Shaltmira kultūros paraštėse
AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ
Nedidelis, net – visai mažas kambarys juodai apdengtu stalu ir raudonomis užuolaidomis. Stalas, lova, daug knygų ir piešimo priemonių, piešiniai ant sienų ir dažais išteptos grindys – tokia jaunos menininkės gyvenimo ir darbo erdvė. Susipažinti su Egle Tamulyte, geriau žinoma pseudonimu Shaltmira, panūdau pamačiusi jos personalinę parodą Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje. Laimos Kreivytės kuruotoje parodoje pavadinimu „Vaginos atsiprašymai“ rodomi komiksai, piešiniai ir didelio formato piešiniai akrilu ir žymekliu. Lietuvoje labai neįprastos stilistikos piešiniai.
„Menininkė nebijo ištempti į dienos šviesą slapstomų geidulių ir perversijų, ji kritiškai preparuoja fasadinę moralę (slepiančią įkalintas dukras rūsiuose) ir tyrinėja seksualumą kaip lyčių kovos lauką“, – teigia parodos anotacija. Ir išties – alternatyvių komiksų stilistika atlikti piešiniai pasakoja daug, įdomiai ir labai atvirai. Galerijos erdvėje sklando subkultūrų tamsios muzikos koncertų nuotaika. Alternatyvių komiksų kultūra priklauso meno pasaulio paraštėms ir tuo didžiuojasi. Judėjimas kilo iš DIY (pasidaryk pats) filosofijos. Patys nusipiešim, patys išsileisim ir pasidžiaugsim rezultatais – sakė maištautojai ir sėmėsi įkvėpimo iš tamsiausių sielos kampelių, niūrios muzikos ir B kategorijos siaubo filmų. Nedalyvauti instituciniuose meno žaidimuose, nedaryti iš kūrybos komercijos, burtis ir kurti drauge – tokius pat principus girdžiu ir kalbėdama su Egle.
Jauna menininkė tik šiemet baigė Vilniaus dailės akademijos grafikos studijas, kur pasirinko iliustratorės specialybę. Diplominis darbas (vadovas – prof. Rimvydas Kepežinskas) atliktas ta pačia alternatyvių komiksų stilistika. Žinodama gan konservatyvų akademijos būdą neklausiu, kokiu balu įvertintos kruopščios, smulkiai išpieštos niūrios gotikinės nuotaikos iliustracijos. Bet negaliu susilaikyti nepasidomėjusi, kaip tokį stilių vertino dėstytojai. „O, nuo pat studijų pradžių dėl to buvo visokių juokingų istorijų. Man visada buvo įdomesni andergraundiniai reiškiniai, subkultūrinės, „tamsios“ temos. Iš pat pradžių dėstytojai liepė pamiršti tai, ką dariau, ir pradėti kurti „normaliai“ – porą pirmų metų vyko įvairūs ieškojimai, o paskui, trečiame kurse, atsirado daugiau savivokos ir kartu laisvės būti savimi, kurti savo stiliumi. Visą tą laiką daug dirbau, dariau bendrus projektus su įvairiais užsienio menininkais. Tad net jei kas Lietuvoje ir kritikuoja, kad tamsu, neaišku, – aš juk matau, kaip skirtingai žmonės kuria visame pasaulyje. Ir kai akademijoje manęs klausdavo, kam reikia rodyti smurtą ir tamsą, kurių pilna, tarkim, laikraščiuose, atsakydavau, kad nesuprantu ir kam nuo to slėptis ir apsimesti, kad tamsioji pasaulio pusė neegzistuoja.“
Banalu, bet kokį kitą klausimą galima užduoti bakalauro studijas baigusiam žmogui? Žinoma: ar stosi į magistrantūrą? „Į magistrantūrą aš jau įstojau, tačiau – į mokamas studijas. Mokėti apie 14 tūkstančių litų per metus man atrodo brangoka. Žinoma, neatmetu galimybės toliau studijuoti užsienyje. Kol kas šiuos metus pasilikau intensyviai kūrybai. Turiu numačiusi visokios veiklos – projektų, parodų, o toliau žiūrėsiu. Dalyvavau serbų komiksų antologijoje „Distorted Mirror“, rudenį ruošiuosi vykti į Belgradą su piešinių ant kūno projektu. Spalio pabaigoje Berlyne vyks jau dešimtasis festivalis „Drop Dead“, esame sutarę, kad jame dalyvaus ir mano paroda. Ir Lietuvoje daug veiklos – bendradarbiauju su renginių ir festivalių organizatoriais („Meno duobė“, „Agharta Renginiai“, „Sha: TRI :Ah“, „Charivari“, nekomercinės muzikos festivalis „Trejos Šešerios“, festivalis „Velnio akmuo“, poezijos festivalis TARP etc.). Pastaruoju metu mėginu į renginių programas įtraukti vizualinę dalį su parodomis ar kūrybinėmis dirbtuvėmis. Man svarbu, kad koncertas būtų ne tik vieta pagerti, bet ir pabendrauti, ką nors naujo pamatyti, ką nors kartu nuveikti. „Kultūros nakties“ metu Reformatų skvere rengėme piešimo ant kūno performansą – kas norėjo, galėjo ateiti pasidaryti „laikinas tatuiruotes“, grojo „Verslo rizikos rezervas“. Atėjo daugybė žmonių – nuo vaikučių, kurie prašė nupiešti spaidermeną, iki suaugusiųjų, kurie leido improvizuoti. Veiksmo užtenka. Juo labiau kad Lietuvoje gana paprasta daryti ką nori – jei turi pakankamai entuziazmo, nesunkiai galima susitarti, surinkti žmones norimam tikslui. Svetimoje šalyje taip negalėtum. Visi plūsta iš čia bangom, bet pati kol kas neturiu noro išvažiuoti.“
