtų iš par­duo­tų ply­tų ir že­mės; ar­ba dar ge­riau: tu­rė­da­mi tam vi­są tei­sę, kol dar ne­vė­lu, mes pa­tys jį ir nu­griau­si­me.

Ire­nė nie­ka­da ne­įky­rė­da­vo. Po ry­ti­nių dar­bų li­ku­sį die­nos lai­ką megz­da­vo ant so­fos sa­vo kam­ba­ry­je. Ne­ži­nau, ko­dėl ji tiek megz­da­vo; ma­no nuo­mo­ne, mo­te­rys mez­ga to­dėl, kad šia­me už­si­ė­mi­me at­ran­da di­dį­jį pre­teks­tą nie­ko ne­veik­ti. Ta­čiau Ire­nė bu­vo ki­to­kia: ji vi­sa­da megz­da­vo tai, ko iš tie­sų rei­kė­da­vo: megz­ti­nius žie­mai, ko­ji­nes – man, lie­me­nes ir skrais­tes – sau. Bū­da­vo, nu­mez­ga ko­kią lie­me­nę ir tuo­jau pat, jei tik kas nors ne­pa­tin­ka, iš­ar­do; su grau­du­liu žiū­rė­da­vau į krū­vą pin­ti­nė­je su­si­raiz­giu­sių vil­no­nių siū­lų, taip ne­no­riai per ke­le­tą va­lan­dų pra­ran­dan­čių sa­vo for­mą. Šeš­ta­die­niais ei­da­vau į mies­tą pirk­ti siū­lų; Ire­nė pa­si­ti­kė­jo ma­no sko­niu, spal­vos ją ten­kin­da­vo, tai­gi nie­ko grą­žin­ti ne­rei­kė­da­vo. Per šiuos pa­si­vaikš­čio­ji­mus, pro­gai pa­si­tai­kius, už­bėg­da­vau į ko­kį kny­gy­ną; vel­tui klaus­da­vau, ar nė­ra pran­cū­zų li­te­ra­tū­ros nau­jie­nų. Nuo 1939 me­tų nie­ko ver­ta dė­me­sio į Ar­gen­ti­ną ne­at­vež­ta.

Bet aš ne apie tai. No­riu pa­pa­sa­ko­ti apie na­mą. Apie na­mą ir Ire­nę; aš čia – ne toks svar­bus. Klau­siu sa­vęs, ką Ire­nė bū­tų vei­ku­si be mez­gi­mo. Kny­gą ga­li per­skai­ty­ti du sy­kius, ta­čiau kai megz­ti­nis baig­tas, to­kį pa­tį megz­ti an­trą kar­tą – sa­vo­tiš­ka ne­gar­bė. Štai vie­ną die­ną apa­ti­nį kam­par­me­džio ko­mo­dos stal­čių ra­dau pil­ną bal­tų, ža­lių, aly­vi­nės spal­vos ša­lių. Jie bu­vo ap­dė­ti naf­ta­li­no ru­tu­liu­kais, su­lanks­ty­ti vie­nas ant ki­to, tar­si ko­kio­je ga­lan­te­ri­jos par­duo­tu­vė­je; ne­drį­sau Ire­nės pa­klaus­ti, ką ke­ti­na su jais da­ry­ti. Už­si­dirb­ti pra­gy­ve­ni­mui mums ne­rei­kė­jo: kiek­vie­ną mė­ne­sį pi­ni­gai at­ei­da­vo, tiks­liau, plūs­te plūs­da­vo iš tu­ri­mų že­mių. Ta­čiau Ire­nei ma­lo­nu­mą tei­kė pats mez­gi­mas; kol ji mė­ga­vo­si sa­vo ne­įti­kė­ti­nu ta­len­tu, man va­lan­dos slink­da­vo be­žiū­rint į jos ran­kas, pa­na­šias į si­dab­ri­nius jū­rų ežius, į vir­ba­lus, tai pa­ny­ran­čius, tai vėl iš­ny­ran­čius, ir į pin­ti­nė­je be per­trū­kio šo­ki­nė­jan­čius siū­lų ka­muo­lius. Bū­da­vo nuo­sta­bu.

