O vadinasi lai „Žvėries žmona“
EMILIS MILKEVIČIUS
Téa Obreht. Tigro žmona. Romanas. Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 368 p.
Kai anotacijoje sakoma, kad tai ryškiausias 2011 m. literatūrinis debiutas, turima omeny, kad jis ryškiausias pasauly, t. y. jaunoji serbų kilmės rašytoja Téa Obreht yra tos pačios lygos autorė kaip ir Salmanas Rushdie. Debiutinis angliškai parašytas romanas „Tigro žmona“ pelnė lig tol apsakymų autorei „Orange Prize for Fiction“ Anglijoje ir kelių kitų prestižinių premijų nominacijas; 2011 m. pabaigoje „New York Times“ įtraukė „Tigro žmoną“ į savo metinį bestselerių sąrašą.
Romanui „Tigro žmona“ galima pritaikyti formuluotę, kurią aptikau, palyginti su šiuo romanu, tiesiog piktžodiškame kontekste, būtent „Šiaurės Atėnų“ praėjusiame numeryje recenzuoto Augustino Dainio ezoterinio romano „Angelofilai“ anotacijoje: daugialypis pasakojimas. „Daugialypė“, „daugiaplanė“ gali būti tik gera literatūra, ir „Tigro žmona“ yra puikus pavyzdys, kas yra keli planai literatūroje. Pirmasis planas yra Natalijos ir senelio mirties, nutraukto jų dialogo istorija, kurioje senelio bandytos komunikuoti egzistencinės pamokos liko neišmoktos, ir todėl prieš Nataliją atsiveria ne gedulo, bet nuotykio ir kelionės reikiamybė. Kelionės erdvėje, bet ir laike – tai, jei norite, antrasis planas. „Netrukus pasirodo […] ūkininko būstas su skardiniu stogu ir palėpės langeliu į kelią. Niekas ten nebegyvena, ir į sodą persimetusios vynuogės jau stelbia vaismedžius. Pasuki, ir štai tau staigmena. Kito namo prieangyje sėdi žilas vyras ir, išvydęs tavo automobilį, netikėtai vikriai suskumba į vidų: žinok, jog pastarąsias penkias minutes jis klausėsi tavo padangų šiurenimo į žvyrą ir nori, kad matytum, kaip užtrenkia duris“ (p. 112) – sakiniai tarsi neišsitenka laiko momente, veržiasi ir į praeitį, ir į ateitį; tai būdinga visam šiam svaiginančiam tekstui, ir šis stiliaus, t. y. formos, ir turinio sutapimas liudija tikrą, o ne leidybinio aparato inscenizuotą talentą ir meistriškumą.
Plati žmogaus mirtingumo panorama: neįvardinta Balkanų šalis, kurios pasienis – nesenos istorijos peripetijų nulemtas atsitiktinis brūkšnys, pavertęs vakarykščius kaimynus „jais“, svetimaisiais; nutinka epidemijos, žmonės kosi krauju, o herojė yra gydytoja, kaip ir jos senelis ir jo mokytojas, ikimodernaus pasaulio vaistininkas-žiniuonis; šalia to egzistuoja prietarų, liaudies religingumo dimensija, kurioje įmanoma ne tik, kad velnias ateitų tigro pavidalu ir slankiotų aplinkui; įmanoma, kad velnias beproblemiškai paimtų į žmonas kaimo kurčnebylę ir liaudiška, pasakomis įsitikrinanti vaizduotė tai priimtų irgi beproblemiškai. Ši dimensija nepripažįsta istorinio laiko, bet kismas į ją įsiveržia karo pavidalu – karo, kurį kartu su herojais tenka suvokti kaip kitus mitus vietoj senųjų, diktuojančią naują antgamtinę lemtį, – pvz., kai senelis sako: „Šis karas nesibaigs niekada. Jis vyko, kai buvau vaikas, tęsis ir mano vaikaičių vaikaičių gyvenime“; herojė yra mūsų amžininkė, o vaikaičių vaikaičiai yra nuo mūsų tolokai; anot senelio, Antrasis pasaulinis karas tęsis ir jų šimtmety – tiksliau būtų pasakyt, kad tęsis Pirmasis pasaulinis karas. Taigi trečiasis daugiaplanės knygos planas yra pasakos apie Tigro žmoną ir bemirtį, neišgirstos vaikystėje ir sudarančios nutrūkusio dialogo turinį, kurį reikia susigrąžinti.
Recenzentui vis tenka spręsti dilemą ar, veikiau, lygtį, kaip prasmingai pakalbėti apie knygą neatskleidus siužeto detalių, kurių nežinojimas skaitant kurtų intrigą. Kad Tigro žmonos siužeto linija kartoja tradicinį folkloro naratyvą AT425 („Amūras ir Psichė“, t. y. apie dievišką / stebuklingą sužadėtinį – šiam pasakos tipui priklauso lietuvių „Eglė žalčių karalienė“, bet taip pat pasakos apie ežiuką, kuris naktimis virsta į užkerėtą vyrą ir kurio dygliuotą kailį galima sudeginti, paliekant jį žmogaus pavidalo), galima susigaudyt iš knygos apatinio viršelio, kur ši siužetinė linija reziumuota. Bemirčio istorija – AT332, „Kūma Giltinė“ – yra apie negalintį mirti žmogų, kuris pelnė šį prakeiksmą tuo, kad su pačios Mirties (knygoje Myrio, kaip ir „Miego broly“) pagalba buvo gydytoju, geriausiu iš jų dėl to, kad disponavo antgamtinėmis žiniomis, kas mirs, o kas ne, ir piktnaudžiavo šiuo žinojimu savavališkai atkirsdamas norimą žmogų nuo jo Myrio. Pašalinus mirtį, gyvenimas netenka vertės; autorė aktualizuoja šią banalią, bet niekad iki galo neišmokstamą moralinę pamoką jau realistiniame romano plane, vaizduodama tiesioginį karo poveikį Balkanų žmonėms – mirčiai tapus neišstumiama ir neizoliuojama gyvenimo dalimi, ateina ir nyčiškas jėgų antplūdis, o reikiamybė kovoti už išlikimą ir gerovę nebepaisant įstatymų leidžia atsiskleisti žmonėms, kurie būtų likę užgožti, – priverčia tapti savimi. Šiame nesibaigiančio karo fone senelis dar būdamas vaikas išskaitė iš Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygos“, kad ateities pasaulis bus panašus ne į Mauglį – Vakarų civilizaciją įkūnijantį Baltąjį žmogų, – o veikiau į Šer Chaną – saulėtą apsvilusį žvėrį, kuriam pasirodžius muškieta bailio rankose pati iššauna ir jį pribaigia, – su savo žydinčia paslaptinga žmogiška nuotaka, kurių simetrija aiškiai kartoja biblinį Apokalipsės žvėries vaizdą.