Kaip reng­tis vai­ruo­to­jai

Ir prie vai­ro no­ri­me bū­ti šiuo­lai­kiš­kai ap­si­ren­gu­sios, bet šie dra­bu­žiai tu­ri bū­ti prak­tiš­ki. Gal tai at­ro­dys ir per­dė­ta, bet nuo suk­ne­lės, ap­siaus­to, skry­bė­lai­tės ir ba­te­lių la­bai pri­klau­sys, ar sau­giai va­žiuo­si­me. Ir to ne­de­rė­tų pa­mirš­ti.

Vai­ruo­to­jos, ypač jau­nos, mėgs­ta va­ži­nė­ti pa­lai­dais iki pe­čių ar il­ges­niais plau­kais. To­kia šu­kuo­se­na at­ro­do la­bai pa­trauk­li, ta­čiau ava­ri­ja ga­li įvyk­ti vi­sai ne dėl to, kad į to­kią ža­vią vai­ruo­to­ją už­si­žiū­rės pra­va­žiuo­jan­tis au­to­mo­bi­lis­tas ar koks ki­tas eis­mo da­ly­vis. Ava­ri­jai įvyk­ti už­ten­ka, kad vai­ruo­jant plau­kai už­kris ant akių ar vei­do. Dau­ge­lis mo­te­rų ne­pa­ste­bi, kaip gal­vos kres­te­lė­ji­mu ar net iš­lei­du­sios vai­rą iš ran­kų nu­brau­kia ne­klus­nią sruo­gą. Au­to­mo­bi­lis, ypač ant šla­pio ar ap­le­dė­ju­sio ke­lio, žai­biš­kai re­a­guo­ja į kiek­vie­ną vai­ro ju­de­sį. Tuo­met ga­li­ma pa­kliū­ti į si­tu­a­ci­ją, apie ku­rią įspė­ja pa­ke­lės skel­bi­mai An­gli­jo­je: ,,Mū­sų stul­pai su­dau­žo au­to­mo­bi­lius tik no­rė­da­mi ap­si­gin­ti.“ Už­kri­tę ant vei­do plau­kai blaš­ko dė­me­sį. Mies­te, kur au­to­mo­bi­lis se­ka au­to­mo­bi­lį, šu­kuo­se­nos pa­tai­sy­mas ga­li baig­tis ki­to au­to­mo­bi­lio ba­ga­ži­nė­je ar ant sve­ti­mo kar­biu­ra­to­riaus. To­dėl gal ir ne­rei­kia aiš­kin­ti, ko­dėl mo­te­rims vai­ruo­to­joms dau­giau tin­ka trum­pi ar su­seg­ti plau­kai. Nors ska­re­lė nie­ka­da ne­bu­vo ele­gan­ci­jos vir­šū­nė, ne­bent iš tik­rų Ve­ne­ci­jos mez­gi­nių, bet vis dėl­to su ja at­ro­dy­si­me ge­riau ne­gu su tvars­čiu ir, be to, ska­ru­tę ga­li­ma už­si­riš­ti pa­gal sa­vo sko­nį.

Ku­bie­tės vai­ruo­to­jos, kaip ir dau­ge­lis tos pa­sau­lio da­lies mo­te­rų, daž­niau­siai va­ži­nė­ja ant suk­tu­kų su­suk­tais plau­kais. Tai vi­sai tiks­lin­ga sau­gaus eis­mo po­žiū­riu.

Ma­da vis siū­lo grįž­ti prie skry­bė­lai­čių, įvai­rių ke­pu­rių ir be­re­čių. At­si­min­ki­me, kad ir puoš­niau­sias gal­vos ap­dan­ga­las ne­tu­ri truk­dy­ti ma­ty­ti ap­lin­ką ir už­deng­ti už­pa­ka­li­nio vaiz­do veid­ro­dį, var­žy­ti gal­vos ju­de­sius ar sil­pnin­ti gir­di­mu­mą. Kai­li­nė ke­pu­rė, nors ir ma­lo­niai šil­do au­sis, ga­li truk­dy­ti iš­girs­ti gar­so sig­na­lą ar ki­tą gar­są.

Pa­pras­tai au­to­mo­bi­lius pro­jek­tuo­ja vy­rai, ir, be ki­tų nuo­dė­mių, jiems ga­li­me pri­kiš­ti, kad jie vi­siš­kai ne­krei­pia dė­me­sio į da­mų, sė­din­čių vai­ruo­to­jų sė­dy­nė­je, skry­bė­lai­čių ar šu­kuo­se­nų aukš­tį. Pro­tin­ga mo­te­ris, už­si­dė­ju­si aukš­tą skry­bė­lai­tę, au­to­mo­bi­lio vai­rą iš­im­ties tvar­ka pa­ti­kės vy­rui, pa­siū­liu­si, kad grįž­tant, kai jos gal­ve­lė bus leng­ves­nė ne­gu vy­ro, – vai­ruos ji.

Yra dar vie­na ,,gry­nai mo­te­riš­ka“ – vi­sai ne­bū­din­ga vy­rams – pro­ble­ma. Ge­ras re­gė­ji­mas yra pa­grin­di­nė sau­gaus eis­mo prie­lai­da. Ta­čiau jau­nos vai­ruo­to­jos kai ka­da įsi­kal­ba, kad aki­niai joms ne­tin­ka, ir, nors be jų ma­to žy­miai blo­giau, už­si­spy­ru­sios jų ne­ne­šio­ja. To­kios mo­te­rys tu­ri pa­si­rink­ti: ar at­si­sa­ky­ti aki­nių, ar vai­ro. Tre­čia ga­li­my­bė – kon­tak­ti­niai lę­šiai, bet dėl jų bū­ti­na pa­si­tar­ti su akių gy­dy­to­ju.

