Fa­ta­liš­ka­sis Bal­tru­šai­tis

ARKADIJ BUCHOV

Ne­se­niai iš­trau­kė­lė­je iš „Taim­so“ per­skai­čiau, kaip Bal­tru­šai­tis, pri­si­den­gęs mask­vie­tiš­ko­mis su­te­mo­mis, su­da­rė slap­tą są­jun­gą su Troc­kiu, kad nu­vers­tų Pran­cū­zi­jos val­džią. Be to, pa­ke­liui gud­ru­sis Bal­tru­šai­tis šiai są­jun­gai pri­grie­bė ir vo­kie­čių pa­siun­ti­nį.

Skai­tant „Taim­są“ man su­si­da­rė toks vaiz­de­lis.

Mask­va. Su­te­mos. Ap­si­mu­tu­ria­vęs juo­du ap­siaus­tu ir kai­ri­ą­ja ran­ka pri­lai­ky­da­mas lai­bą špa­gą – ge­riau­sią to­le­diš­ką ge­lež­tę, po­nas Bal­tru­šai­tis juo­kia­si sar­do­niš­ku juo­ku.

– Dar ne­spė­jus iš­muš­ti dvy­li­kai dū­žių Šv. El­pi­di­fo­ro bokš­te Bar­se­lo­no­je, su­traiš­ky­si­me ne­klus­ni­ą­ją Pran­cū­zi­ją, – pa­gra­bi­niu bal­su šnabž­da Bal­tru­šai­tis, – ar tu ma­ne gir­di, rau­do­na­sis va­de Le­vai Da­vi­do­vi­čiau?

– Gir­džiu, – dus­liu bal­su at­si­lie­pia Troc­kis, iš­lįs­da­mas iš už kam­po, – pri­sie­kiu Sov­nar­cho­zo pir­mi­nin­ko au­si­mi, taip ir bus.

– Cha, – ci­niš­kai juo­kia­si Bal­tru­šai­tis.

– Cha, cha, – pri­ta­ria jam Troc­kis.

– Ne­rei­kia už­mirš­ti Hin­den­bur­go. Čia yra jo pa­siun­ti­nys. Jis sė­di rū­sy ir ga­lan­da į sa­vo pus­ba­tį di­de­liau­sią pei­lį. Jis eis su mu­mis.

– Jis eis, aš jį iš­kvie­siu su­tar­tu žen­klu.

Ir mask­vie­tiš­ko vė­ly­vo va­ka­ro ty­lu­mo­je gims­ta koš­ma­riš­kas pla­nas, kaip su­nai­kin­ti Pran­cū­zi­ją su Pa­ry­žiu­mi ir jo apy­lin­kė­mis.

– Lie­tu­vių lai­vy­nas puo­la Mar­se­lį, – trūks­min­gai dik­tuo­ja Troc­kis, – de­šimt mū­sų šar­vuo­čių su­ly­gins su že­mės pa­vir­šiu­mi šį mies­te­liūkš­tį… Tuo me­tu mū­sų es­kad­ra puo­la Egė­jo jū­ro­je…

– Cha, cha, – vis dar sar­do­niš­kai juo­kia­si Bal­tru­šai­tis ir, lyg trokš­da­mas krau­jo, tri­na ran­kas. – O tuo me­tu Sov­nar­ko­mas pa­per­ka Ker­zo­ną dviem šim­tais mi­li­jo­nų 1922 me­tų pi­ni­gi­nių žen­klų, kad jis nei­tų pa­gal­bon Pran­cū­zi­jai…

– Dar dau­giau, – kan­džiai šnabž­da vo­kie­čių pa­siun­ti­nys, ban­dy­da­mas pei­lio ašt­ru­mą į bė­gan­tį ša­lia šu­nį, – mū­sų kad­rų su­dė­tis, iš­sklai­dy­ta pa­gal Ver­sa­lio su­tar­tį, už­ima Niu­jor­ką ir iš ten, per van­de­ny­ną, dik­tuo­ja nu­ga­lė­tie­siems są­ly­gas.

– Cha, – juo­kia­si Troc­kis.

