Monte Amiata

MA­REK ZA­GAŃCZYK

Gra­žiau­sias ke­lias į slė­nį ve­da siau­ru plen­tu iš Mon­te­pul­ča­no. Ne­daug prie jo sta­ti­nių ir ju­dė­ji­mas ne­di­de­lis. As­fal­to juos­ta bė­ga tarp vy­nuo­gy­nų, iš­dės­ty­tų ma­lo­niais akiai ge­o­met­ri­niais raš­tais. Ša­lia jų pie­vos ir pu­šų gi­rai­tė. Kur ne kur aguo­nos ir ro­žės čia pat, ša­lia vy­nuo­gie­no­jų juos­tų, švel­nios spal­vų dė­mės tarp ža­lu­mos ruo­žų, na­tū­ra­lūs ju­tik­liai, nu­sta­tan­tys vy­nuo­gie­no­jų ne­ga­la­vi­mus. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti gra­žes­nę aliar­mo sis­te­mą, nors jos siun­čia­mi sig­na­lai ne vi­siems įskai­to­mi. Tad ro­žių bu­vi­mą kai kas trak­tuo­ja kaip dar vie­ną or­na­men­tą, įra­šy­tą į ir šiaip jau vaiz­din­gą čio­nykš­tį kraš­to­vaiz­dį. Ir mąs­tau apie vy­nuo­gie­no­jų is­to­ri­ją, su­ra­šy­tą Ro­ber­to Ca­las­so mi­to­lo­gi­jo­je, apie jau­čio su­tryp­tą dai­lų­jį Am­pe­lą, apie kan­čią Dio­ni­so, ku­ris ne­mo­kė­jo verk­ti. Mi­rus Am­pe­lui die­vas nu­sky­nė iš my­li­mo­jo vy­ro kū­no už­gi­mu­sias vy­nuo­ges, švel­niai su­try­nė jas ran­ko­je, pa­žvel­gė į rau­do­niu su­tep­tus pirš­tus ir pa­ra­ga­vo ke­lis la­šus. „Tas, – ra­šo Ca­las­so, – su­kė­lęs verks­mą die­vo, ku­ris nie­ka­da ne­ver­kia, tu­rė­jo kar­tu at­neš­ti pa­sau­liui džiaugs­mą [...]. Tuo­met Dio­ni­sas mąs­tė: Am­pe­lai, mir­tis ap­reiš­kė ta­vo kū­no nuo­sta­bu­mą. Nors tu ir nu­mi­rei, ne­pra­ra­dai sa­vo raus­vu­mo. Nie­kas iš die­vų – nei At­ėnė su sa­vo kuk­liu alyv­me­džiu, nei De­met­ra su sa­vo stip­ri­nan­čia duo­na – ne­val­dė nie­ko pa­na­šaus į tą gė­ri­mą. Pa­ga­liau at­si­ra­do tai, ko gy­ve­ni­me sti­go ir ko gy­ve­ni­mas vis lau­kė: svai­gu­lys.“

Ke­lias, ku­riuo va­žiuo­ju, rit­miš­kai ky­la aukš­tyn ir švel­niai lei­džia­si, kreip­da­mas žvilgs­nį link tan­kaus ąžuo­ly­no, san­da­riai už­trauk­tos užuo­lai­dos, sle­pian­čios vie­tą, į ku­rią ke­liau­ju. La­pų už­dan­ga ne­ti­kė­tai pra­si­sklei­džia, ati­deng­da­ma pla­čią lau­kų juos­tą, pagal me­tų lai­ką ža­lią ar­ba ru­dą. Ho­ri­zon­to li­ni­jo­je virš gre­ti­mų kal­nų iš­šau­nan­čią Mon­te Amia­tos vir­šu­kal­nę.

Kiek­vie­ną kar­tą su­sto­ju įsi­žiū­rė­ti į tą vaiz­dą. Ap­lin­kui nė­ra nau­jų na­mų, tarp kal­vų nu­ties­tų pla­čių ke­lių. Vis­kas tę­sia­si, lyg po­ky­čiai bū­tų bū­din­gi tik pa­sau­liui, iš ku­rio at­vyks­tu, at­neš­da­mas nau­jų džiaugs­mų ir nau­jų siel­var­tų. Tas Tos­ka­nos slė­nio vaiz­das man yra to­bu­ly­bės pa­vyz­dys ir lai­min­gų aki­mir­kų žen­klas. Ru­dens ir žie­mos die­no­mis ne­šio­juo­si jį kaip ta­lis­ma­ną ir ieš­kau jo ver­to ati­tik­mens tarp šiau­ri­nių pei­za­žų. Juk yra gra­žes­nių vie­tų, kad ir tos kal­nų ir van­dens san­dū­ros, Al­pių eže­rai, pa­jū­rio gy­ven­vie­tės, o vis dėl­to jie ne­pri­lygs­ta slė­niui, sle­pian­čiam sa­vo vi­du­ry­je upę, ku­rios iš tik­rų­jų nė­ra, ir jei ne pa­va­di­ni­mas, nie­kas Or­ko slė­ny­je apie ją nė ne­pa­gal­vo­tų.

