Čia turėjęs būti pavadinimas dėl objektyvių priežasčių į laikraštį nepateko
Meno lauko tyrimai Lietuvoje dar nėra plačiai taikomi. Tačiau jų po truputį bando imtis jaunieji mokslininkai. Vilniaus universiteto sociologijos studentai, rengdami projektą, skirtą vizualinio meno parodų auditorijos bruožams, atliko daug įvairių apklausų. Čia spausdinamos apklausų po ŠMC parodos „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ ištraukos. Jos kuratoriai uždavinėjo įvairius klausimus: ar tai dailė? kas yra autorius? kas yra kūrinys? kas yra kolekcija ir t. t. Mums buvo įdomiau, kas yra žiūrovas ir ar jis vis dar reikalingas šiuolaikinio meno pasaulyje.
Šiuolaikinis menininkas iš Rusijos
Tai, ką mačiau, manęs nedomina. Vieni meno kritikai galėtų teigti ir iš dalies būtų teisūs sakydami, kad 100 metų dailės istorija stovi vietoje. Kai Duchamp’as įvykdė tikrąjį perversmą ir padovanojo menininkams naują prieigą (nustatęs muziejaus kontekstą, kuriame bet kuris tekstas vertinamas kaip meninis), visi, kas netingi, ja naudojasi. Nuo to laiko esminio lūžio nebeįvyko. O gaila. Nenorėčiau matyti mirusio meno. Menas – tai tiesa, performansas, o paskui neišvengiama reakcija į jį. Menas negali būti užkonservuotas kaip didžioji senoji kultūra. Jis turi kvėpuoti. Jam ankšta tarp muziejaus sienų. Aš noriu būti teisingas kaip šuo. Aršiai ginti žmones nuo meno, užkonservuoto muziejuose. Todėl kitą dieną svarbi visuomenės reakcija, ji irgi tampa meno dalimi. Tai savotiškas žaidimas, ir, žinoma, įdomu, kuo tai baigsis. Jeigu žaidi, turi žaisti iki galo. Turi būti teisingas visų pirma sau ir nemeluoti žiūrovui. Šios parodos menininkai iki galo nežaidžia. Matyt, bijo rizikos. Tai tarsi erzinti šunį ir slėptis už tvoros. Taigi pulk ant jo, parodyk, ką gali, susigrumk su juo, išimk jo vidurius… ir suvalgyk…
Meno filosofijos atstovas
Vertinga, įtaigi paroda. Esu žiauriai patenkintas ŠMC kuratorių darbu. Visos parodą sudarančios parodos sukuria gana sunkiai apibrėžiamą ribą, už kurios susisteminti patyrimai kartais virsta įdomiu chaosu. Tačiau, aišku, neverta įsivaizduoti tokių ribų topografijos. Jos paprasčiausiai nėra. Vietoj topografijos norisi galvoti apie fraktalus – skirtingų pasaulio dalių komunikacijas ir naujas priklausomybes. Ne vieną kartą lankiausi šioje parodoje ir kaskart atrasdavau naują dėmenį, kuris pasukdavo perspektyvą kitu kampu. Tai, kas buvo svarbu vakar, tampa antraeiliu elementu šiandien ir panašiai. Dar daug kas priklauso ir nuo tavo paties pozicijos: ar ateini į parodos erdvę kaip į išskirtinių artefaktų apžiūrą, ar tiesiog nesureikšmini to ir leidi sau keliauti po asociacijų labirintą be išankstinių nuostatų. Ir paskui jau pradeda atrodyti, kad ne paroda kalba man, o aš parodai.
Anglų kalbos mokytoja
Gana įdomu, bet nesu tikra, kad pavyko deramai viską suprasti. Domiuosi kultūra, menu, bet dėl šiuolaikinio vizualinio meno iškyla problemų. Pasigendu kūrinių, prie kurių būtų įmanoma prieiti betarpiškiau, kažko iš anksto nežinant. Bet čia jau savas pasaulis, savos taisyklės. Nežinau, ar turiu kompetencijos kažin ko reikalauti. Bet apie ką pamąstyti, žinoma, atsiranda.
III k. menotyros studentė
Boring. Kiek galima tą patį? Labai pasistengus, galima atrasti įdomių kūrinių, bet aš jau nebenoriu stengtis. Daug skaitau, mokausi apie šiuolaikinį meną, tai iš esmės kiekvienas kūrinys savaip geras, kai pasistengi, o menotyrininkės moka ir sugeba stengtis. Bet aš nebenoriu stengtis. Sudominkit mane, supurtykit prieš mano valią!
