Baisiai tikros rusiškos pasakaitės
TOMAS MARCINKEVIČIUS
Ana Politkovskaja. Tik tiesa, nieko daugiau.
Iš anglų ir rusų k. vertė Donatas Stačiokas ir Vesta Adomaitienė. K.: Kitos knygos, 2012. 402 p.
Pasakaitės apie netolimą šalį, kur gyvuoja, o kartais net įtikima keista „valdomos demokratijos“ sistema, ir kaip toji demokratija dešimt metų kariavo su žmonėmis, kurie vieniems – tiesiog kalnų tautelė, kitiems – banditai ir teroristai. Ech, atsidūstame: teisėtumą ciniškam režimui užsitikrinti nėra taip lengva, kaip galėtų pasirodyti. Daugiau nei 50 tūkst. žuvusiųjų, keli vis dar nežinia kieno sukelti teroro aktai pačiame „demokratijos“ viduryje, begalė žuvusių vaikų, gatvėse dingstantys žmonės ir tiems žmonėms atsitinkančios nelaimės: dildėmis sutrupinti dantys, kankinimai elektra, atviri lūžiai, nupjautos ausys, į raktikaulius įkaltos vinys, replėmis nuo krūtinės nurauta mėsa, masinės kapavietės… O už rubežiaus – abejingumas, vėjaričiai augalai ir piktos rezoliucijos.
Baisiausia šių pasakaičių dalis – tai, kad jos ne pasakaitės. Tiesiog reaguoti į jas kaip nors kitaip sunkiai įmanoma, protas nejučiomis nutolina, supasakina šias istorijas dėl savisaugos. Kuo čia beapkaltinsi skaitytoją užsienyje, jei net pačios Rusijos milicininkas, prisidėjęs prie ausies pjovimo ir peties laužymo, o paskui grasinęs susidoroti su žurnaliste, nustebo už tai sulaukęs atsakomybės. „Negalvojau, kad bus taip rimta“, – cituoja Sergejų Lapiną-Kadetą Ana Politkovskaja – ir kodėl turėtų, juk tai buvo tik dar vienas čečėnas, argi užduotis nėra juos, bjaurybes, išnaikinti? Rusijos „berniukus“ augino, mylavo ir čiūčiavo dvi mamytės: ksenofobija ir dedovščina. Jau vien faktas, kad kas penktas Rusijos vyras yra buvęs įkalinimo įstaigoje, ir ne mokyklos ekskursijos metu, šį tą sako. Didesnė bėda, kad augino ne tik „berniukus“, bet vienaip ar kitaip bet kurio visuomenės sluoksnio branduolį. Dar didesnė – kad ne tik Rusijos, bet daugiau ar mažiau – net ir „išsivysčiusių / besivystančių“ demokratijų piliečius. Nutolimas nuo žmoniškumo normų visiškai suprantamas: 1) nes yra savi, „bratanai“, normalūs žmonės, ir yra kiti 2) „aš kentėjau, bet vyriškai atlaikiau, dabar galiu versti kentėti kitus“.
Politkovskaja kaip įkyrus elektronas sukasi aplink Čečėnijos, kaip geriausio ir žiauriausio Rusijos ir pasaulio padėties termometro, branduolį. Rašo plačiu kampu: karas ir sužvėrėję karvedžiai, keičiamos pusės, dingstantys žmonės, niekaip „nepraeinančios“ bylos dėl kankinimų, prapuolantys dokumentai, „Nord-Ost“, Beslanas, Šiaurės Kaukazo ir Rusijos problemos Europos kontekste. Pati yra toks teigiamas personažas, kad net nesitiki: tikra, nesusitepusi, neatbukusi, persekiota ir galiausiai pašalinta herojė („didvyrė“ skamba mažų mažiausiai šovinistiškai, ar ne?). Ten, kur kitas, supratęs padėties beviltiškumą, numotų ranka, ji kišo rankas „į patį šūdą“. Ten, kur anas būtų priėjęs išvadą, kad „viskas tiesiog taip yra“, šita šlykšti boba kabinėjosi prie visų ir klausė: „O kodėl nėra taip, kaip turi būti?“
Sąžiningas žurnalistas diktatūros sąlygomis – išimtis, bet jokia ne naujiena. Didžiausias Politkovskajos išskirtinumas – pats informacijos rinkimo, pateikimo ir (svarbiausia!) sugebėjimo ta informacija keisti realybę stilius. Susitaikėliškumo krislai recenzento sąmonėje: tas (ačiū Dievui, apsimestinis) naivumas, su kuriuo ji klausia apie mušamus kolegas ar dingusius čečėnus, ar, pvz., sugebėjimas per oficialius spaudos pietus prieiti prie Tony Blairo ir paklausti: „O už ką jūs vis dėlto mylit Putiną?“, ima ir pasirodo „gėdingas“, nesolidus, išsišokėliškas. Bet taukšt – ir štai rezultatai, kaip laikraštis, nors mes tuo jau seniai nustojome tikėti, gali priploti ne tik musę: iškeltos ir laimėtos, nepaisant visų trukdžių, bylos; rasti dingę žmonės; apgintos teisės; informacija apie padėtį Rusijoje užsieniui. O svarbiausia – nenuilstantis nepasitenkinimas visko pateisinimu kultūriniais skirtumais: „O kodėl tai, kas negalima Europos Vakaruose, galima Rusijoje?“
