Čia tu­rė­jęs bū­ti pa­va­di­ni­mas dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių į laik­raš­tį ne­pa­te­ko

Me­no lau­ko ty­ri­mai Lie­tu­vo­je dar nė­ra pla­čiai tai­ko­mi. Ta­čiau jų po tru­pu­tį ban­do im­tis jau­nie­ji moks­li­nin­kai. Vil­niaus uni­ver­si­te­to so­cio­lo­gi­jos stu­den­tai, reng­da­mi pro­jek­tą, skir­tą vi­zu­a­li­nio me­no pa­ro­dų au­di­to­ri­jos bruo­žams, at­li­ko daug įvai­rių ap­klau­sų. Čia spaus­di­na­mos ap­klau­sų po ŠMC pa­ro­dos „Lie­tu­vos dai­lė 2012: 18 pa­ro­dų“ iš­trau­kos. Jos ku­ra­to­riai už­da­vi­nė­jo įvai­rius klau­si­mus: ar tai dai­lė? kas yra au­to­rius? kas yra kū­ri­nys? kas yra ko­lek­ci­ja ir t. t. Mums bu­vo įdo­miau, kas yra žiū­ro­vas ir ar jis vis dar rei­ka­lin­gas šiuo­lai­ki­nio me­no pa­sau­ly­je.

Šiuo­lai­ki­nis me­ni­nin­kas iš Ru­si­jos

Tai, ką ma­čiau, ma­nęs ne­do­mi­na. Vie­ni me­no kri­ti­kai ga­lė­tų teig­ti ir iš da­lies bū­tų tei­sūs sa­ky­da­mi, kad 100 me­tų dai­lės is­to­ri­ja sto­vi vie­to­je. Kai Du­champ’as įvyk­dė tik­rą­jį per­ver­smą ir pa­do­va­no­jo me­ni­nin­kams nau­ją pri­ei­gą (nu­sta­tęs mu­zie­jaus kon­teks­tą, ku­ria­me bet ku­ris teks­tas ver­ti­na­mas kaip me­ni­nis), vi­si, kas ne­tin­gi, ja nau­do­ja­si. Nuo to lai­ko es­mi­nio lū­žio ne­be­įvy­ko. O gai­la. Ne­no­rė­čiau ma­ty­ti mi­ru­sio me­no. Me­nas – tai tie­sa, per­for­man­sas, o pas­kui ne­iš­ven­gia­ma re­ak­ci­ja į jį. Me­nas ne­ga­li bū­ti už­kon­ser­vuo­tas kaip di­džio­ji se­no­ji kul­tū­ra. Jis tu­ri kvė­puo­ti. Jam ankš­ta tarp mu­zie­jaus sie­nų. Aš no­riu bū­ti tei­sin­gas kaip šuo. Ar­šiai gin­ti žmo­nes nuo me­no, už­kon­ser­vuo­to mu­zie­juo­se. To­dėl ki­tą die­ną svar­bi vi­suo­me­nės re­ak­ci­ja, ji ir­gi tam­pa me­no da­li­mi. Tai sa­vo­tiš­kas žai­di­mas, ir, ži­no­ma, įdo­mu, kuo tai baig­sis. Jei­gu žai­di, tu­ri žais­ti iki ga­lo. Tu­ri bū­ti tei­sin­gas vi­sų pir­ma sau ir ne­me­luo­ti žiū­ro­vui. Šios pa­ro­dos me­ni­nin­kai iki ga­lo ne­žai­džia. Ma­tyt, bi­jo ri­zi­kos. Tai tar­si er­zin­ti šu­nį ir slėp­tis už tvo­ros. Tai­gi pulk ant jo, pa­ro­dyk, ką ga­li, su­si­grumk su juo, išimk jo vi­du­rius… ir su­val­gyk…

