Vunderkindas
MARKAS ZINGERIS
Liovočka jam paskambino iš Niujorko:
– Aš būsiu Vilniuje gruodį. Mums reikia susitikti. Gal žinai, kas galėtų išversti mano romaną?
– O iš kokios kalbos?
– Pusė rusų – pusė anglų. Lietuviški panų ir saugumiečių vardai.
Jis nieko negalėjo Liovočkai prižadėti. Šis ėmė ir apsireiškė pirmąsyk po keturiasdešimties metų.
Kadaise, afišose, jo pavardė buvo Sirota. Skambinti pianinu Liovočka išmoko pats. Kaipgi neišmoksi, kai pražuvusios be žinios motinos fortepijonas dunkso komunalinio buto vieninteliame kambaryje. Kiek sugebėjo prisiminti, dar viena Liovočkos paauglystės aistra, be erotinių fantazijų apie storas moteris, buvo kvantų mechanika. Ir, kas be ko, vienintelis iš visos kompanijos buvo vedęs! Būdamas devyniolikos susirado gerokai vyresnę moterį, Birutę, buhalterę. Šios biustas buvo kaip arbūzai, o Kazachstano arbūzai, beje, buvo vieninteliai atogrąžų vaisiai, anuomet Lietuvoje pasiekdavę mases. (Tiesa, rasdavosi ir bananų, bet šie būdavo atidedami Partijos nariams ir šmugeliuojami kostiumuotiems draugams iš kiemo pusės.) Birutė buvo prie butelio ir sąskaitas raitydavo cheminiu pieštuku, jį lyžteldama, kad ryškiau paišytų. Jeigu jos Liovočka, parsivilkęs iš naktinio klubo, neparnešdavo šlamančių, dievagodavosi draugėms padrėkusiu nuo skaidriosios balsu: „Mergos, aš jį vienu papu užmušiu!“
Liovočkos aplinkoje būdavo šnekama, jog šis vedė tokią personą pirmiausia dėl to, kad jam nuo mažų dienų trūko motinos, kurios apskritai nebūdavo niekados ir niekur, net ir jo gimtadienių nuotraukose.
Muzikantas su ta savo moterimi gyveno palėpėje, Nemuno gatvėje, buvusios sostinės buvusiame raudonųjų žibintų kvartale. Ten sovietmečiu buvo tyku ramu, tik prašlepsėdavo troleibusų padangos ir burkavo balandžiai. Už kampo retsykiais klyktelėdavo sanitarų į tramdomuosius velkamas pamišėlis – ten dunksojo durnių namai, niaurūs ir apsilaupę, primenantys kazematą. Kai Liovočka, atvertęs dangtį, pažerdavo virš mieguistos provincijos, kamuojamos laisvės sapnų ir išalkusios egzotikos, krūvą žaižaruojančių garsų, kiekvienas berniokas ar mergiotė iš anų laikų jųdviejų chebros po valandos nubildėdavo gatvėn pakilaus jausmo apimtas, lyg čia pat ir dabar, ir būtent šioje beviltiškoje tikrovėje išsivadavo iš trūnijančio užkampio ir pasijuto lygus su visais, gyvenančiais už jūrų vandenynų, kur šitokie jausmai, tikriausia, yra ne stebuklas, o eilinis laisvalaikis.
Jų šutvės paskatintas, Liovočka tikėjosi tapti Amerikoje garsiu džiazmenu arba bent jau kvantų fiziku, vertu Nobelio premijos!
Išnykusios epochos vunderkindas jo laukė atsisėdęs ant Katedros aikštės laiptelių tarp dviejų pusnių. Juodais Alpių slidininko akiniais ir geltonu kupranugarių vilnos paltu, jo įsigytu imigravus Amerikon (žr. jo pirmąsias atsiųstas nuotraukas). Prisipažino: „Esu su pampersais.“ Turįs storosios opą, jo laukia operacija. Gyvenimas JAV ne rožėmis klotas. Vienąsyk, paprasčiausiai, apsišikau, seni, sabvėjaus vagone.
