Gat­vė, pa­vil­jo­nas

OL­JA SA­VI­ČE­VIĆ-IVAN­ČE­VIĆ

Bu­vo anks­tus ry­tas, kai jis pa­su­ko į au­to­ma­gist­ra­lę, o ta­da už po­sū­kio iš­vy­do mer­gi­ną, iš­kė­lu­sią nykš­tį. Mer­gi­na sto­vė­jo prieš kaž­ko­kią smuk­lę pa­ke­lė­je, jo­je bu­vo ga­li­ma už­si­sa­ky­ti ėrie­nos, aikš­te­lė­je pa­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį ir per­nak­vo­ti, bet da­bar bu­vo už­da­ry­ta. Sa­vi­nin­kai lau­kė se­zo­no pra­džios, juk da­bar dar tik ba­lan­dis. Plas­ti­ki­nės kė­dės bu­vo su­riš­tos por­ti­ke ir už­deng­tos ap­ly­ta, sa­ma­nom ap­au­gu­sia plė­ve­le.

Mer­gi­na iš po ap­dul­kė­ju­sio ole­an­dro iš­si­trau­kia ran­ki­nę ir pri­ei­na prie nu­leis­to au­to­mo­bi­lio lan­go. Ry­tai vis dar gai­vūs, jos kak­lo oda pa­šiur­pu­si. Mer­gi­nos plau­kai la­bai trum­pi, bet kirp­čiu­kai prie­šin­gai – la­bai il­gi, ji vil­ki plo­nos odos striu­kę ir se­gi dry­žuo­tą, ke­lius sie­kian­tį si­jo­ną. Ple­vė­suo­jan­tį vė­jy­je. Plau­kų sruo­gos jai be­kal­bant kim­ba prie vei­do. Jos burna la­bai pla­ti.

– Pa­vil­jo­nas po vieš­bu­čiu „Pu­še­lė“, plia­že?

– Pa­aiš­kin­si man, lipk, su­ša­lai.

Nuo prie­ki­nės sė­dy­nės ji pa­trau­kia ke­le­tą po­pie­rių, apgraužtą su­muš­ti­nį „Mon­ta­na“ ir „Red Bull“ skar­di­nes, ku­rios gu­lė­jo ant grin­dų.

– Sor­ry už ne­tvar­ką. Il­gai ke­liau­ju.

– Na, ga­liu ir aš vai­ruot, jei­gu tau ne­bus ne­pa­to­gu. Ne, rim­tai, jei­gu esi la­bai pa­var­gęs. Man tai jo­kių pro­ble­mų, rim­tai, vie­ną kar­tą vai­ra­vau au­to­bu­siu­ką iki Brno be su­sto­ji­mo, iš­sky­rus du kar­tus, kai no­rė­jau siu­siot, na, gal tris kar­tus, iš tie­sų. Ei, ar ne­truk­dau tau, ką? Koks ta­vo var­das?

Jis at­lo­šė sė­dy­nę ir iš­si­tie­sė, pa­no­ra­miš­kai ste­bė­da­mas pa­kran­tę, ties ku­ria kei­tė­si mies­te­liai. Ji vai­ra­vo, nuo­la­tos per­jun­gi­nė­da­ma ra­di­jo sto­tis, dai­na­vo ir kal­bė­jo be per­sto­jo. Die­ve, kaip ta mo­te­ris kal­bė­jo ir kiek kal­bė­jo. Jei­gu ne­bū­tų gra­ži, pa­ma­ny­čiau, kad jai ne vi­si na­mie.

Pa­sa­kė, kad jos var­das Zrin­ka, ir pa­aiš­ki­no, kad ją pa­va­di­no vie­nos te­tos gar­bei, ta te­ta tik­rai bu­vo šven­to­ji ir nu­mi­rė jau­na, o ji pa­ti tik­rai nė­ra šven­to­ji, cha cha, jo­kiais bū­dais, nors apskritai yra ge­ra mer­gi­na, o ir ne­pla­nuo­ja nu­mir­ti jau­na, nes no­ri įsi­my­lė­ti se­ne­lių na­muo­se, kur nors miš­ke­ly­je prie jū­ros, tai bū­tų tik­rai ok.

