užpilti
HAROLDAS BAUBINAS
apleidi mano kūną
gyvybe
apleidi
duoną keičiu į ugnis
mano langai aklini
o durys per siauros
niekaip
netilptų karstas šitoj
penkių kvadratų
bemiegėj
kišenėje
ledėja pirštai
jiems vietos nėra
ant upės dievo krūtinės
kas naktį
po svetimais slenksčiais
užkasu savo akis
kad turėčiau
rytais
ką surasti
iš mėnulio laukų į žemę
žvelgia avis
į tuščias pajuodusias pievas
išretėjusių girių biges
štai taip
nerangiai
suteptų kūnų duženas
ir valandų nuorūkas
iš tolo apeina ramybė
naktiniams bastūnams
pro ausies geldeles
išteka eteris
tarp pelenų jie
beviltiškai
ieško degtukų
tokie
apgailėtini
kaip ir aš
amžinai pavėlavę
į paskutinįjį gaisrą
dar vienas ruduo
viskas taip kaip prieš amžius
laikas tėra
dulkių sluoksnis
ant apleistojo kovos lauko
vynu
mano ietis
demonas
tūkstantveide vienatve