Me­no fi­lo­so­fi­jos at­sto­vas

Ver­tin­ga, įtai­gi pa­ro­da. Esu žiau­riai pa­ten­kin­tas ŠMC ku­ra­to­rių dar­bu. Vi­sos pa­ro­dą su­da­ran­čios pa­ro­dos su­ku­ria ga­na sun­kiai api­brė­žia­mą ri­bą, už ku­rios su­sis­te­min­ti pa­ty­ri­mai kar­tais virs­ta įdo­miu cha­o­su. Ta­čiau, aiš­ku, ne­ver­ta įsi­vaiz­duo­ti to­kių ri­bų to­pog­ra­fi­jos. Jos pa­pras­čiau­siai nė­ra. Vie­toj to­pog­ra­fi­jos no­ri­si gal­vo­ti apie frak­ta­lus – skir­tin­gų pa­sau­lio da­lių ko­mu­ni­ka­ci­jas ir nau­jas pri­klau­so­my­bes. Ne vie­ną kar­tą lan­kiau­si šio­je pa­ro­do­je ir kas­kart at­ras­da­vau nau­ją dė­me­nį, ku­ris pa­suk­da­vo per­spek­ty­vą ki­tu kam­pu. Tai, kas bu­vo svar­bu va­kar, tam­pa ant­ra­ei­liu ele­men­tu šian­dien ir pa­na­šiai. Dar daug kas pri­klau­so ir nuo ta­vo pa­ties po­zi­ci­jos: ar at­ei­ni į pa­ro­dos erd­vę kaip į iš­skir­ti­nių ar­te­fak­tų ap­žiū­rą, ar tie­siog ne­su­reikš­mi­ni to ir lei­di sau ke­liau­ti po aso­cia­ci­jų la­bi­rin­tą be iš­anks­ti­nių nuo­sta­tų. Ir pas­kui jau pra­de­da at­ro­dy­ti, kad ne pa­ro­da kal­ba man, o aš pa­ro­dai.

An­glų kal­bos mo­ky­to­ja

Ga­na įdo­mu, bet ne­su tik­ra, kad pa­vy­ko de­ra­mai vis­ką su­pras­ti. Do­miuo­si kul­tū­ra, me­nu, bet dėl šiuo­lai­ki­nio vi­zua­li­nio me­no iš­ky­la pro­ble­mų. Pa­si­gen­du kū­ri­nių, prie ku­rių bū­tų įma­no­ma pri­ei­ti be­tar­piš­kiau, kaž­ko iš anks­to ne­ži­nant. Bet čia jau sa­vas pa­sau­lis, sa­vos tai­syk­lės. Ne­ži­nau, ar tu­riu kom­pe­ten­ci­jos ka­žin ko rei­ka­lau­ti. Bet apie ką pa­mąs­ty­ti, ži­no­ma, at­si­ran­da.

III k. me­no­ty­ros stu­den­tė

Bo­ring. Kiek ga­li­ma tą pa­tį? La­bai pa­si­sten­gus, ga­li­ma at­ras­ti įdo­mių kū­ri­nių, bet aš jau ne­be­no­riu steng­tis. Daug skai­tau, mo­kau­si apie šiuo­lai­ki­nį me­ną, tai iš es­mės kiek­vie­nas kū­ri­nys sa­vaip ge­ras, kai pa­si­sten­gi, o me­no­ty­ri­nin­kės mo­ka ir su­ge­ba steng­tis. Bet aš ne­be­no­riu steng­tis. Su­do­min­kit ma­ne, su­pur­ty­kit prieš ma­no va­lią!

Pen­si­nin­kas, lais­va­lai­kiu per­ta­pan­tis re­a­lis­tų pa­veiks­lus

Apie šiuo­lai­ki­nius me­ni­nin­kus ką ma­nau? Aš, pa­vyz­džiui, jų ne­ži­nau. Ne­su­pran­tu abst­rak­ci­jų. Ma­nau, re­a­liz­mas per­gy­vens vi­sus me­nus. Žmo­nės dar at­eis į pro­tą. Jei­gu yra pel­kė – tai yra pel­kė, jei­gu miš­kas – miš­kas.

Par­duo­tu­vės „Rė­mai plius“ kon­sul­tan­tė

Pa­ro­dos šū­kis ga­lė­tų bū­ti kaip ir mū­sų par­duo­tu­vės: „Įrė­min­si­me bet ką.“ Ne šiaip sau, ma­tyt, ket­ve­rius me­tus stu­di­ja­vau dai­lė­ty­rą. Iš pra­džių lė­tai mo­kiau­si rė­min­ti į įvai­rias te­ori­jas at­ski­rus me­no kū­ri­nius. Da­bar bet ką rė­mi­nu ir už tai gau­nu pi­ni­gą. Šiais lai­kais bet kas ga­li tap­ti me­no kū­ri­niu. Svar­biau­sia bū­ti įrė­min­tam ins­ti­tu­ci­jos. Api­ben­drin­da­ma ŠMC veik­lą, ku­rią ste­biu ke­le­rius me­tus, ga­lė­čiau teig­ti, kad skru­pu­lin­gai rė­mi­na­mi tie pa­tys me­ni­nin­kai ir į tuos pa­čius rė­mus. Taip ir li­ko ne­aiš­ku, ar pa­ro­da „Lie­tu­vos dai­lė 2012: 18 pa­ro­dų“ api­ben­dri­na per šiuos me­tus su­kur­tus kū­ri­nius, ar pri­sta­to nau­jus me­ni­nin­kus, ir ko­kią ži­nią vi­sa tai ne­ša, koks žings­nis į prie­kį bu­vo / ne­bu­vo ženg­tas. Vis­ko daug, vis­kas krū­vo­je, įrė­min­ta bet kas, net ko­lek­ci­nin­kų ko­lek­ci­jos ar į ŠMC pa­sta­to lu­bas mes­tas dis­kas. O, be­je, ar kar­tais dar­bą „Čia tu­rė­jęs ka­bo­ti me­no kū­ri­nys dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių į pa­ro­dą ne­at­vy­ko“ ne mū­sų įmo­nė rė­mi­no?