Tu­ri pa­baig­ti stu­di­jas, pir­mą kar­tą jas me­tė dar pir­ma­me kur­se, ne­klausk, Ro­mos tei­sė ją ner­vin­da­vo, o dar so­cio­lo­gi­ja ir ru­sų, tai jai tie­siog ne­si­se­kė, o da­bar ji ant­ra­me kur­se, stu­di­juo­ja me­no is­to­ri­ją, mėgs­ta Re­ne­san­są, Ko­kosch­ką ir Oto­ną Gli­hą, ži­no, kad vi­sa tai tar­pu­sa­vy­je nie­kaip ne­su­si­ję, bet jai vi­si jie la­bai pa­tin­ka, ji yra nuo­šir­di, gal­būt net per daug, o žmo­nės to ne­ver­ti­na. Gal­būt at­ei­ty­je tu­rės ma­žą ga­le­ri­ją ir taps kon­cep­tu­a­lio­jo me­no kū­rė­ja, tu­ri ir dau­giau įdo­mių idė­jų, na­gi, pa­sa­kyk, ką tu apie vi­sa tai ma­nai…

Jos ran­kos ma­žy­tės, pirš­tų są­na­riai gum­buo­ti, tu­ri kaž­ko­kį žie­dą, ku­ris kei­čia spal­vą pa­gal jos nuo­tai­ką, sa­ko, kad da­bar jis vio­le­ti­nis, nes ji ne­ra­mi ir su­si­jau­di­nu­si. Tas pa­vil­jo­nas iš tie­sų pri­klau­so ne­tik­ram ma­mos bro­liui, jis bu­vo kaž­koks skulp­to­rius, bet da­bar ten jau nie­ko ne­bė­ra, anks­čiau bū­da­vo pa­ro­dos, va­ka­rė­liai, va­sa­rą ji ten mie­ga, tu­ri mieg­mai­šį ir ha­ma­ką, ga­lė­tum ir tu ten per­nak­vo­ti, jei­gu ne­sku­bi… nors ge­riau jau ne, nes ji kaž­ko lau­kia… tu­ri dar „Red Bull“, pri­dek man ci­ga­re­tę. Ei, tu tik­rai sim­pa­tiš­kas, ta­vo gra­žūs skruos­tai, koks ta­vo ūgis?

Ji vai­ruo­ja mū­vė­da­ma ko­ji­nes, o di­džiu­les ap­va­lias šle­pe­tes nu­spy­rė po sė­dy­ne. Kaip su to­kio­mis vaikš­tai? Kar­tais vai­ruo­da­ma ji nu­lei­džia at­var­tą nuo sau­lės ir pa­si­žiū­ri į dul­kė­tą veid­ro­dė­lį. Kai iš at­var­to iš­kren­ta ke­lių že­mė­la­piai, ji su­sier­zi­na. Už­si­lanks­čiu­sius že­mė­la­pių kam­pe­lius pa­grie­bia nykš­čiu ir smi­liu­mi ir tvir­tai juos pa­tem­pia že­myn, o ta­da pla­čiai į vir­šų už­rie­čia lū­pas.