Ir kaip­gi ne­pri­si­min­si na­mo pla­no. Val­go­ma­sis, go­be­le­nais puoš­ta sve­tai­nė, bib­lio­te­ka ir trys di­de­li mie­ga­mie­ji ato­kiau­sio­je na­mo da­ly­je, prie­šais Rod­ri­ge­so Pen­jos lan­gus. Tik­tai ko­ri­do­rius su ma­sy­vio­mis ąžuo­li­nė­mis du­ri­mis sky­rė mi­nė­tą na­mo da­lį nuo prie­ki­nės, kur bu­vo vo­nios kam­ba­rys, vir­tu­vė, mū­sų kam­ba­riai ir ben­dra sve­tai­nė, su­si­sie­kian­ti su ki­tais mie­ga­mai­siais ir dar vie­nu ko­ri­do­riu­mi. Įei­ti į na­mą ga­lė­jai pro ma­jo­li­kos ply­te­lė­mis de­ko­ruo­tą prie­an­gį ir vi­di­nes du­ris, ku­rios ve­dė į ben­drą sve­tai­nę (jei no­rė­da­vai pa­tek­ti į sve­tai­nę, tu­rė­da­vai kirs­ti prie­an­gį). Sve­tai­nės šo­nuo­se bu­vo mū­sų kam­ba­rių du­rys, o prie­šais – ko­ri­do­rius, ve­dan­tis į ato­kiau­si­ą­ją na­mo da­lį; ei­da­mas šiuo ko­ri­do­riu­mi, at­si­dur­da­vai prie­šais ąžuo­li­nes du­ris, o už jų pra­si­dė­da­vo ki­ta na­mo da­lis; tie­sa, prie­šais ąžuo­li­nes du­ris dar ga­lė­da­vai pa­suk­ti į kai­rę ir ei­ti kiek siau­res­niu ko­ri­do­riu­mi, ve­dan­čiu į vir­tu­vę ir vo­nios kam­ba­rį. Jei ąžuo­li­nės du­rys bū­da­vo at­vi­ros, na­mas at­ro­dy­da­vo la­bai di­de­lis; jei ne – toks, ko­kius šiais lai­kais sta­to – var­giai kur be­pa­si­suk­si; mu­du su Ire­ne gy­ve­no­me ar­ti­mes­nė­je na­mo da­ly­je, be­veik nie­ka­da ne­kel­da­vo­me ko­jos to­liau už ąžuo­li­nių du­rų, iš­sky­rus tuos at­ve­jus, kai rei­kė­da­vo tvar­ky­tis – ne­įti­kė­ti­na, kaip spar­čiai dul­kės nu­sė­da ant bal­dų. Bu­e­nos Ai­rės – šva­rus mies­tas, ta­čiau tai pri­klau­so ne nuo ko nors ki­to, kaip tik nuo pa­čių gy­ven­to­jų. Ore tiek dul­kių, kad, men­kiau­siam vė­je­liui pa­pū­tus, jų de­be­sys pa­ky­la nuo mar­mu­ri­nių kon­so­lių ar iš mak­ra­mė ser­ve­tė­lių kiau­ry­mių; no­rint vis­ką kruopš­čiai nu­šluos­ty­ti dul­kių šluo­te­le – rei­kia ne­ma­žai dar­bo: jos pa­ky­la ir ta­ry­tum su­stings­ta ore, o po aki­mir­kos vėl nu­gu­la ant bal­dų ir for­te­pi­jo­nų.