Ke­lio­nei ap­si­reng­ti rei­kia ap­gal­vo­tai, ne per daug šil­tai ir ne­im­ti su sa­vi­mi dra­bu­žių, ku­rie leng­vai glam­žo­si. Kai­li­niai ar­ba sto­ras megz­ti­nis yra la­bai pa­to­gūs iš­li­pant iš au­to­mo­bi­lio žie­mos me­tu, ta­čiau vai­ruo­jant var­žo ju­de­sius. O žie­mą au­to­mo­bi­lį vai­ruo­ti rei­kia ypač jaut­riai ir at­sar­giai.

Žie­mą rei­ka­lin­gos ir pirš­ti­nės, ypač ne­at­spa­riems šal­čiui žmo­nėms, ku­rių že­mas krau­jo spau­di­mas. Jiems grei­čiau šą­la ran­kos. Su­ša­lu­sios ir su­gru­bu­sios ran­kos ne­ten­ka jaut­ru­mo, ku­ris žie­mą ypač rei­ka­lin­gas. La­bai ne­ma­lo­nu lies­ti ran­ko­mis šal­tas, me­ta­li­nes au­to­mo­bi­lio da­lis, o ap­si­mo­vus pirš­ti­nes – to ne­at­si­tin­ka. Tam tin­ka odi­nės, gu­mi­nės, net ir chi­rur­gi­nės pirš­ti­nės, su ku­rio­mis ran­ka re­mon­tuo­jant ne­pra­ran­da jaut­ru­mo ir yra ap­sau­go­ma nuo smul­kių įdrės­ki­mų bei ne­šva­ru­mų. Te­pa­lai, ben­zi­nas ir ki­ti che­mi­ka­lai, pa­te­kę ant odos, ga­li ją su­ža­lo­ti ar su­er­zin­ti smul­kias žaiz­de­les, ku­rių dėl pa­ty­ri­mo sto­kos ne­iš­veng­si­me.

Šie daik­tai ne­už­ima daug vie­tos ir la­bai pra­vers ta­da, kai su­ges va­rik­lis ar rei­kės keis­ti ra­tą.

Ba­te­liai be pa­kul­nių, taip pat kaip ir su per daug aukš­to­mis pa­kul­nė­mis prie vai­ro, tiks­liau sa­kant, prie pe­da­lų, vi­siš­kai ne­tin­ka.

Ypač di­de­lį dė­me­sį rei­kia at­kreip­ti į ava­ly­nės pa­dą. Dėl ly­gių, stang­rių ir ne­lanks­čių, o dar šla­pių gu­mi­nių ba­tų ga­li įvyk­ti rim­ta ava­ri­ja.

Ne­at­si­tik­ti­nai Šve­di­jo­je pir­miau­sia ava­ri­jos kal­ti­nin­ku lai­ko­mas tas vai­ruo­to­jas, ku­ris avė­jo med­pa­džiais.

Nu­spaus­ti pe­da­lą ma­ža pė­da žy­miai sun­kiau. Be abe­jo­nės, mo­te­rų ko­jos ma­žes­nės ne­gu vy­rų. Da­bar­ti­niai ba­tų mo­de­liai dar la­biau su­ma­ži­na ko­jos lie­čia­mą pe­da­lo pa­vir­šių, o dėl to sun­kiau grei­tai val­dy­ti stab­džio ir ak­se­le­ra­to­riaus pe­da­lus. Tur­būt tai ir yra vie­na iš prie­žas­čių, kad mo­te­rims taip sun­ku sklan­džiai vai­ruo­ti ma­ši­ną įkal­nėn, ne­pa­nau­do­jus ran­ki­nio stab­džio.

Dau­ge­lis vai­ruo­to­jų pro­fe­sio­na­lų ve­žio­ja­si tin­ka­mus dar­bi­nius ba­tus ir jais avi vai­ruo­da­mi. Jei prie au­to­mo­bi­lio ėjo­te pur­vi­nu ke­liu, kruopš­čiai nu­va­ly­ki­te pa­dus, nes pur­vi­ni ba­tai pe­da­lais slys­ta žy­miai grei­čiau.

Vai­ruo­to­jos ap­ran­ga – tai ne pi­ni­gų švais­ty­mas ar ori­gi­na­lu­mo vai­ky­ma­sis. Ap­si­ren­gi­mas tu­ri sa­vo tai­syk­les, ku­rių rei­kia lai­ky­tis. Prieš ke­lio­nę su­gaiš­tas lai­kas, pa­si­ren­kant tin­ka­mą ap­ran­gą, jo­kiu bū­du nė­ra pra­ras­tas lai­kas. Ren­kan­tis dra­bu­žius ke­lio­nei, rei­kia ne­pa­mirš­ti jos truk­mės ir tiks­lo.

Pa­ren­gė A. Kon­čius

„Ta­ry­bi­nė mo­te­ris“, 1985, Nr. 3

Pa­rin­ko Vi­das Du­se­vi­čius