Nuplaktas tarp mirksnio ir amžinybės

SAUDADA

ŠVIESA (XXIV sūra)*

Vardan Alacho maloningojo, gailestingojo!

2 (2). Svetimoterį ir svetimvyrę – skirkite kiekvienam po šimtą smūgių. Teneužvaldo jūsų pagaila jiems Alacho religijoje, jeigu jūs tikite į Alachą ir paskutiniąją dieną. Ir tegul bausmę vykdant dalyvauja grupė tikinčiųjų.

3 (3). Svetimautojas veda tiktai svetimautoją ir daugiadienę, o svetimautoja – ją veda tiktai svetimautojas ir daugiadienis. Ir uždrausta tatai tikintiesiems.

4 (4). O tie, kurie meta kaltinimus ištikimosioms, o po to neatveda keturių liudininkų, – bauskite aštuoniasdešimčia smūgių ir niekados neklausykite jų liudijimų; tai – pasileidėliai,

5 (5). išskyrus tuos, kurie po to atsivertė ir pasitaisė. Ne, iš tikrųjų, Alachas atleidžiantis ir gailestingas!

6 (6). O tie, kurie meta kaltinimą savo žmonoms, ir jie neturi liudininkų, išskyrus save pačius, tai kiekvieno jų liudijimas – keturi liudijimai Alachui, kad jis teisus,

7 (7). o penktasis, – kad Alacho prakeiksmas (krinta) ant jo, jeigu jis melagis.

8 (8). Ir atmetama bausmė jai, jeigu jinai patvirtins keturiais liudijimais Alachui, jog jis melagis,

9 (9). o penktasis, – kad Alacho pyktis užgrius ant jos, jeigu jis teisus.

Kad ir kaip paradoksiškai šitai skambėtų, visai neseniai atradau, kad Kaire nėra puikesnės vietos pabūti palaimintoje vienatvėje kaip labiausiai užkimštame miesto skvere – tiesiai priešais monstriškąją Mugemą, kurioje įsikūrusi, ko gero, pati beviltiškiausia pasaulio biurokratija. Šitas rūmas – broliška Sovietų Sąjungos dovana Egiptui – architektūrinė avarija bet kuriai net ir vištos nuo flamingo neskiriančiai akiai. 50 000 žmonių kasdieną čia ateina ugdyti savo kantrybės ir gebėjimo tvardytis stovint net pakrikusiu protu nesuvokiamose eilėse (jei tą koridoriais kunkuliuojančią sužvėrėjusią žmonių masę apskritai būtų galima pavadinti eile – mano manymu, tai akivaizdžiai prieštarautų matematiniam eilės, arba kitaip – linijos, t. y. atkarpos, einančios nuo taško A iki taško B, apibrėžimui). Prieš keletą metų vienas sveiko humoro jausmo pritrūkęs afrikietis iš to erzelio visai nedailiu reveransu metėsi tiesiai pro langą.

Bet kam tai rūpi? Net ir ne man. Tarp šimtų skvere meiliai burkuojančių porelių žinau turinti šansų likti nepastebėta vienišų maitvanagių – nes tokių šitoje vietoje paprasčiausiai nebūna. Teisingai – nebūna! Teorija! Praktika – nepraėjus nė penketui minučių prisišvartuoja gretimais ant suoliuko, akimirksniu priversdama mane užvirti iš pykčio. Ateidama šįvakar čia, tikslo paugdyti kantrybę tikrai neturėjau, bet sėdžiu ir visa savo nugara stengiuosi prisiplakėlį ignoruoti. Paskui „nepadoriai“ apžergiu suoliuką, vildamasi, kad kaip uoliam musulmonui tai turėtų sukelti begalinį pasišlykštėjimą ir jis galėtų nešti visą savo draugiškumą bent jau iki ten, iš kur atsinešė. Klydau. Bene pirmą kartą…