Niujorke, paaiškino bičiulis, kimšdamas už abiejų žandų didžkukulį „Tautiniuose patiekaluose“, kur pasiprašė nuvedamas, trainiojasi visų tautų ir visų rasių liovočkos. Ten rūksta, verda ir džiazuoja apie dvidešimt tūkstančių restoranų. Jį išspyrę iš rusų restorano „Skovorodka“ vien už tai, kad, atskridus iš Maskvos kultiniam Rozenbaumui, Liovočka į mikrofoną pasakė: „Maestro pjan v žopu! Girtiems neakompanuoju.“
O dėl mokslų, tai garsusis profesorius Noamas Čomskis MA Technologiniame Liovočkai meiliai nusišypsojo, paplojo per petį, net ir paglobojo, kad žalias genijus iš Lietuvos galėtų nemokamai naudotis instituto biblioteka. Jeilio fuksų kavinėje kitas profesorius, japonas – o tai jau beveik tarptautinis pripažinimas, – jam nupirko pusryčius ir netgi už Unikvanto idėją, sujungiančią Materiją ir Dvasią, Liovočkos išnešiotą Kauno bohemos terpėje, pastatė butelį „Chianti“.
Psio!
Toliau fuksų užkandinės Liovočka Amerikoje nepakilo.
Jo karjeros viršūnė muzikos okeanuose buvo „Carnegie Hall“. Ten jį pakvietė pažįstamo muzikanto pažįstamas supermenedžeris, kad sumestų ką nors nuotaikinga. Nenuvilk, išplėtė visa ko mačiusias akis tas pažįstamo pažįstamas. Pasirodysi su pačiu Pavaročiu. Vėliau Liovočkai paaiškėjo, kad žvaigždė nuplėšė tokį gabalą iš biudžeto, kad jie, be jo, nerado ką pasisamdyti už likusius grašius.
Afišose Liovočka švietė šitaip: LEO SIRROTA, KOMEDIANTAS IŠ BUVUSIOS SSRS.
– Įsivaizduokit, ladies and gentlemen, jūs miegate savo didžiulių tuščių namų miegamajame, o kažkas naktį lipa laiptais! – paskelbė nuo scenos Liovočka ir keliskart spustelėjo fortepijono žemiausios oktavos klavišus.
(„Tu visa tai pasiskolinai iš Prospero Merimė apsakymo apie atgijusią statulą“, – pasakė jis Liovočkai, suvokęs, kad net ir po keturiasdešimties žiemų, po jo dviejų žmonų ir, mažiausiai, dviejų pasaulinių katastrofų juos vis dar vienija klasikų raštai, kurių jie nusipirkdavo jų senovinio miesto knygyne.
„Bet juk visi šitaip įsivaizduoja baimę“, – sumūkė Liovočka, kimšdamas didžkukulį „Tautiniuose patiekaluose“.)
– O ko jūs bijote? Jūs – Amerikoje! – jam sušuko kažkas iš parterio.
Ir salė nusikvatojo, sarkastiškai, nes čia buvo užpipirinta valdžiai. Buvo sukakęs penkmetis po sprogdinimų Niujorke.
– Bijau žmonos. Ji iš Lietuvos ir tikrai įspūdingų gabaritų. My lady’s boobs, ladies and gentlemen, yra ne prastesni už Merlinos Monro. Ir mane žada užmušti, vaizdingai šnekant, savo apvalumais, jeigu neparnešiu jai kupetos žalių!
Pinigų Liovočka parnešė.
– Amerikancy man plojo. Jiems patinka skandalistai prie mikrofonų. Tarkim, tokie kaip Sara Silverman. Ar girdėjai apie Sarą Silverman? „Kokie laikai, ponios ir ponai, kokie laikai! Žydai, išgyvenę Holokaustą, vairuoja vokiečių mašinas aistringai pirmyn atgal linguodami, o tai man primena gėjų meilės aktą.“
Betgi, kaip pasakyta, Niujorke ir šiaip trainiojasi minių minios liovočkų, be to, niujorkiečiai į „Carnegie Hall“ ateina pailsėti, jiems nereikia tų kompozicijų, kai kažkas jūsų name naktį lipa laiptais. Jie nori verkti iš laimės, o ne iš siaubo, kaip mažasis Liovočka verkdavo naktimis, kai neprisišaukdavo nežinia kur pradingusios motinos.
Supermenedžeris nebeskambino.
– Vienintelė viltis, Markai, mano knyga. Čia paslaptis slepia paslaptį, tai „Matrioška“, biografinis romanas.
Liovočka išlaižė lėkštę, murmėdamas: „Super duper!“, lyg Amerikoje nebūtų spirgų ir grietinės, lyg JAV ir išopėjusi žarna jam būtų kažin kokie lageris ar tremtis, o Birutė, jo paunksnė nuo likimo audrų, jį šertų vien tik priekaištais, kad vunderkindas iš Lietuvos Amerikoje susimovė.