Negrožines, žurnalistines knygas sunku nuodugniau kritikuoti, nebent tai būtų Tomas Wolfe’as, Normanas Maileris ar kiti formos ir turinio (bet labiau formos) revoliucionieriai. Jos skirstomos į dvi kategorijas: įtikinančios ir ne, save apginančios tiesos ir ne, balta ir ne. Vietoj knebinėjimosi teisingai keliamas klausimas: „Ar reikia ką nors keisti?“, ir jei taip – tai ką? Politkovskaja kliūva tik smulkmenomis, bet ir jos suprantamos, netgi tapusios savitumo dalimi. Pirmiausia tai – pamainomis išlendantys patosas ir sarkazmas; antra vertus, apie vienus dalykus galima rašyti tik vienaip, apie antrus – tik antraip. Toliau – kartais pastebimas žiūrėjimas iš to taško, kuris yra pasiūlytas istoriškai ir socialiai: rusiškai pabrėžiamas „vyriškumas“ ir „moteriškumas“, seksualinė orientacija, šeimos viršenybė, bažnytinės ir visuomeninės tradicijos. Antra vertus, tolygus priešininko turimam arsenalas gali būti kur kas veiksmingesnis, ir šiuo atveju pavadinti kankinimais užsiimantį milicininką „nevyrišku“ arba Putiną – „bailiu“ labiau erzina tomis pačiomis taisyklėmis žaidžiančias viršūnes, skaudžiau kerta nei konceptualūs ir abstraktūs visaliaudiniai svarstymai. Visgi žurnalistika – kur kas labiau praktika nei teorija, joje patogiau ir naudingiau būti papuvusiame viduje nei kilnioje išorėje.
Beje, nepalieka jausmas, kad Anos lytis gali būti esminis veiksnys. Pastarųjų šimtmečių Rusijos patriarchalizmas ir viso pasaulio problemų užkrovimas ant moterų pečių, kartu su bet kokių aiškių ir savigarbos nemenkinančių kelių joms pasiekti visuomenės aukštybes (išskyrus manipuliaciją seksu ir šeiminiais ryšiais) užkirtimu, atrodo, gali užgrūdinti aukštos kokybės nerūdijantį plieną, tikrą rusišką нерж. Ir trečias kabliukas – tai naivumas (tos „tikrosios“) Europos ir Gruzijos atžvilgiu. Saakašvilis mat 2004-aisiais atitraukė savo pajėgas iš Pietų Osetijos, nes žuvo 16 kariškių – tik 2008-aisiais nei 16, nei 106 numatomos mirtys jo nesustabdė nuo pirmojo šūvio ton pusėn. „Europoje“ irgi „viskas kitaip“, ten veikia teismai ir sistemos… Antra vertus: 2004 m. Gruzija atrodė esanti alternatyva, šiek tiek daugiau nei vien pasipūtęs JAV vasalas, o „Europoje“ viskas iš tikrųjų kiek kitaip… Tuo labiau kad naivumas paspalvinamas paprasta, bet veiksminga ironija.
Žurnalistikos kaip itin kilnios ir pasaulį keičiančios profesijos įvaizdis JAV – o kartu ir pasaulyje – galutinai susiformavo po Votergeito skandalo. Perskaitę knygą „All the President’s Men“ ir pažiūrėję pagal ją sukurtą filmą, tūkstančiai mokyklinukų-idealistų užsimanė taip pat lengvai imti ir keisti pasaulį, kovoti už tiesą… Net ir numirti už ją (!) – tai tik įrodo, kaip iškrypusiai gali būti suvokiami asmens ir profesijos prioritetai visuomenėje. Šis įvaizdis visiškai neatitinka nei žurnalistikos, nei žurnalisto gyvenimo realybės. Be to, jei ja užsiimama nuoširdžiai, tai – žiauriai sunkus, asmeninį gyvenimą žlugdantis ir nervus alinantis darbas. Tad nemažai tokių hipiškų „ruoniukų gelbėtojų“, nelabai suprantančių, prie ko kiša nagus, tampa nusivylusiais cinikais ir, užuot padėję viešajai erdvei ir pliuralizmui, pereina į „tamsiąją pusę“: tampa save bet kokiomis priemonėmis pateisinančiais melagiais arba, dar blogiau, nuoširdžiausiais vienos tiesos gynėjais, fanatikais. Politkovskaja šiuo atžvilgiu tikriausiai nėra tokia pavojinga. Pirmiausiai todėl, kad aiškiai nurodoma, kokiais taktiniais žaidimais ir viešumo šantažais teks užsiimti tuose klaidžiuose keliuose. O labiausiai – todėl, kad (tai jaučiama ir tuose keliuose patologiškai mokyklinio lygio Politkovskajos straipsniuose, beletristikoje dėl beletristikos, turinčios „pristatyti žurnalistę kaip žmogų“; ir tuose veidmainiškuose Rusijos ir pasaulio lyderių pareiškimuose po jos nužudymo) visiems bejėgiškai aišku: joks geras darbas neliks nenubaustas.