Jis – arabas. Irakietis. Musulmonas. Taigi scenarijus vienas iš tos galybės, į kuriuos jau nežinau kelintą kartą leidžiuosi įtraukiama, o gal pati pakurstau – kas beatrinks. Musulmonai ir krikščionys… Dieve, kaip banalu, – žinau, bet man silpnybė pjauna per blauzdas. Ir žodžius pataupyti kišenėje man tokiais atvejais sunkokai sekasi. Kaip ir jiems – nepulti spjaudytis sieros rūgštimi ir aiškinti, koks aš vis dėlto nekrikštas. Tik ne šįsyk. Sutrinku kažkuriame begalinių nesulaikomų diskusijų apie pasaulio pamišimus ir beprotybes posūkyje staiga išspiegusi didžiausią skaudulį: „Kaip jūs drįstat taip savo moteris?!.“ – ir užsikertu. Sprendžiant iš nelauktos tylos, į kurią atsimuša mano naivumas, klausimas jam daro ne didesnį įspūdį nei žinia apie kritusį mulą, tačiau nusuka žvilgsnį ir tepriduria: „Deja…“ O paskui čia pat lyg teisinasi – iš kur jiems žinoti, jei jų tėvai darė lygiai taip pat. Atsakau: „Naudoti smegenis ir širdį, kam daugiau tai Alachas būtų davęs, jei ne naudoti?“

„Žinai, ką mes, irakiečiai, darome, jei aptinkame, kad mergina, kurią vedam, nėra skaisti?“ – netikėtai vėl atgyja pašnekovas. Dar nespėjus jam užbaigti klausimo, kaži kodėl vaizduotė man žaibišku greičiu nupiešia visai logišką atsakymą – tokį gero sieksnio ilgio, Damasko plieno… O be reikalo! Nes, pasirodo, jie „tik iš karto su ja išsiskiria“. Fu, tada irakiečiai turėtų būti visiški nuobodylos! „O, o… – staiga negaliu atitokti lyg vaikas, netikėtai suradęs, kuo pakeisti ką tik iš rankų išmuštą žaislą, – kaip manai, o kiek yra arabų vyrų, kurie vesdami būna skaistūs“, – maivydamasi klausiu irakietį ir, abejodama, koks bus atsakymas, laukiu, kol dabar jis man ims pūsti arabus, nes anokia paslaptis, kad labiau nei anapusinių bausmių vyrai čia bijosi nepamatysią šio pasaulio stebuklų. „Dešimt procentų, – tarsteli, – gal dar mažiau.“ Jaučiuosi kaip gavusi gerą antausį – nors pačiai kažkur galvoje sudėjus ir atėmus, padauginus ir padalijus išėjo gal kiek mažiau, vis dėlto jo padaryta paklaida, sakykime, tikrai menkutė ir neverta vėjo, kurį gebu kelti, kai arabai man ima kvailinti akis.

Taigi sėdžiu ir bukai šypsausi – kiek dėl viso šito cirko, kiek dėl nei iš šio, nei iš to prisimintų anądien kažkur nuskaitytų Nietzschės pamintijimų: „Ten, kur iki šiol pasaulyje aptinkama religinė neurozė, ji yra susijusi su trim pavojingais dietiniais receptais: vienatve, pasninkavimu ir lytiniu susilaikymu, tačiau neįmanoma tvirtai nuspręsti, kas čia priežastis, kas padarinys ir ar čia apskritai egzistuoja priežastinis ryšys.“ Ir vis dėlto darosi smalsu… Jeigu Nietzsche būtų gyvenęs šimtmečiu vėlėliau ir būtų bent su pusėtinu susidomėjimu pasklaidęs lytiniu būdu plintančių ligų, abortų, jų metu mirusių moterų, konteineriuose paliktų kūdikių statistikas ir susipažinęs su ištobulintų iki beprotybės abortų technologijų (leidžiančių kruviną procesą prilyginti nusituštinimui) įvairove bei „pažangiųjų“ kontraceptinių priemonių veikimu, ar nebūtų užsimanęs bent iš dalies apsigalvoti?

