Dar kar­tą apie bib­li­nį iš­si­lais­vi­ni­mą

Lai­ku ir ne­lai­ku

Jo­zuė su­rin­ko vi­sas Iz­ra­e­lio gi­mi­nes į Še­che­mą. Jis pa­si­šau­kė vi­sus Iz­ra­e­lio se­niū­nus, gal­vas, tei­sė­jus bei pa­rei­gū­nus. Jiems su­sto­jus VIEŠPATIES aki­vaiz­do­je, Jo­zuė krei­pė­si į vi­sus žmo­nes: „Taip kal­bė­jo VIEŠPATS, Iz­ra­e­lio Die­vas: „Nuo ne­at­me­na­mų lai­kų jū­sų pro­tė­viai – Te­ra­has bei jo sū­nūs Ab­ra­o­mas ir Na­ho­ras – gy­ve­no ana­pus upės ir tar­na­vo ki­tiems die­vams. Ar­ba, jei jums ne­pa­tin­ka tar­nau­ti VIEŠ­PAČIUI, rin­ki­tės šian­dien, kam tar­nau­si­te, – die­vams, ku­riems jū­sų pro­tė­viai tar­na­vo, bū­da­mi ana­pus upės, ar die­vams amo­rie­čių, ku­rių kraš­te gy­ve­na­te, – bet aš ir ma­no šei­my­na – mes tar­nau­si­me VIEŠPAČIUI.“

At­sa­ky­da­mi žmo­nės kal­bė­jo: „Te­bū­na sve­ti­ma mums min­tis pa­lik­ti VIEŠPATĮ ir tar­nau­ti ki­tiems die­vams! Juk pats VIEŠPATS, mū­sų Die­vas, iš­ve­dė mus ir mū­sų pro­tė­vius iš Egip­to že­mės, iš ver­gi­jos na­mų, pa­da­rė mums ma­tant anuos nuo­sta­bius žen­klus! Mus jis sau­go­jo vi­są lai­ką ir ke­lio­nė­je, ir nuo vi­sų tau­tų, per ku­rias per­ėjo­me. Mū­sų la­bui VIEŠPATS iš­va­rė vi­sas tau­tas – amo­rie­čius – gy­ve­nu­sias kraš­te. To­dėl ir mes tar­nau­si­me VIEŠPAČIUI, nes jis yra mū­sų Die­vas.“

