RASA KUTKAITĖ. Eilės
čia ir ten
jokiai spynai nebetikau
užmiršau visus slaptažodžius
ženklus vardus
iš ko gaminamas balsas
nuo kurio prasiveria vartai
kasdien vis gimtadienis
bet esu lyg anapus
savo metų jausmų supratimo
minčių taboro
todėl nieko nebešvenčiu
už durų skalija šunys
krenta žuvys lyg rudenio lapai
šokinėja ugnis iš nasrų
todėl nesibeldžiu
nevalau dulkių nuo rankenų
nieko nešaukiu
nes seniai jau visi pašaukti
ir slenka lyg plaukai
ir vis tęsiasi
paskui pamatysiu
kaip guliu su kitais
rūko viduriuos
pieno siūlais suraišiota
be atminties ir be raktų
visai tokia pat kaip ir šiandien
ir vakar
Autorės nuotrauka
išvirkščias rūkas
pakanka stebėti
kaip praeini pro gyvenimą
lyg adata pro odą
šitaip skauda
tik sapnuose
įmanoma pešioti sau plunksnas
ir stebėti
kaip jų vietoje kalasi naujas veidas
tampi svetimas pats sau
toks bjaurus
lyg būtum išverstas blogąja puse
tik niekas nemato
jog esi išvirkščias
nes rūkas
neturi
kraujuojančių vietų
kai nėra
visą laiką
pasiramsčiuodama savimi
nepažindama praeities
neprisimindama ateities
einu
upės paviršiumi
palikdama pėdsakus
kurie virsta žuvimis ir neria
į nepažįstamo vyro vidurius
sūkuriais
sujaukdamos kiečiausius paviršius
tavęs neliks
tą pačią akimirką kai patikėsiu
jog esi
nieko daugiau ir nebus
išskyrus ram stį
kuris esu aš pati
net ir tuomet
kai save
sunaikinsiu
tavimi
.
raudomis visus tik prajuokinsi
geriau šok
bepročio šuolį
iš duobės
į nežinią
ledinis
pastangos
nieko neišgelbės
nagai lūžta lyg varvekliai
kai kabiniesi ten
kur neturėtum būti
laisvas kritimas yra nuostabus
lyg mirtis
bet tik tuomet
kai esi pasiruošęs
mylėti
čia prasideda tikrasis gyvenimas
iš po sniego kalasi žiedas
šalta
nesitikėk daugiau nieko
bergždžiai
kritau nuo tilto lyg peilis
kiaurai skrosdama pilnatį
kuri būdama penktam mėnesy
netikėtai pradėjo gimdyti save
taip kai aš
kvatodama iš ribų
pjausčiau jas lyg Cezaris pilvą
į tamsą kiauru žvilgsniu žvelgdama
ne vietoj ir ne laiku
buvo pastatyti dangoraižiai
išdaužyti dantys prasižiojusiam dangui
byrėjo lyg kruša
krūminiai iltiniai
bedantė burna
tylėjo
kai suklupusi maldavau ištarti
vienintelį žodį
kuris lyg strėlė
smeigtų į pūlinį
ir nebeliktų jokio skausmo
nebeliktų nieko
kas vadinausi aš
viskas
niekur nieko nėra
dar iš įpročio
dantimis laupau sienas
bandau sužinot ar tebejaučiu
kokio skonio
yra laumžirgio sparnų kliedėjimas
vėlėms į akis pučiant miglą
baisus žinojimas
kad esi apleistas
net tos paskutinės sienos
į kurią kabinaisi prieš užmigdamas
varpams užšalus
vis dar basomis
pereinu per Vilniaus špilius
prasidurdama pėdas
tuomet pajuntu
kaip visos rankos
kadais laikiusios mane
paleidžia
baisus žinojimas
kad dabar jau niekas