Na taip, galiu pripažinti, islamiška išmintis svetimavimo klausimu niekada neskatino mano prielankumo šiai religijai, nes Kristaus, užstojusio akmenimis svaidomą svetimautoją, scena man yra įstabiausias Biblijos epizodas. Tačiau pasaulis jau ne kartą įrodęs, kad jis nevertas begalinio Kristaus gailestingumo. Gailestingumas – tik „išrinktiesiems“, kurie geba juo „disponuoti“ neišsprogdindami pasaulio pamatų, visiems kitiems suvaldyti – dar ir botago ne visada pakanka.

Pasaulis, kuris dedasi didžiu fizinės, dvasinės ar minties laisvės šaukliu beigi humanistu, kažkodėl konvulsiškai alpėja skaičiuodamas santuokinės neištikimybės (tebūnie tariamos ar tikros) aukas, bet kartu su cinišku įžūlumu leidžia sau rengti makabriškas diskusijas – lyg šiuo atveju mirties ir gyvybės klausimas tebūtų skonio reikalas – abortų liberalizavimo klausimais, nesidrovėdamas naujos gyvybės užknakcinimą laikyti moters kūno laisvės apraiška. (Beje, reikia pasakyti, pirmųjų aukų skaičius niekada nebuvo net per šviesmetį prisivijęs antrojo.) Nesiveliant į beprasmes diskusijas ir nesistengiant prie vieno sprendimo pritempti dviejų nesutaikomų stovyklų, galima neabejojant tvirtinti, kad jos abi bent jau tikrai sutiktų dėl vieno – antruoju atveju „paaukojamas“ TIKRAI niekuo dėtasis. Sutikti galima ir dar dėl vieno – pirmuoju atveju „aukojamasis“ turi pasirinkimą: ryžtis ar ne tam, ką skrupulingi tikintieji vadina mirtina nuodėme, o ateistai – natūraliu instinktų tenkinimu, ir taip išvengti sankcijų; tačiau antruoju atveju „aukojamasis“ pasirinkimo – būti pagimdytam ar išspjautam – deja, neturi. Ir pagaliau sutikti galima dar dėl kai ko – antruoju atveju jokios atsakomybės kažkodėl – net teoriškai (!) – neįpareigojama prisiimti vyriškoji rasė.

Atrodo, dažnai pasaulis yra pernelyg beprotis, kad laikytųsi bent kokių taisyklių, anksčiau ar vėliau jos išverčiamos prieš jų pačių esmę. Kaltinti islamą, kad jo mokymas šiandien panėšėja į kraupų moterų genocidą – tas pats, kas kaltinti krikščionybę inkvizicijos išradimu; kaltinti maistą, kad juo esame linkę persisotinti, ar vandenį, kad jame kartais sugalvojame nusiskandinti, ar mikrobangų krosnelę – kad joje šlapia katė, užuot išdžiūvusi, iškepa. Net pats nekalčiausias ant kelio rastas akmuo gali būti panaudotas bent dviem iš esmės skirtingiems tikslams – gali juo kam nors suknežinti galvą arba jį įsidėti į pamatus.

Kaži kodėl man šįvakar norisi išsivijus iš hidžabinio kokono beigi nusiginklavus nesibaigiančiame „tikrų“ ir „tariamų“ teisuolių kare (gal ir teisingai Talibanas diskusijas laikė erezija, o abejonę – nuodėme, taip bent jau dalies žmonijos prigimtį išvaduodamas iš nepagydomo Verterio sindromo) tiesiog sidhartiškai susikryžiuoti kojas!

_________

* Koranas: literatūrinių prasmių vertimas. Vertė Sigitas Geda.
V.: Kronta, 2008.

Komentarai / 1

  1. noė.

    Kas čia? Ar „Šiaurės Atėnai“ tapo musulmonų tribūna?

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.