Joz 24, 1–2. 15–18

Vi­sas šis, dvi­de­šimt ket­vir­tas, Jo­zu­ės kny­gos sky­rius – tai lyg trum­pas ka­te­kiz­mas, ku­rį Jo­zuė iš­dės­tė žmo­nėms Še­che­me (mies­te tarp Eba­lo ir Ge­ri­zi­mo kal­no, 54 ki­lo­met­rai į šiau­rę nuo Je­ru­za­lės), kad šie aiš­kiau ma­ty­tų, kas bu­vo jų pro­tė­viai ir ką jie pa­tys pa­ty­rė, kad ga­lė­tų ap­si­spręs­ti kar­tą vi­siems lai­kams, ką pa­si­rinks sau „šei­mi­nin­ku“. Ir vėl lie­tu­viš­ka Bib­li­ja tu­ri sa­vo įvy­kių ver­si­ją, pa­da­ry­da­ma net ir Ab­ra­o­mą pro­tė­viu, ku­ris tar­na­vo ki­tiems die­vams… Jis, ma­tyt, kaip įpras­ta to­kiais at­ve­jais sa­ky­ti, gra­be var­to­si… Tos ei­lu­tės ver­ti­mas tu­rė­tų bū­ti toks: „Ir pa­sa­kė Jo­zuė vi­sai tau­tai: „Taip pa­sa­kė VIEŠPATS, Iz­ra­e­lio Die­vas: „Ana­pus Upės ka­dai­se gy­ve­no jū­sų tė­vai, Te­ra­has, Ab­ra­o­mo tė­vas ir Na­ho­ro tė­vas, ir jie tar­na­vo ki­tiems die­vams.“ Grei­čiau­siai čia tu­ri­mas ome­ny­je Ab­ra­o­mo bro­lis, nes, kaip ži­no­ma iš Pra­džios kny­gos dvi­de­šimt ket­vir­to sky­riaus, su jo duk­te­ri­mi Re­be­ka su­si­tuo­kė Ab­ra­o­mo sū­nus Iza­o­kas. Pa­gal tra­di­ci­ją – bū­tent Ab­ra­o­mas bu­vo pir­ma­sis maiš­ti­nin­kas prieš tė­vų pa­pro­čius ir ti­kė­ji­mus. Bū­tent jis be jo­kių kom­pro­mi­sų nu­trau­kė tai, kas klam­pi­no ir var­žė pa­si­rin­ki­mo gy­ven­ti pa­gal sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus lais­vę. Vi­sas bib­li­nis pa­sa­ko­ji­mas apie Ab­ra­o­mo ke­lio­nes – tai pa­sa­ko­ji­mas apie in­di­vi­du­a­lų, vie­ni­šą iš­si­va­da­vi­mą iš „am­žiais eg­zis­ta­vu­sių“ tra­di­ci­jų kaip tar­na­vi­mo „ki­tiems die­vams“. Tiems, ku­rie ne­iš­lais­vi­na. Be abe­jo, čia la­bai leng­va už­kliū­ti už vie­no da­ly­ko, už ku­rio ne­už­kliū­ti be­veik ir ne­iš­ei­na, kai žiū­ri iš vi­so to­les­nio pa­sa­ko­ji­mo per­spek­ty­vos: ge­rai, tar­kim, Ab­ra­o­mas nu­trau­kė tra­di­ci­jas, iš­si­lais­vi­no, bet kam? Ar­gi ne tam, kad jo pa­li­kuo­nims bū­tų už­krau­tas nau­jas jun­gas? Kad gau­tų nau­ją šei­mi­nin­ką, dar bai­ses­nį, nuož­mes­nį, ga­lin­ges­nį už anks­tes­nius? Pa­vy­dų, per­se­kio­jan­tį, ne­pa­lei­džian­tį iš akių, nuo­lat rei­ka­lau­jan­tį be­ato­dai­riš­ko pa­klus­nu­mo? Ar­gi tai ne pa­si­ty­čio­ji­mas? Ir iš tik­rų­jų Bib­li­jos (tu­riu ome­ny­je heb­ra­jų Bib­li­ją, ku­ri su­da­ro krikš­čio­niš­kos Bib­li­jos da­lį) kal­ba daž­nai ne­sal­di, ir Die­vas kar­tais pa­ro­do­mas kaip bru­ta­lus ir nuož­mus dik­ta­to­rius, ta­čiau… TAČIAU… Ži­nau, tai sun­ku, bet ver­ta kar­tais pa­si­steng­ti ir skai­ty­ti pa­tį TEKSTĄ, o ne žiū­rė­ti, kaip jį in­ter­pre­tuo­ja tie, ku­rie sa­vo pa­čių ta­li­ba­niš­kus po­lin­kius su­ver­čia Die­vui, pa­da­ro jį STABU ir ima au­ko­ti ant šio sta­bo al­to­riaus vi­sus ir ypač vi­sas, ku­rios JIEMS ne­pa­klūs­ta. Jo­zuė (heb­ra­jiš­kai skam­ba kaip vė­jo šniokš­ti­mas – Je­ho­šua, nuo jo ir Je­šua, su­lie­tu­vin­tai – Jė­zus), ku­rio var­das reiš­kia „JeHoVa yra iš­gel­bė­ji­mas“, su­si­rin­ku­siems iz­ra­e­li­tams trumpai išdėsto gelbėjimo istoriją, kaip jis, t. y. JeHoVa, juos iš­gel­bė­jo iš vi­sų grės­mių ir prie­šų ran­kų ir at­vė­rė ke­lią nau­jam gy­ve­ni­mui lais­vė­je ir ne­pri­klau­so­my­bė­je nuo ki­tų „tau­tų“. Ir klau­sia, ką jie ren­ka­si – ar tar­na­vi­mą tiems die­vams, ku­riems tar­na­vo jų pro­tė­viai iki Ab­ra­o­mo, gy­ve­nę ana­pus Upės (t. y. kaž­kur Tar­pu­py­je), ar die­vams, ku­riems tar­na­vo tie, ku­rių že­mė­se jie da­bar ap­si­gy­ve­no, ar Tam, ku­ris už­si­re­ko­men­da­vo jiems kaip gel­bė­to­jas nuo vi­sų, ku­rie tik ga­li ban­dy­ti kė­sin­tis į jų lais­vę.