Nie­ka­da to ne­už­mir­šiu – at­min­ty­je iš­liks aiš­kus pri­si­mi­ni­mas, mat vis­kas įvy­ko la­bai pa­pras­tai, be jo­kio er­ze­lio. Bu­vo aš­tuo­nios va­ka­ro, Ire­nė mez­gė sa­vo kam­ba­ry­je, o aš stai­ga nu­spren­džiau už­si­pli­ky­ti ma­tės. Nu­žings­nia­vau ko­ri­do­riu­mi iki pra­vi­rų ąžuo­li­nių du­rų ir, kai jau bu­vau be­su­kąs į vir­tu­vę, iš­gir­dau kaž­ką val­go­ma­ja­me, o gal bib­lio­te­ko­je. At­skli­dęs gar­sas bu­vo ne­aiš­kus, dus­lus, ta­ry­tum kas bū­tų ap­ver­tęs ant ki­li­mo kė­dę, ar­ba pa­na­šus į pri­slo­pin­tą mur­me­sį. Tuo pa­čiu me­tu (ar po aki­mir­kos) iš­gir­dau jį ko­ri­do­riaus, ve­dan­čio į kam­ba­rius už ąžuo­li­nių du­rų, ga­le. Me­čiau­si prie sie­nos ir, kol ne­bu­vo per vė­lu, už­tren­kiau du­ris; lai­mei, rak­tas bu­vo mū­sų pu­sė­je, bet dėl vi­sa pik­ta už­sklen­džiau di­džiu­lį skląs­tį.

Nu­ė­jau į vir­tu­vę, už­kai­čiau vir­du­liu­ką, grį­žau ne­ši­nas pa­dėk­lu su ma­te ir pa­sa­kiau Ire­nei:

– Pri­va­lė­jau už­da­ry­ti ko­ri­do­riaus du­ris. Ga­las už­im­tas.

Ji lio­vė­si megz­ti ir pa­žvel­gė į ma­ne sa­vo rim­to­mis pa­var­gu­sio­mis aki­mis.

– Ar tu įsi­ti­ki­nęs?

Link­te­lė­jau.

– Tuo­met, – pa­sa­kė, vėl pa­im­da­ma vir­ba­lus, – tu­rė­si­me gy­ven­ti šio­je na­mo pu­sė­je.

Ma­tę ruo­šiau la­bai il­gai, ta­čiau Ire­nė ne­si­lio­vė mez­gu­si. Pa­me­nu, ta­da ji mez­gė pil­ką lie­me­nę; ta lie­me­nė man pa­ti­ko.

Pir­mo­sios die­nos at­ro­dė siau­bin­gos, nes už­im­to­je na­mo da­ly­je bu­vo li­kę mud­vie­jų pa­mėg­ti daik­tai. Pa­vyz­džiui, vi­sos pran­cū­zų li­te­ra­tū­ros kny­gos li­ko bib­lio­te­ko­je. Ire­nė pa­si­ge­do ke­le­to ser­ve­tė­lių, šle­pe­čių, ku­rios taip šil­dy­da­vo žie­mą. Aš il­gė­jau­si sa­vo ka­da­gi­nės pyp­kės, Ire­nė, ma­nau, gal­vo­jo apie daug me­tų iš­lai­ky­tą bu­te­lį „Hes­pe­ri­di­na“. Daž­nai (ta­čiau taip bu­vo tik pir­mo­sio­mis die­no­mis) ati­da­ry­da­vo­me ko­kį ko­mo­dos stal­čių ir žiū­rė­da­vo­me su liū­de­siu.

– Čia nė­ra.

Ir tai te­bu­vo vie­nas iš dau­gy­bės daik­tų, pa­lik­tų ki­to­je na­mo pu­sė­je.

Ži­no­ma, bū­ta ir pra­na­šu­mų. Na­mų ruo­šos su­ma­žė­jo tiek, kad kel­da­vo­mės la­bai vė­lai, pa­vyz­džiui, pu­sę de­šim­tos; ne­at­ei­da­vo nė vie­nuo­lik­ta va­lan­da, o mes jau sė­dė­da­vo­me su­kry­žia­vę ran­kas. Ire­nė pri­pra­to su ma­ni­mi ei­ti į vir­tu­vę ruoš­ti pie­tų. Ge­rai pa­gal­vo­jo­me ir štai ką nu­spren­dė­me: kol aš ruõšiu pie­tus, Ire­nė va­ka­rie­nei ga­mins pa­tie­ka­lus, ku­riuos ga­lė­tu­me val­gy­ti šal­tus. Džiau­gė­mės, kad su­te­mus ne­be­rei­kia pa­lik­ti kam­ba­rių ir ei­ti ruoš­ti va­ka­rie­nės. Da­bar mums pa­ka­ko sta­lo Ire­nės kam­ba­ry­je ir lėkš­čių šal­tiems už­kan­džiams.