Patogiai jaustis Lietuvoje leidžia ir internetas, kuriame galima dalintis kūryba ir idėjomis, rasti ne tik bendraminčių, bet ir partnerių. Kaip ir tikėjausi, paklaususi apie Lietuvos dailės kontekstą ir įtakas, entuziazmo neišgirstu. Eglės kontekstas – internete verdantis gyvenimas. Linijiniams piešiniams, koliažams ar fotografijoms nereikia „gyvo“ žvilgsnio, tokie kūriniai atsiskleidžia ir kompiuterio ekrane. Ar tikrai menininkei užtenka interneto? Ar nesinori parodų atidarymų, besipildančio asmeninio parodų sąrašo? Juk būtent taip regime jauno menininko karjeros pradžią – bendros ir personalinės parodos, vis prestižiškesnės parodų erdvės. „Suprantu, apie ką tu kalbi, – sako Eglė. – Man toks kelias atrodo pernelyg tvarkingas ir sušukuotas. Prestižinės galerijos manęs niekad nedomino, pastangos pakliūti į jas atrodė net kiek juokingos. Nuolat stebėti, kas su kuo bendrauja, regzti ryšius, stengtis patikti ir įtikti, nežinau, tai ne man. Man įdomesnės alternatyvios parodų erdvės ir renginiai. Noriu kurti bendrus projektus su žmonėmis, kurie supranta, ką darau, ir man nereikia taikytis ir mėginti įtikti. Bet taip jau išėjo, kad kaip tik neseniai patekau į ŠMC… Renginyje „Level B“, kuris vyko parodos „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ atidarymo metu, dariau performansą „Paskutinis vyro žodis“. Rūmų apačioje taip pat buvo eksponuojamas mano piešinys „Nusipirk flomasterių, menininke / Aš tau gyvai paminklą pastatysiu“. Su galerijomis irgi per daug nesistengiau ieškoti kontaktų, tačiau netikėtai Laima Kreivytė pasiūlė ir surengiau parodą Pamėnkalnio galerijoje. Džiaugiuosi, kad įvertinama tai, ką darau. Supratau, kad jei ką nors pradėjęs veikti stengsiesi tai atlikti kuo geriau ir laikysiesi savo pozicijos, galų gale tave pradės vertinti. Tiesiog darau savo dalykus ir aplink atsiranda žmonių, kuriems tai įdomu.“
Besikalbant Eglė iš lentynų vis traukia savos subkultūros knygas ir žurnalus. Tik pokalbiui įpusėjus sužinau, kad ir pati yra išleidusi „kreivojo meno“ ziną „Excessive Voyeurism“. Jame – iliustracijos, komiksai, tradicinėmis grafikos technikomis atlikti darbai, fotografija ir koliažai. Prisistato menininkai iš viso pasaulio, yra ir du lietuviai: Artūras Rožkovas, šiuo metu gyvenantis Londone, ir Belgijoje gyvenanti Kristina Gentvainytė. Žurnalas turiniu ir kokybe nenusileidžia padoriam parodos katalogui, tad domiuosi, kaip jis buvo sukurtas. 1 300 egzempliorių leidinys išleistas už savas ir internetinių rėmėjų lėšas. Internete paskelbusi kvietimą, Eglė sulaukė norinčiųjų dalyvauti ir taip atsirado turinys. Zinas platinamas internetu arba koncertų metu, nepamirštamas ir svarbus zinų kultūroje mainų momentas.
Grįžusi namo sklaidau menkai pažįstamos kultūros žurnalą, išmargintą kruopščiais piešiniais ir jų autorių mintimis. „Menas yra mano paskutinė laisva erdvė, todėl man nereikia stengtis parduoti ar taikytis prie vartotojiškumo – mano kūryba nepriklauso galerijoms. Kiek įmanoma stengiuosi sumažinti savo priklausomybę nuo vartotojiškumo, pats gamindamas pigmentus, rašalą, perdirbdamas medžiagas ir panašiai“, – rašo keturiasdešimtmetis Alkbazzas iš Prancūzijos. Tik iš pirmo žvilgsnio panašios stilistikos autorių tikslai ir braižai iš tiesų yra skirtingi. To paties siekia ir Eglė – kad jos kuriamose iliustracijose, komiksuose, plakatuose, piešiniuose ar piešiniuose ant kūno būtų atpažįstamas jos prisilietimas. Bent jau Lietuvoje to pasiekti nebus sunku – nors komiksų piešėjų pamažu atsiranda ir čia, atrodo, kad mūsų meno pasaulyje Eglė dar ilgai bus tokia vienintelė. Darbšti, veikli, atvira, kultūros paraštes pavertusi savo gyvenimo centru menininkė jau žino, kad svarbiausia nepradėti verkšlenti, jog nieko nevyksta ar vyksta ne taip, kaip norėtųsi.
Eglės Tamulytės-Shaltmiros paroda „Vaginos atsiprašymai“ Pamėnkalnio galerijoje veiks iki rugpjūčio 31 d.