Grįž­tant prie su­klu­pi­mo ak­mens… Ži­no­ma, bib­li­nė kal­ba lei­džia­si in­ter­pre­tuo­ja­ma ir ta­li­ba­niš­kai, pa­triar­cha­liš­kai, ir Bib­li­ja pa­si­nau­do­ja­ma dar di­des­nei prie­spau­dai ir smur­tui šio gelbs­tin­čio Die­vo var­du, ir ta­da ji tam­pa to­kiu pat pa­si­bai­sė­ti­nu ir pik­ti­nan­čiu įran­kiu kaip ir Ko­mu­nis­tų par­ti­jos ma­ni­fes­tas, ku­riuo mo­suo­jan­tys bol­še­vi­kai be­lais­vin­da­mi pa­ver­gė SAU iš­ti­sas tau­tas, kaip da­bar sa­ko­ma. Ir Bib­li­ja daž­nai taip ir bū­na in­ter­pre­tuo­ja­ma (kaip, be­je, ir Ko­ra­nas). Bet dar kar­tą at­si­gręž­ki­me į teks­tą ir iš­si­lais­vin­ki­me… Ga­lų ga­le Die­vą iš­vaduo­ki­me iš ta­li­ba­ni­nin­kų ir tra­di­ci­jų ver­gų, ver­čian­čių mus tap­ti stab­mel­džiais. Tik dėl to teks­te mi­ni­mas Ab­ra­o­mas, pir­ma­sis maiš­ti­nin­kas prieš tra­di­ci­jas ir nuo­la­ti­nį grę­žio­ji­mą­si į pra­ei­tį. Vie­toj jų pri­ima­ma San­do­ra su tei­sy­nu, t. y. įsta­ty­mais. Nuo šiol tu­rė­tų bū­ti lai­ko­ma­si jų ir prieš juos vi­si tu­rė­tų bū­ti ly­gūs, ne­iš­ski­riant nė vė­liau at­si­ra­sian­čių ka­ra­lių. Tai tei­si­nės san­tvar­kos, ku­ri tu­rė­tų už­tik­rin­ti pi­lie­ti­nes lais­ves ir tei­ses, kū­ri­mas de­mok­ra­ti­niu bū­du, vi­sai liau­džiai pri­imant spren­di­mą. Ir pa­sa­ko­ji­mas bai­gia­si tuo, kad Jo­zuė su­da­ro su žmo­nė­mis san­do­rą ir su­tei­kia jiems hok u-miš­pat, sta­tu­tą ir įsta­ty­mus (25 ei­lu­tė), šian­die­ni­ne kal­ba sa­ky­tu­me – kon­sti­tu­ci­ją ir įsta­ty­mų ko­dek­sus. Ir taip Jo­zuė ap­si­spręs­ti pa­si­ry­žu­sią liau­dį per­spė­ja, kad šis Die­vas, ku­rį jie ren­ka­si, yra pa­vy­dus ir tik­rai ne­pa­si­gai­lės tų, ku­rie pa­mė­gins ne­si­lai­ky­ti San­do­ros. Žo­džiai grės­min­gi ir ne­ma­lo­nūs, bet juos ga­li­ma iš­si­vers­ti iš anų lai­kų kal­bos į mū­sų lai­kų daug­maž taip: jū­sų Die­vas, ku­rį jūs ren­ka­tės, yra Lais­vė. Ir Ji yra pa­vy­di, t. y. Ji ne­pa­ken­čia prie­spau­dos ir en­gi­mo. Ir jei­gu jūs su­lau­žy­si­te šią San­do­rą su Ja ir im­si­te eng­ti vie­nas ki­tą, sil­pniau­sius vi­suo­me­nės na­rius, žu­dy­da­mi ir plėš­da­mi juos, Ji jū­sų tik­rai ne­pa­si­gai­lės. Lais­vė nė­ra lais­vė žu­dy­ti ir prie­var­tau­ti jos var­du.

Ir, aiš­ku, toks Die­vas – tai tas ne­pa­to­gus Die­vas, nuo­la­ti­nė rakš­tis subinėj ir iš­šū­kis, nie­ka­da ne­lei­džian­tis už­mig­ti ir su­sta­ba­rė­ti prie pa­mėg­tų, pa­mil­tų pro­tė­vių tra­di­ci­jų. Jis nuo­lat rei­ka­lau­ja ab­ra­o­miš­ko maiš­to.

-akp-