– Cha, cha, – rūs­čiai šyp­so­si vo­kie­čių pa­siun­ti­nys.

– Cha, cha, cha, – net leips­ta im­pe­ria­lis­ti­niu svai­gu­liu Bal­tru­šai­tis.

Mask­va. Va­ka­ras. Su­te­mos.

Čia, taip sa­kant, „Taim­so“ re­ži­sū­ra. „Ma­ten“ pa­sta­ty­mas – dar me­lod­ra­miš­kes­nis ir ryš­kes­nis.

„Vol­fo“ agen­tū­ra per­duo­da „Ma­ten“ įva­di­nį straips­nį, kad pran­cū­zų vy­riau­sy­bė pa­gei­dau­ja iš anks­to iš­si­aiš­kin­ti ne vi­sai aiš­kias de­ry­bas, ku­rios ve­da­mos tarp Ru­si­jos, Tur­ki­jos, Vo­kie­ti­jos ir Lie­tu­vos.

Rei­kia pri­dur­ti, kad prie ma­no ste­nog­ra­fuo­to po­kal­bio rei­kia pri­dė­ti dar vie­ną per­so­na­žą – tur­kų pa­siun­ti­nį Og­ly-Mug­ly-Pa­šą. No­rė­da­mas iki ga­lo bū­ti są­ži­nin­gas, pa­pil­dau.

Og­ly-Mug­ly-Pa­ša už­dė­jo ran­ką ant ja­ta­ga­no ir niū­riai pra­ta­rė:

– Svei­ki­nu ta­ve, Jur­gi-Pa­ša-Bal­tru­šai­ti-Og­ly.

– Svei­kas, Og­ly-Mug­ly.

– Ar jau grei­tai su­si­ruoš lie­tu­vių as­ke­rai po ža­lia pra­na­šo vė­lia­va?

– Grei­tai, Pa­ša, – pa­slap­tin­gai nu­si­šyp­so Bal­tru­šai­tis. – Grei­tai. Ma­no ša­lies tik­ra­ti­kiai dar mel­džia­si Šan­cy-bei-Pa­na­mu­ni-bei me­če­tė­se, kad ga­lė­tų kar­tu iš­žy­giuo­ti su ta­vo tau­ta.

– Ge­ras smū­gis… Ge­ras smū­gis… Lie­tu­vių ir tur­kų ar­mi­ja puo­la Ar­mė­ni­ją…

– Ža­lia vė­lia­va su pus­mė­nu­liu virš Pa­lan­ge­no for­tų…

– Sul­to­no re­zi­den­ci­ja Pil­viš­kiuo­se…

– Ty­liau, ty­liau, – pa­si­girs­ta pri­slėg­tas Troc­kio šnabž­de­sys, – „Ma­ten“ su­ži­no­jo apie Jū­sų pla­nus… Jus iš­da­vė… Bė­ki­te…

Aš nie­ka­da ne­gir­dė­jau apie ko­kį nors fa­ta­liš­kes­nį žmo­gų nei Jur­gis Ka­zi­mi­ro­vi­čius Bal­tru­šai­tis, ku­ris, „Taims“ ir „Ma­ten“ duo­me­ni­mis, slap­tų su­tar­čių ne­su­da­ri­nė­ja tik ta­da, kai mie­ga.

Ir dar – nie­ka­da ne­ma­čiau to­kių bai­lių laik­raš­čių kaip „Taims“ ir „Ma­ten“. Ir koks jiems bus siau­bas, kai dar iki penk­ta­die­nio jie su­ži­nos, kad Bal­tru­šai­tis, ap­si­tai­sęs va­ka­ri­niu kos­tiu­mu ir žvil­gan­čia špa­ga prie klu­bo, dar va­kar spė­jo su­da­ry­ti slap­tą ka­ri­nę su­tar­tį su Per­si­ja dėl grei­to ir ryž­tin­go Cei­lo­no sa­los puo­li­mo.

Sau­go­ki­tės, cei­lo­nie­čiai, Bal­tru­šai­tis ar­tė­ja!

„Echo“, 1923.III.1

Ver­tė Do­nal­das Stri­ku­lis