Ire­nė bu­vo pa­ten­kin­ta, mat jai dau­giau lai­ko lik­da­vo mez­gi­mui. Aš pats dėl pra­ras­tų kny­gų vaikš­čio­da­vau ma­žu­mė­lę su­tri­kęs, ta­čiau, ne­no­rė­da­mas liū­din­ti se­sers, pra­si­ma­niau per­žiū­rė­ti tė­vo paš­to žen­klų ko­lek­ci­ją ir taip pra­stum­ti lai­ką. Kiek­vie­nas džiau­gė­mės sa­vais da­ly­kais, be­veik vi­sa­da glaus­da­vo­mės Ire­nės kam­ba­ry­je, mat šis bu­vo jau­kiau­sias. Kar­tais Ire­nė sa­ky­da­vo:

– Tik pa­žiū­rėk, kas man iš­ėjo. Ar ne­pa­na­šu į do­bi­lą?

Po ku­rio lai­ko jau ir aš prieš akis jai vis at­kiš­da­vau po­pie­riaus kvad­ra­tė­lį, kad pa­si­gro­žė­tu­me kai ku­riais Epe­no ir Mal­me­di paš­to žen­klais. Mums pui­kiai se­kė­si: pa­ma­žu nu­sto­jo­me gal­vo­ti. Ga­li gy­ven­ti ne­gal­vo­da­mas.

(Vos tik Ire­nė im­da­vo kal­bė­ti per mie­gus – iš kar­to pa­bus­da­vau. Nie­kaip ne­ga­lė­jau pri­pras­ti prie šio ne­gy­vo, me­cha­niš­ko bal­so; bal­so, ku­ris at­ei­na iš sap­nų, o ne iš ger­klės. Ire­nė sa­ky­da­vo, jog sap­nuo­jant ma­ne krės­da­vo toks dre­bu­lys, kad ne­re­tai ir ant­klo­dė nu­slink­da­vo. Tarp mū­sų mie­ga­mų­jų bu­vo sve­tai­nė, ta­čiau nak­tį na­me gir­dė­da­vo­si kiek­vie­nas krepš­te­lė­ji­mas. Klau­sy­da­vo­mės kvė­pa­vi­mo, ko­sė­ji­mo, daž­nai nu­jaus­da­vo­me, kaip, ne­ga­lė­da­mas už­mig­ti, ku­ris nors iš mud­vie­jų mė­gi­na pa­siek­ti ant nak­ti­nio sta­le­lio sto­vin­čios lem­pos jun­gik­lį.

Be vi­so to, vi­sas na­mas bu­vo ty­lus. Die­ną gir­dė­da­vo­si įpras­ti gar­sai: vir­ba­lų skimb­čio­ji­mas ar­ba ver­čia­mų paš­to žen­klų al­bu­mo la­pų šnaresys. Ma­nau, jau sa­kiau, kad ąžuo­li­nių du­rų bū­ta ma­sy­vių. Vir­tu­vė­je ir vo­nios kam­ba­ry­je, ku­rie ri­bo­jo­si su už­im­ta na­mo da­li­mi, kal­bė­da­vo­mės gar­siai, Ire­nė net dai­nuo­da­vo lop­ši­nes. Vir­tu­vė­je vi­sa­da tiek daug por­ce­lia­no in­dų, stik­li­nių ke­lia­mo triukš­mo, kad ki­ti gar­sai čia var­giai be­at­sklis­da­vo. Steng­da­vo­mės ne­įsi­leis­ti ty­los. Ta­čiau kai at­ei­da­vo lai­kas iš­si­skirs­ty­ti po mie­ga­muo­sius ar ei­ti į sve­tai­nę – bū­tent ta­da, pri­ge­sus švie­soms, na­mas nu­til­da­vo ir mu­du, steng­da­mie­si vie­nas ki­tam ne­truk­dy­ti, ti­pen­da­vo­me pirš­tų ga­lais. Spė­ju, ta­da Ire­nė ir pra­dė­jo kal­bė­ti per mie­gus, o aš – ne­be­už­mig­da­vau.)