III k. fo­to­gra­fi­jos ir me­di­jos me­no stu­den­tė

Įdo­mu su­si­pa­žin­ti su Lie­tu­vos šiuo­lai­ki­nio me­no sce­na, su kai ku­riais jau­nais ir dar ne­ma­ty­tais au­to­riais, taip pat pri­si­min­ti ge­riau ži­no­mus kū­ri­nius. Tie­sa, šiek tiek ne­aiš­ki kū­ri­nių at­ran­ka. Jei pa­gal ko­kius nors te­mi­nius ry­šius, tai ne­la­bai man se­kė­si juos re­flek­tuo­ti (aiš­ku, tai ga­li bū­ti ma­no pa­čios pro­ble­ma). Kū­ri­niai pa­si­ro­dė lyg ir skir­tin­gi, bet kar­tu vie­no­di. Bet šiaip daug pa­siū­los. Ge­rai, kad ban­do­ma iš­ei­ti iš įpras­to pa­ro­dos for­ma­to ir bal­tų sie­nų erd­vės. Fil­mų per­žiū­ros, su­si­ti­ki­mai su me­ni­nin­kais ir me­no­ty­ri­nin­kais, įvai­rios ak­ci­jos su­ku­ria gy­ves­nį įspū­dį ir tik­rai ga­li­ma at­ras­ti tai, kas do­mi­na.

Skep­tiš­kas me­no ger­bė­jas

Na, ŠMC kaip vi­sa­da iš­lai­ko sa­vą sti­lių – „daug triukš­mo dėl nie­ko“. La­biau­siai pra­juo­ki­no Mik­šio vi­de­o­dar­bas, kur jis su drau­ge­liais per­vai­di­na pje­sę. Kas iš vi­sų lan­ky­to­jų, o gal net ku­ra­to­rių ma­tė tą pje­sę? Ab­sur­das. Ir ką ten vei­kia tas kū­ri­nys? Ar šiaip už­pil­das? Kaip ŠMC be Mik­šio – jis kaip gar­bin­gas or­di­nas švar­ko at­la­pe. O trum­pai ap­žvel­giant vi­są pa­ro­dą, tai me­no ne­be­rei­kia ieš­kot tarp ga­le­ri­jų sie­nų, nes da­ro­si pa­na­šu, lyg var­ty­tum žo­dy­ną ir skai­ty­tum apie rei­kia­mą ter­mi­ną. Šios pa­ro­dos ter­mi­nas ga­lė­tų bū­ti „šiuo­lai­ki­nis me­nas pa­gal daž­niau­siai vy­rau­jan­čias ten­den­ci­jas“. Sau­sa, ne­įdo­mu, lyg iš­mok­ta iš va­do­vė­lio, kon­ser­va­ty­vus aka­de­mi­nis šiuo­lai­ki­nis me­nas.

San­tech­ni­kas

Nie­ko ma­nęs ne­klaus­kit, aš čia nie­kuo dė­tas. At­ėjau tai­syt vamz­džių ir pa­ma­čiau tai… Sa­lės pri­žiū­rė­to­jos pa­aiš­ki­no, kad tai šiuo­lai­ki­nis me­nas. Pa­sa­ky­siu trum­pai – dy­ka­duo­nių iš­si­dir­bi­nė­ji­mas. Aš su­pran­tu, kad įdo­mu pa­žais­ti sau įdo­mius žai­di­mus, bet ne­pra­šy­kit ma­no ir ki­tų mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų jiems įgy­ven­din­ti. Ir ne­rei­kia dangs­ty­tis skam­biom fra­zėm, kad kul­tū­ra ve­da žmo­ni­ją į prie­kį, rū­pi­na­si es­mi­nėm pro­ble­mom, ana­li­zuo­ja mū­sų be­pras­miš­ką eg­zis­ten­ci­ją ir sten­gia­si su­teik­ti jai pras­mę. Ma­no eg­zis­ten­ci­ja tik­rai ne to­kia kaip jų.

Pa­ren­gė Matilda ir Begemotas