Oficiantui Pilsudskio ūsais, intymiai dvelkčiojančiam šnapsu ir spinduliuojančiam arbatpinigių nuojauta, Liovočka pažėrė tiek monetų, kad šis net žagtelėjo.
Muzikantas su bičiuliu prisiminė ir Saimono ir Garfunkelio dainas (beje, pasakė Liovočka, kažkurio iš jųdviejų močiutė turėjo Kaune siuvyklą prieš II pasaulinį), ir Dzefirelio „Romeo ir Džuljetą“, filmą, kurį abu žiūrėjo Kaune prieš keturias dešimtis metų – kokių, Jėzaumarija, metų! – kai Liovočkos palėpėje jaunų dienų įsauly šiepėsi fortepijonas, kai sapnuose plykstelėjo unikalusis Unikvantas, dar neišgautas nė jokio nobelininko nei šnobelininko, kai ausyse šniokštė muzikos kriokliai, kurių ničniekam pasaulyje neprireikė, nebent Nemuno gatvės katėms, kurias dabar, atrodo, verktum apsikabinęs, ir visai jų šutvei – būsimiesiems izraeliečiams, amerikiečiams, paryžiečiams, – stebimai budrios saugumiečio, kovojančio su priešiška ideologija, akies.
Prisimenu, tu palto rankove šluostei akis.
O tu, Liovočka, trimis rubliais, žaliais, su Kremliumi, šluostei savo storus akinius.
Po didžkukulių ir Dzefirelio vis dar snigo.
Papietavęs ir sušilęs, Liovočka kalbėjo raiškiau ir lėčiau. Sirotos motina buvo iš hebrajiškųjų mokyklų mokytojų, iš tų, kaip kad kauniečiai sakydavo, manieringų inteligenčių, išlaikiusių prieškario stilių ir žavesį, iš tų zierlich manierlich*, susimetusi skudurus po karo su batsiuviu, kai, sugrįžus iš frontų ar lagerių, nebuvo kur prisiglausti. Senuosiuose grįžtančiųjų butuose buvo apsigyvenę svetimi žmonės, kurių neišrūkysi. Tai buvo geresnė dalia, vėliau Liovočkai pasakojo Kauno žydės, už tą, kuri teko vienai prieškario mokytojai, susituokusiai su vyriškiu, galėjusiu pasigirti apartamentais pabėgusio bankininko mūriuke ir netgi stalo sidabru su nežinia kieno monogramomis, bet kuris, kaip paaiškėjo, pardavinėdavo arklius, vagių išsivestus iš besikuriančių kolūkių, mėsos kombinatui, nelegaliai tiekusiam juodajai rinkai arklienos dešras. To meto laikraščiai buvo pilki, ant storo popieriaus, ir jie buvo skirti mušti pasauliniam imperializmui, o atšilimų laikotarpiais – bimbalams ir inteligentams. Kas mielas rytas „Tiesa“ galėjo užvožti žmogui per galvą vedamuoju, išspausdintu tirštai juodu šriftu, ką ir kalbėti apie naktinį spardymą milicijos čebatais į duris.
Likęs Amerikoje be darbo ir susirašinėdamas su ugnį ir vandenį Lietuvoje perėjusiais senukais, stumiančiais savo paskutines dienas, Liovočka išsiaiškino, kad jo motinėlę, jautrią sielą, teisybės ieškotoją, buvusią Antifašistinio komiteto veikėją, pokariu buvo apsėdusi idėja, neva sūnaus manų košytė darželyje vietoj cukraus barstoma trupintu stiklu. Moteriškė ėmė lakstyti į darželio virtuvę, virėjai grasino peiliu; galop manija paūmėjo, ir visas Kaunas šnekėjo, kad Fania Sirota, toji poniečka, toji buvusi kovotoja prieš fašizmą, šūkauja valdžiai priešiškus lozungus parduotuvėje „Gyvas karpis“ tuo metu, kai jai būtų privalu pasimokyt iš karpio, kuris išpūtęs akis ir krutindamas bekraujes lūpas į ją spokso pro akvariumo stiklą.
Bet ir žuvis gali parašyti skundą kompetentingiems organams!
Liovočką užaugino vienišas tėvas, batsiuvys, basa galva ir stačia kakta. Kaldamas puspadį dūsaudavo ir prikalęs, būdavo, apibendrina žydiškai:
– Dos yz dy maisė. Štai ir visa pasaka!