Vie­nas sto­ma­to­lo­gas, šiaip pa­žįs­ta­mas, va­kar jai pa­trum­pi­no il­ti­nius, ji di­džia­vo­si sa­vo il­ti­niais, ku­rie už­ėmė ir dvie­jų ša­lia tu­rė­ju­sių bū­ti kan­džių vie­tą, kaip tai va­di­na­si – vir­šu­ti­nių šo­ni­nių kan­džių hi­po­don­ti­ja, taip, ne­są­mo­nė, bet mie­lai at­ro­dė, kaip vam­py­riu­kė. To­kius dan­tis tu­ri ir vie­na iš se­se­rų Ar­qu­et­te. Kvai­lys dan­tis­tas… O ką tu vei­ki gy­ve­ni­me ir kur ke­liau­ji? O, fak, ar ma­tei, kaip tas de­bi­las su bė­em­vė len­kė, džy­zas! Žmo­gau. Tu tik snau­di, iš­si­blaš­kyk! Ar ti­ki li­ki­mu?

Zrin­ka li­ki­mu ti­ki, tai jo ne­nu­ste­bi­no. Vie­na jos ko­ji­nė nu­smu­ko, ati­deng­da­ma dai­lios ko­jos odos lo­pi­nė­lį. Ar ji pa­ste­bi, kad jis ją ap­žiū­ri­nė­ja? Juo­dus ant­akius, šiek tiek nu­lin­ku­sią no­sį, pū­ke­lius ta­me įdu­bi­me prie kak­lo… Grei­tai ji pa­suks vieš­bu­čio „Pu­še­lė“ link, o ta­da į pa­jū­rį ga­li­ma ir pės­čio­mis, pa­lei pa­vil­jo­ną. To­dėl la­bai svar­bu, kad da­bar, kol dar ga­li, pa­pa­sa­ko­tų jam tą is­to­ri­ją apie li­ki­mą. To­kios is­to­ri­jos, tik ne­būk nu­si­tei­kęs skep­tiš­kai, ga­li pa­keis­ti gy­ve­ni­mą.

Is­to­ri­ja yra apie ją ir tą ti­pą Da­ri­lą, an­glą. Jis jai nu­kir­po plau­kus. Bu­vo iki čia, smi­liu­mi ro­do į juos­me­nį. Iš­mo­kė ją šok­ti į van­de­nį že­myn gal­va, svar­biau­sia, at­si­pa­lai­duok, ne­mąs­tyk ir šok, nes kuo la­biau bi­jo­si, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė su­si­žeis­ti. Būk drą­si! Esu Da­ri­lo ga­mi­nys, sa­ko Zrin­ka, ant to­kios, ko­kia esu da­bar, drą­siai bū­ti ga­li­ma ra­šy­ti „Da­rill’s“, kaip ko­kį pre­kės žen­klą, brand, su­pran­ti?! Da­ri­las iš­mo­kė ją įvai­rių da­ly­kų, o tuos da­ly­kus – dar ki­tų da­ly­kų. Jai be­si­juo­kiant, spin­di pa­trum­pin­ti il­ti­niai. Oh my go­od­ness...

Ma­ši­ną ji su­stab­do ša­lia di­de­lės plokš­tės, ant ku­rios už­ra­šy­ta: „Hotel „Pu­še­lė“. Tu­ri jam tai pa­pa­sa­ko­ti, nes, ma­tai, šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos lei­džia pa­keis­ti at­ei­tį, ži­no­ma, sa­vo. Tiks­liai nu­spręs­ti sa­vo li­ki­mą!

Štai ji va­sa­rą, prieš dve­jus me­tus, kai bu­vo be pro­to įsi­my­lė­ju­si Da­ri­lą, nu­siun­tė sau imei­lą į at­ei­tį, ži­nai tą pus­la­pį? Kaip ne?! Ku­riam am­žiuj gy­ve­ni?! Na, trum­pai ta­riant, iš­si­rin­ko šian­die­nos da­tą, ba­lan­džio 16-oji, 2006 me­tai, nes šian­dien Da­ri­lo gim­ta­die­nis.

Ji pa­ra­šė laiš­ką, spus­te­lė­jo klik, ir tas laiš­kas bu­vo nu­siųs­tas da­bar­ti­nei Zrin­kai:

Mie­la Zrin­ka,

Ne­pa­miršk, kad šian­dien tu­ri su­si­tik­ti su Da­ri­lu pa­vil­jo­ne ir pa­svei­kin­ti jį su gi­mi­mo die­na! Nu­pirk do­va­nų!

