ANNA ACHMATOVA. Eilės

Pilkaakis karalius

Šlovinu skausmą – tai mano lemtis!
Mirė karalius pilkom akimis.

Rudenio vakaras buvo tvankus.
Vyras, parėjęs trumpam į namus,

Sakė: „Anądien medžioklėj šernų
Kūną po ąžuolu rado senu.

Apverktina karalienės dalia –
Naktį pražilo, kai tapo našle.“

Pypkę paėmęs sudie tarė man
Ir išskubėjo naktinin darban.

Buski, dukryte: širdelei sunku,
Tavo akių pasiilgau pilkų.

Tuopos man šlama per naktį kieme:
„Tavo karalius nuo šiol po žeme.“

1910

Vakare

Tąvakar muzika sode
Tokiu giliu skausmu skambėjo!
Aštriai kvepėjo marių vėju
Nuo austrių, patiektų lede.

Rankovę man droviu gestu
Jis palietė: „Aš draugas, ponia.“
Kiek nepanašūs į glamonę
Prisilietimai rankų tų!

Taip su kate ar paukščiuku
Žaidi, grožies lieknom jojikėm…
Aukse blakstienų nesutrikę
Jo akys žybčioja juoku.

Jau kyla pamažu rūkai,
O smuikai gedintys dainuoja:
„Palaimink Dangų, juk likai
Tu pirmąsyk su mylimuoju!“

1913

Nežinau, ar tu miręs, ar gyvas,
Ar ieškoti širdim nuovokia,
Ar, kai vakaras ges vėlyvas,
Tik gedėti tavęs su žvake.

Viskas tau: ir maldas savo lieju,
Ir šios nemigos karštas drugys,
Ir eilių mano paukščiai baltieji,
Ir akių mėlynoji ugnis.

Artimesnio nerasiu žemėj.
Didesniu skausmu man tapai
Net už tą, kuris kančią lemia,
Net už tą, kurs atstūmė šaltai.

1915

Dar pirmadienis. Dvidešimtoji.
Naktį sostinė lyg netikra.
Koks nenaudėlis išsigalvojo,
Kad pasaulyje meilė yra?

Įtikėjo visi iš tingumo
Ar kad būtų mažiau nuobodu:
Laimės tikisi, bijo atstumų,
Ir nuo meilės dainų jiems graudu.

Tik retiems paslaptis atsiskleidžia,
Ir apgaubia tylėjimas juos…
Aš su tuo susidūriau per klaidą
Ir nuo tol kaip ligota jaučiuos.

1917

Naujametė baladė

Mėnulis liūdėdamas virš debesų
Žvilgsnį matinį atgręžė čia:
Šešiems padengus stalą esu,
Tik viena tų vietų tuščia.

Mano vyras ir aš ir draugai seni
Sutinkam Naujus metus.
Kodėl mano pirštai lyg kruvini
Ir vynas kaip nuodas kartus?

Štai šeimininko veidu rimtu
Skamba kalba negarsi:
„Geriu už žemę pievų gimtų,
Kurioj mes gulim visi.“

O draugas, pažadintas iš svajos,
Kurios kerus aš jaučiau,
Sušuko: „O aš – už dainą jos,
Kur mes gyvi kaip anksčiau.“

Bet trečias – mažai težinojęs dar,
Kai jį užklupo mirtis –
Tarytum į mano mintis
Atsakė: „Išgerkim už tą dabar,
Kurio nėra su mumis.“

1923

Ar Bičė ryžtųs eilėmis čiulbėt,
Ar Laura apdainuotų meilės viltį?
Tai aš išmokiau moteris kalbėt…
O, Dieve, kaip priversti jas nutilti!

1958

Iš poemos „Requiem“

VII. Nuosprendis

Ir nukrito žodis akmeninis
Ant krūtinės mano dar gyvos.
Nieko tokio, juk ruošiaus kankynėms.
Siela gal kaip nors susidoros.

Šiandien darbo aš turiu kaip niekad:
Atmintį man reikia nužudyt,
Reikia, kad širdis suakmenėtų,
Reik naujai gyvenimą statyt.

O jei ne… Rugpjūtis karštas šlama,
Tarsi šventės šurmulys lauke.
Visad nujaučiau šį tuščią namą
Ir šią dieną su šviesa vaiskia.

1939-ieji. Vasara

X. Nukryžiavimas

Neraudok Manęs, Motin, karste regėdama.*

Kai gaudė Dangūs nuo osanos aido
Ir lydėsi tarytum nuo ugnies,
Jis tarė Tėvui: „Kam mane apleidai?“
O Motinai: „Tu neraudok manęs.“