Tautai sukilus veržtis iš SSRS į pasaulį ir Liovočkai prisiminus žmogaus teises ir emigruojant į Vakarus, Vizų skyrius pareikalavo, kaip tuomet buvo įprasta, tėvų sutikimo. Atradęs adresą tarp velionio tėvuko popierių, jis aplankė, pagaliau, ir motiną, valdžios nukištą į psichiatrinę ne kur kitur, o Liovočkos buvusiame gyvenamajame kvartale.
Jis pirmąsyk aplankė tą „kazematą“. Laiptai buvo geležiniais turėklais, durys be rankenų. Fania Sirota sėdėjo ant lovos, įbedusi akis į langą.
– Čia aš, mama, Liovočka.
– Tai tu, fašiste, įpylei žibalo į kompotą? – riktelėjo neatsisukdama.
Liovočkai aiškinant, kad jis viso labo tik muzikantas, ir šnekant netvirtu balsu: „Mama, esu jūsų vienintelis sūnus“, ji, neatsisukdama, atremdavo: „Esi stukačius!“
– Ir aš jai sudainavau tokią „Aufn vo-oign lygt a ke-elbl“, – jam pasakė Liovočka. – Apie tą, kaipgi jis, veršelį, vežamą į mėsos kombinatą ir svajojantį, Markai, būti švalbl – kregždute.
Liovočka jai dainavo ar niūniavo netvirtai tardamas ir stebėdamasis, kad prisimena.
Ji atsisuko nuo lango, blyški, rusvom triušės akim, paburkusiu veidu, išskydusiais širmais plaukais. Gudriai šypsodama, moteriškė išsitraukė iš chalato kišenės nežmoniškai sutrintą ir parudusią nuotrauką: Liovočka trumpom kelnaitėm ant sūpuoklių-medinio žirgo.
– Sūnelis, – patikėjo jam paslaptį. – Numirė šešerių.
Ji jam viską pasirašysianti, jeigu jai prižadės, kad niekados nepils žibalo į kompotą.
Per visą puslapį žydiškomis raidėmis, dėl kurių vėliau aukštas pareigūnas kilojo antakius ir bumbsėjo kumščiu į stalą, buvusi motina sukeverzojo Liovočkai leidimą išvykti ieškoti laimės svetur.
Prisišveitęs didžkukulių Lietuvoje ir neradęs romanui, sugalvotam kaip rebusas, leidėjo nei Lietuvoje, nei kitur, kur likimas išsklaidė buvusiąją kompaniją – Olandijoje, Izraelyje, Vokietijoje, – Liovočka parkeliavo į Kvinsą, kur miegamajame ritinėjosi tušti buteliai. Kas mielas vakaras įbimbydavo Birutė tame savo Kvinse geroką dozę burbono. Sykį besikivirčydama su juo dėl viskio prisipažino, kad ne kas kitas, o ji išpasakojo kadaise leitenantui, ką jam rūpima kompanija skaito, geria, rašo, dėl ko ginčijasi. Buvo iš tremtinių šeimos ir saugumiečiui ją pakabinti nebuvo sunku.
Liūdna Liovočkos pabaiga, pamąstė jis, išlydėjęs bičiulį. Visi jį laikėme vunderkindu, o šis nei fizikos Nobelį nusiskynė, nei pagarsėjo kaip džiazo pianistas, tik sėdi nusenęs namie su pampersais senovinių, naujųjų ir pačių naujausių atvykėlių kvartale ir siuntinėja senoviniams draugams per dienas žydiškus anekdotus internetu arba žinutėmis agituoja už Izraelį ir kovoja prieš antisemitizmą.
Pagalvojęs, jis buvo tikras, kad kiekvienas iš jo jaunystės draugų, taip pat ir Liovočka, atiduotų viską, ko gero, ir žmonas, net ir negeriančias, ir netgi sutiktų ir vėl susidurti su pareigūnu, vedančiu įtartinų subjektų apskaitą, jeigu galėtų ginčytis iki vidunakčio dėl to jų Unikvanto, pražiopsant paskutinį troliką, ir tikėti, kaip chebros laikais, savo genijumi.
_
Autoriaus pastaba: tai grožinės literatūros kūrinys. Bet kokie sutapimai su realiai egzistuojančiais asmenimis ar institucijomis būtų grynas atsitiktinumas.
___
* Delikačių poniučių (vok.).
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Skaitos, net labai.