Su džiaugs­mu pri­imu eg­zis­ta­vi­mą me­no kū­ri­nių, vaiz­duo­jan­čių šį re­gi­nį. Ap­lin­ki­nės kal­vos daž­niau­siai už­pil­do re­li­gi­nių pa­veiks­lų fo­ną. Gio­van­nni di Pa­o­lo Die­vo Mo­ti­na su Kū­di­kė­liu sė­di tarp lau­kų prie Sie­nos. Vi­sos aukš­tu­mos yra to­kios pat iš­vaiz­dos ir at­ro­do, lyg bū­tų vai­kų su­pil­tos iš pa­jū­rio smė­lio. Tarp jų vy­nuo­gy­nų ir alyv­me­džių gi­rai­čių šach­ma­tų len­ta. Ša­lia du ne­di­de­li mies­tai su na­mais blyš­kiais ro­ži­niais sto­gais. Pei­za­žo esen­ci­ja, vaiz­das to, kas yra svar­biau­sia, san­trum­pa, apie ku­rią vaiz­duo­tė ku­ria pa­no­ra­mi­nį pa­veiks­lą.

Bet ne tik šia­me vie­na­me pa­veiks­le Mon­te Amia­ta pa­vaiz­duo­ta taip, kaip ma­tau šią vir­šu­kal­nę įva­žiuo­da­mas į slė­nį. Il­gai ne­tu­rė­jau su­pra­ti­mo, kad Sas­set­ta pa­veiks­le „Mis­ti­nės šv. Pran­ciš­kaus tuok­tu­vės su skur­du“ vaiz­duo­ja tą pa­čią ug­ni­kal­nio vir­šūnę. O juk Šan­ti­ji mu­zie­jaus pa­veiks­lą pa­ly­di Her­ber­to ap­ra­šy­mas. „Bal­ta ak­me­ni­nė pi­lis de­ši­nė­je pu­sė­je, – ra­šo jis, – yra to­kia leng­va, kad ją pa­kel­ti pa­jėg­tų dru­ge­lis. Tos­ka­nos pei­za­žas – pil­kai ža­lias, nes kaip tik va­ka­rė­ja. Me­džių vai­ni­kai kraš­to­vaiz­dy­je gu­li at­ski­rai, lyg gai­dos. Dan­gus lei­džia­si juos­to­mis, kaip Ry­tų ta­py­to­jų pa­veiks­luo­se – vir­šu­kal­nė­je šal­ta mė­ly­nė, o virš švel­niai nu­žy­mė­tos kal­vų li­ni­jos jau švy­tin­ti pa­švais­tė be svo­rio ir be ga­lo.“

Kiek­vie­nas, kas nors kar­tą at­si­dū­rė va­sa­rą slė­ny­je, tu­rė­jo re­gė­ti pa­na­šius vaiz­dus. Švie­si, be­veik bal­tai gels­va švie­sa trau­kia­si nuo tam­saus dan­gaus svo­rio. Tai lū­žio mo­men­tas, iš­sva­jo­tas ste­buk­lin­gam įvy­kiui. Vis­kas ta­me pa­veiks­le yra sil­pna ir tra­pu, lyg ta­py­to­jas bū­tų są­mo­nin­gai pa­li­kęs daik­tus be jų na­tū­ra­laus ba­las­to. Ro­ži­nė į dan­gų ky­lan­čios pa­ne­lės suk­ne­lė nu­plau­kia ant kal­no vir­šū­nės ir at­ro­do lyg iš ug­ni­kal­nio be­si­ver­žian­tis lieps­nos lie­žu­vis. Jei per­pjau­tu­me pa­veiks­lą per pu­sę, ma­ty­tu­me tik­tai vir­šū­nę ir da­mas su pa­pras­to­mis il­go lie­mens suk­ne­lė­mis, di­din­gai plau­kian­čias mė­ly­nė­je. Be stai­gių ju­de­sių, kaip ra­šė Her­ber­tas, ir tik­tai at­gal iš­ties­tos pė­dos, lyg paukš­čių ko­jos, by­lo­tų apie skry­dį.

Šv. Pran­ciš­kaus is­to­ri­ja vyks­ta pa­veiks­lo apa­čio­je ir yra to­kia pat pa­slap­tin­ga. Trys mo­te­rys ta­ria ne­įpras­tą pa­svei­ki­ni­mą: „Būk lai­min­gas, po­ne skur­de.“ Ko ge­ro, nie­kas nuo­sta­bes­nio ne­ga­lė­jo pa­siek­ti šven­to­jo Pran­ciš­kaus au­sis, nie­kas to­kio ar­ti­mo, nu­žy­min­čio ke­lią, ku­riuo jis ke­lia­vo. O man at­ro­do, kad to­ji is­to­ri­ja, spal­vin­gai su­ra­šy­ta šven­to­jo Bo­na­ven­tū­ro ir To­mo iš Če­la­no, ga­lė­jo at­si­tik­ti tik­tai Or­ko slė­nio kraš­to­vaiz­dy­je, pa­pras­ta­me, iš­de­gu­sia­me, be ne­rei­ka­lin­gų prie­dų tarp Kam­pil­jos ir San Ki­ri­ko.