Tuo­me­ti­nis Da­ri­las pa­ra­šė ir nu­siun­tė į at­ei­tį imei­lą du tūks­tan­čiai šeš­tų­jų ba­lan­džio še­šio­lik­to­sios Da­ri­lui:

Da­rill,

Your lo­ve is wai­ting for you in pa­vil­lon, hur­ry up, she’s got a pre­sent for you!

– Žiū­rėk, čia yra do­va­na, – ji pa­si­len­kia ir iš ran­ki­nės iš­trau­kia į bliz­gan­tį po­pie­rių įvy­nio­tą pa­ke­tą.

– O tu jam bent jau pa­skam­bi­nai?

– Ne­eee, tu ne­su­pran­ti, aš ne­tu­riu jo te­le­fo­no, imei­lo, ad­re­so… Ši­taip bu­vom su­si­ta­rę. Jis tu­rė­jo su­si­tvar­ky­ti gy­ve­ni­mą ir šiaip. O ir aš da­bar la­biau su­bren­du­si, nei bu­vau prieš dve­jus me­tus. Nuo šian­dien bū­si­me kar­tu, il­gai, ma­nau… ko­dėl ne am­ži­nai?! Am­ži­nai bū­tų ok.

To­liau, už vieš­bu­čio, vin­gia­vo ta­ke­lis į se­ną mau­dyk­lą. Pie­tų vė­jas į kran­tą va­rė dum­blius ir ak­me­nu­kus. Kaž­koks žmo­gus be­vil­tiš­kai ste­bė­jo val­tį, ma­tyt, sa­vo, kaip lin­guo­ja ban­go­se, nu­leis­tu in­ka­ru. Ta­da jis pa­gal­vo­ja, kad žmo­nės iš ša­lies gi­lu­mos nie­ko ne­iš­ma­no apie jū­rą. Apie tą siau­bin­gą lė­tą kan­čią, ku­ri lie­ka už san­da­riai už­da­ry­tų va­sa­ros lan­gi­nių. Vie­ną kar­tą už­si­ve­ria ir vie­ną kar­tą at­si­ve­ria gy­ve­ni­mas, ku­ris tu­pi už šar­vuo­tų du­rų, už sce­nos užuo­lai­dų. O ta­da: ope­re­tė.

Jis įsi­vaiz­da­vo Da­ri­lą, ku­ris šį­ryt sa­vo posh bu­te, o gal­būt na­me, se­mi-de­ta­ched, lyg iš an­glų kal­bos va­do­vė­lio, pa­kė­lė ro­le­tus į bac­kyard, įsi­ti­ki­no, kad die­na ir vėl de­be­suo­ta ir kad rei­kė­tų pa­sė­ti nau­ją ve­ją ir pa­lie­ti gė­les, ta­da, ger­da­mas ka­vą ar­ba ar­ba­tą, ge­riau ar­ba­tą, ku­rią jam už­pli­kė žmo­na (jis įsi­ti­ki­nęs, kad Da­ri­las tu­ri žmo­ną, ku­ri į jį daž­nai krei­pia­si dar­ling), vil­kė­da­mas cha­la­tą su ties krū­ti­ne iš­siu­vi­nė­ta mo­nog­ra­ma, ati­da­rė lap­to­pą ir per­skai­tė at­ėju­sius laiš­kus. Ta­da dar­ling Da­ri­las pakilo nuo sta­lo, iš­gė­rė gurkš­nį ar­ba­tos ir švel­niai nu­si­šyp­so­jo. Pas­kui vi­są die­ną dar bu­vo šiek tiek iš­si­blaš­kęs, gal­būt vie­ną aki­mir­ką net­gi pa­gal­vo­jo iš­si­kvies­ti tak­si į Hit­rou, į oro uos­tą, bet ta­da jam pa­skam­bi­no iš dar­bo ir pa­sa­kė, kad jau vė­luo­ja su tuo pro­jek­tu, ir jis at­si­kvėp­da­mas vi­siems lai­kams už­sklen­dė sklen­dę į tą va­sa­rą, kai bu­vo šiek tiek, ech, šiek tiek pa­me­tęs gal­vą.