Pensininkas, laisvalaikiu pertapantis realistų paveikslus
Apie šiuolaikinius menininkus ką manau? Aš, pavyzdžiui, jų nežinau. Nesuprantu abstrakcijų. Manau, realizmas pergyvens visus menus. Žmonės dar ateis į protą. Jeigu yra pelkė – tai yra pelkė, jeigu miškas – miškas.
Parduotuvės „Rėmai plius“ konsultantė
Parodos šūkis galėtų būti kaip ir mūsų parduotuvės: „Įrėminsime bet ką.“ Ne šiaip sau, matyt, ketverius metus studijavau dailėtyrą. Iš pradžių lėtai mokiausi rėminti į įvairias teorijas atskirus meno kūrinius. Dabar bet ką rėminu ir už tai gaunu pinigą. Šiais laikais bet kas gali tapti meno kūriniu. Svarbiausia būti įrėmintam institucijos. Apibendrindama ŠMC veiklą, kurią stebiu kelerius metus, galėčiau teigti, kad skrupulingai rėminami tie patys menininkai ir į tuos pačius rėmus. Taip ir liko neaišku, ar paroda „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ apibendrina per šiuos metus sukurtus kūrinius, ar pristato naujus menininkus, ir kokią žinią visa tai neša, koks žingsnis į priekį buvo / nebuvo žengtas. Visko daug, viskas krūvoje, įrėminta bet kas, net kolekcininkų kolekcijos ar į ŠMC pastato lubas mestas diskas. O, beje, ar kartais darbą „Čia turėjęs kaboti meno kūrinys dėl objektyvių priežasčių į parodą neatvyko“ ne mūsų įmonė rėmino?
III k. fotografijos ir medijos meno studentė
Įdomu susipažinti su Lietuvos šiuolaikinio meno scena, su kai kuriais jaunais ir dar nematytais autoriais, taip pat prisiminti geriau žinomus kūrinius. Tiesa, šiek tiek neaiški kūrinių atranka. Jei pagal kokius nors teminius ryšius, tai nelabai man sekėsi juos reflektuoti (aišku, tai gali būti mano pačios problema). Kūriniai pasirodė lyg ir skirtingi, bet kartu vienodi. Bet šiaip daug pasiūlos. Gerai, kad bandoma išeiti iš įprasto parodos formato ir baltų sienų erdvės. Filmų peržiūros, susitikimai su menininkais ir menotyrininkais, įvairios akcijos sukuria gyvesnį įspūdį ir tikrai galima atrasti tai, kas domina.
Skeptiškas meno gerbėjas
Na, ŠMC kaip visada išlaiko savą stilių – „daug triukšmo dėl nieko“. Labiausiai prajuokino Mikšio videodarbas, kur jis su draugeliais pervaidina pjesę. Kas iš visų lankytojų, o gal net kuratorių matė tą pjesę? Absurdas. Ir ką ten veikia tas kūrinys? Ar šiaip užpildas? Kaip ŠMC be Mikšio – jis kaip garbingas ordinas švarko atlape. O trumpai apžvelgiant visą parodą, tai meno nebereikia ieškot tarp galerijų sienų, nes darosi panašu, lyg vartytum žodyną ir skaitytum apie reikiamą terminą. Šios parodos terminas galėtų būti „šiuolaikinis menas pagal dažniausiai vyraujančias tendencijas“. Sausa, neįdomu, lyg išmokta iš vadovėlio, konservatyvus akademinis šiuolaikinis menas.
Santechnikas
Nieko manęs neklauskit, aš čia niekuo dėtas. Atėjau taisyt vamzdžių ir pamačiau tai… Salės prižiūrėtojos paaiškino, kad tai šiuolaikinis menas. Pasakysiu trumpai – dykaduonių išsidirbinėjimas. Aš suprantu, kad įdomu pažaisti sau įdomius žaidimus, bet neprašykit mano ir kitų mokesčių mokėtojų pinigų jiems įgyvendinti. Ir nereikia dangstytis skambiom frazėm, kad kultūra veda žmoniją į priekį, rūpinasi esminėm problemom, analizuoja mūsų beprasmišką egzistenciją ir stengiasi suteikti jai prasmę. Mano egzistencija tikrai ne tokia kaip jų.
Parengė Matilda ir Begemotas