Vis­kas pa­si­kar­to­jo, nors ir tru­pu­tį ki­taip. Tą va­ka­rą pa­si­ju­tau iš­troš­kęs, tai­gi, prieš mums ei­nant gul­tis, pa­sa­kiau Ire­nei, kad už­suk­siu į vir­tu­vę stik­li­nės van­dens. Triukš­mą vir­tu­vė­je iš­gir­dau net per kam­ba­rio du­ris (Ire­nė tuo me­tu mez­gė); gal vir­tu­vė­je, o gal­būt ir vo­nio­je – iš ko­ri­do­riaus ga­lo at­skli­do pri­slo­pin­tas gar­sas. Ire­nė su­si­do­mė­jo, ko­dėl taip stai­ga su­sto­jau, ir, ne­tar­da­ma nė žo­džio, pri­ėjo prie ma­nęs. Sto­vė­jo­me ir klau­sė­mės gar­sų, aiš­kiai su­vok­da­mi, kad jie sklin­da iš tos pu­sės, ku­ri yra už ąžuo­li­nių du­rų, taip pat iš vir­tu­vės ir vo­nios kam­ba­rio, o gal­būt net ir iš pa­ties ko­ri­do­riaus, vi­sai čia pat, ties po­sū­kiu.

Ne­bu­vo lai­ko net su­si­žval­gy­ti. Su­grie­biau Ire­nę už ran­kos ir nė neat­si­grę­žę lei­do­mės bėg­ti prie vi­di­nių du­rų. Mums už nu­ga­rų te­be­si­gir­dė­jo dus­lus, ta­čiau kas kar­tą vis stip­res­nis triukš­mas. Už­tren­kiau du­ris, ir mu­du pa­si­li­ko­me prie­an­gy­je. Da­bar ne­si­gir­dė­jo nie­ko.

– Už­ėmė ši­tą da­lį, – pa­sa­kė Ire­nė.

Mez­gi­nys jai pa­ki­bo ran­ko­se, ir siū­lų ka­muo­lė­liai, ri­de­nę­si iki du­rų, ga­liau­siai din­go po jo­mis. Kai pa­ma­tė, kad ka­muo­lė­liai li­ko ki­to­je pu­sė­je, už du­rų, pa­lei­do mez­gi­nį nė ne­pa­žiū­rė­ju­si.

– Ar tu­rė­jai lai­ko ką nors pa­im­ti? – ne­te­kęs vil­ties pa­klau­siau.

– Ne, nie­ko.

Li­ko­me kaip sto­vi­me. Pri­si­mi­niau tuos pen­kio­li­ka tūks­tan­čių pe­sų, ku­riuos lai­kiau sa­vo kam­ba­rio spin­to­je. Da­bar jau bu­vo per vė­lu.

Ant ran­kos se­gė­jau laik­ro­dį, tad ži­no­jau, kad yra vie­nuo­li­ka va­ka­ro. Ap­ka­bi­nau Ire­nę per lie­me­nį (ma­nau, ji ver­kė) ir mu­du iš­ėjo­me į gat­vę. Gai­lė­jau­si, kad tu­ri­me iš­ke­liau­ti; ge­rai už­ra­ki­nau lau­ko du­ris ir iš­me­čiau rak­tą į nu­te­ka­mą­jį šu­li­nį, kad koks ne­lai­mė­lis tą va­lan­dą ne­su­gal­vo­tų įsi­lauž­ti į na­mą. Na­mą, ku­ris jau bu­vo už­grob­tas.

Iš: Ju­lio Cortázar. Be­stia­rio. Bu­e­nos Ai­res: Al­fa­gu­a­ra, 2011

Ver­tė Gied­rė Ta­ta­rū­nai­tė