Zrin­ka vis dar ple­pa apie li­ki­mą ir mei­lę, pa­tem­pia ko­ji­nę iki ke­lio, o vė­jy­je lin­guo­da­mos ša­kos lau­ke ci­niš­kai bam­ba: ta pa­kvai­šu­si mer­gio­tė vaikš­čios pa­plū­di­miu vie­na, se­gė­da­ma nau­ją dry­žuo­tą si­jo­ną, įeis į ap­leis­to pa­vil­jo­no tuš­tu­mą, pil­ną su­džiū­vu­sių vabz­džių ir il­ga­ko­jų vo­rų. Su­si­sups į mieg­mai­šį, iš jo ky­šos tik trum­pai kirp­ta jos gal­va, ir gal­būt nu­mirs iš bai­mės. Jei­gu bi­jo vo­rų. Ar­ba vie­nat­vės. O gal­būt ji tik trum­pam te­pri­sės ant suo­le­lio, ant ku­rio Da­ri­las jai krims­te­lė­jo į au­sį ir šnibž­dė­jo, kaip svar­bu, iš­skir­ti­nai svar­bu iš­si­va­duo­ti, bū­ti drą­siai… O ta­da ji ir vėl iš­eis į gat­vę, at­si­stos ki­to­je au­toma­gist­ra­lės pu­sė­je ir iš­kels nykš­tį.

– Da­bar jau ei­siu. Bu­vai ge­ras ber­niu­kas! Vai­ruok at­sar­giai! – pa­bu­čiuo­ja jį į vir­šu­ti­nę lū­pą, už­si­me­ta ran­ki­nę ant pe­ties ir pa­si­lei­džia ta­ke­liu prie­šais vieš­bu­tį, įsis­py­ru­sį į tas mil­ži­niš­kas šle­pe­tes.

– Su­diev… – pa­gal­vo­ja jis. – Šiaip aš Iva­nas, ma­no ūgis 180 cm, ne­vei­kiu nie­ko svar­baus, ma­no marš­ru­tas nė­ra kaž­koks iš­skir­ti­nis. Gal­būt ga­lė­tum pa­lai­ky­ti man kom­pa­ni­ją…

Si­jo­nas, odi­nis švar­kas, ran­ki­nė ir švie­sūs pū­ke­liai tame įdu­bi­me prie kak­lo jau pa­si­slė­pė už pu­šų, au­gan­čių ša­lia pa­vil­jo­no.

Iva­nas pa­su­ka rak­te­lį ir at­bu­las iš­vai­ruo­ja į au­to­ma­gist­ra­lę.

Jis va­žia­vo už kaž­ko­kio sunk­ve­ži­mio, ga­be­nan­čio sta­ty­bi­nes me­džia­gas. Ra­di­jo ve­dė­jai kal­bė­jo ne­su­sto­da­mi, lyg nie­kas ne­no­rė­tų klau­sy­tis mu­zi­kos. Kai pa­ga­liau pra­len­kė tą sunk­ve­ži­mį, nuo ke­lei­vio sė­dy­nės ant grin­dų nu­kri­to į bliz­gų po­pie­rių įvy­nio­ta do­va­na Da­ri­lui.

Iš: Ol­ja Sa­vi­če­vić-Ivan­če­vić. Nas­mi­ja­ti psa.

Be­og­rad: Samizdat B92, 2009

Iš kro­a­tų kal­bos ver­tė Kris­ti­na Ta­mu­le­vi­čiū­tė