Šian­dien bū­tent ta­me fo­ne leng­viau įžvelg­ti se­no­jo pran­ciš­ko­niš­ko ap­sa­ky­mo še­šė­lį ne­gu la­biau su šven­tuo­ju su­si­ju­siuo­se kraš­tuo­se, įra­šy­tuo­se į jo biog­ra­fi­ją, kaip Asy­žiu­je ar Gu­bi­ju­je. Jo­kia nuo­trau­ka ne­per­teiks rūs­čios sau­lės nu­tvieks­to slė­nio nuo­tai­kos. Sas­set­ta nu­ta­pė ir jo šiuo­lai­ki­nį vaiz­dą taip, lyg da­bar­ti­niai tų kraš­tų gy­ven­to­jai bū­tų pa­da­rę vis­ką, kad ir to­liau ga­lė­tų įra­šy­ti į sa­vo ap­lin­ką kvatroč­en­tą. Tas pa­čias tris mo­te­ris – Šva­rą, Klus­nu­mą ir Skur­dą – pri­si­me­nu iš Pjen­cos baž­ny­čios skliau­to. Gai­la, kad, nors nu­ta­py­tos aukš­tai, jos ne­tu­ri to leng­vu­mo, ko­kį joms su­tei­kė Sas­set­ta, ir juo sun­kiau per­teik­ti švel­nu­mą, ku­rį su­nai­kin­ti ga­li leng­viau­sias vė­jo dvelks­mas. Pjen­cos pie­ši­nys yra orus, hie­ra­ti­nis. Per­tei­kia mums tą pa­tį pa­sa­ko­ji­mą, bet taip, lyg tai bū­tų bu­vu­si pro­za, o ne ei­lė­raš­čio pos­mų ver­ta te­ma. Sas­set­ta, ra­šo Her­ber­tas, yra plas­tiš­ko re­a­lu­mo su­tei­ki­mo ste­buk­lams meist­ras. „Šio ta­py­to­jo dar­buo­se ma­te­ri­ja su­mi­šu­si su tuo, kas yra ne­įma­no­ma.“

Sas­set­tos kū­ri­nius pa­mė­go ki­tas svar­biau­sias tų kraš­tų me­ni­nin­kas – Pier­ro del­la Fran­ces­ca. Gim­ta­ja­me Bor­go San Se­pol­kre jis, be abe­jo, daug kar­tų ma­tė al­to­rių su mis­ti­nė­mis šv. Pran­ciš­kaus tuok­tu­vė­mis. Šian­dien jo būs­tai iš­mė­ty­ti po pa­sau­lį. Mėgs­tu ke­liau­ti jų pė­do­mis, ieš­ko­da­mas frag­men­tų Ber­ly­no, Pa­ry­žiaus, Asy­žiaus, Flo­ren­ci­jos, Lon­do­no, Šan­ti­ji, Kliv­lan­do, Niu­jor­ko, Det­roi­to ir to­li­mo­sios Mask­vos mu­zie­jų sa­lė­se. Kiek vie­tų rei­kia ap­ke­liau­ti, kad su­dė­tum Sas­set­tos kū­ry­bos vi­su­mą. Jau pats ke­lias yra kan­try­bės pra­ti­mas ir nuo­lan­ku­mo pa­mo­ka, tik­ras pran­ciš­ko­niš­kas iš­šū­kis, prie­šin­gas pa­to­gu­mus ir sku­bą pa­mė­gu­sios da­bar­ties įpro­čiams.

Pier­ro del­la Fran­ces­ca nu­ta­pė sa­vus bib­li­niame pa­sa­ko­ji­me įamžintus pei­za­žus. Ir juo­se ga­li­ma ap­tik­ti šian­die­nos Tos­ka­nos vaiz­dų pėd­sa­kų. Tuos pa­čius me­džius, tą pa­tį lau­kų kon­tū­rą ir ne­pa­pras­tą dan­gaus mė­lį. Ne­daug to tė­ra, nors, kaip ra­šė man ar­ti­mi ke­liau­to­jai, gra­žiau­si pei­za­žai ne­sle­gia, kal­ba ap­skri­tai ne­daug, tiek, kiek pa­jė­gia­me pri­im­ti pir­mą nu­švi­ti­mo aki­mir­ką, vi­sa ki­ta pa­lik­da­mi pri­si­mi­ni­mams.

Ma­rekas Za­gańczykas (g. 1967) – ket­vir­ti­nio li­te­ra­tū­ri­nio žur­na­lo „Zes­zy­ty Li­te­rac­kie“ vy­riau­siojo re­dak­to­riaus pa­va­duo­to­jas, esė kny­gų Kra­job­ra­zy i por­tre­ty, Dro­ga do Sie­ny, Cyp­ry­sy i to­po­le au­to­rius.

„Zes­zy­ty Li­te­rac­kie“, 2010, Nr. 3 (111)

Ver­tė Ka­zys Us­ci­la