Prancūziški atspindžiai

ADAM SZCZUCIŃSKI

Ar­ly­je

Pir­mą kar­tą per dvi­de­šimt me­tų ruo­šiuo­si ke­liau­ti su tė­vu. Rug­pjū­čio nak­tis šal­ta, skais­čiai švie­čia mė­nu­lis. Krau­na­mės daik­tus sku­bė­da­mi, ge­na­mi vei­kiau nuo­ty­kių troš­ki­mo ne­gu bū­ti­nu­mo. Du su­au­gę vy­rai, be­si­kal­ban­tys rim­tai tik apie spor­tą ir orą. Anks­tes­nė mud­vie­jų ke­lio­nė bu­vo trum­pa. Ta­da tė­vas Si­le­zi­jo­je nu­pir­ko man su­lanks­to­mą pei­liu­ką me­di­nė­mis kriau­no­mis, vė­liau jį pa­me­čiau kaž­kur miš­ke. Šį kar­tą prieš ke­lio­nę kruopš­čiai pa­si­ruo­šė­me, nu­si­pir­ko­me že­mė­la­pių, at­la­sų ir tin­ka­mų dra­bu­žių. Vi­sa tai su­kro­vė­me į ma­žą au­to­mo­bi­lį. Kas nors, ste­bė­da­mas mus pro mie­gan­čio na­mo lan­gą, ga­lė­tų pa­ma­ny­ti, kad sprun­ka­me.

Siau­ras ke­le­lis rai­tė­si tarp pla­čia­ša­kių pla­ta­nų, ne­bu­vo kel­kraš­čių. Kas kiek lai­ko pa­si­ro­dy­da­vo mū­ri­nės vi­los ko­ke­tiš­kai pri­ver­to­mis lan­gi­nė­mis, sta­tūs ta­ke­liai ap­so­din­ti ki­pa­ri­sais. To­lu­mo­je ma­tė­si uo­los su pi­lies ar aba­ti­jos griu­vė­siais vir­šū­nė­je. Į Ar­lį įva­žia­vo­me Sta­ling­ra­do gat­ve. Zbig­nie­was Her­ber­tas mė­go šį „su­pan­čio­to žvė­ries pul­so“ mies­tą ne iš ak­mens, iš gy­vo au­di­nio. Jo blyš­kiai gels­vas ner­vas čia pat, po oda. Her­ber­tas čia ieš­ko­jo van Gog­ho, mist­ra­lio ir ro­mė­nų pėd­sa­kų. Sė­dė­da­vo „Café de l’Al­ca­sar“, vaikš­ti­nė­jo po Alys­camps ka­pi­nes, ste­bė­jo ko­ri­dą. Ra­šė, kad Ro­na yra „tam­si ir sun­ki lyg bui­vo­las“. Man upė pa­si­ro­dė ap­snū­du­si ir ne­la­bai grės­min­ga. Bal­tos val­tys leng­vai sū­pa­vo­si ant van­dens. Paukš­čių spar­nai kar­pė orą lyg po­pie­rių.

Mai­ti­na­mės „Bras­se­rie L’Afi­cion“ prie pat are­nos. Pa­da­vė­jai ju­da keis­tu žings­niu, ei­na be­veik ne­kel­da­mi pė­dų. Bet lau­kia­me il­gai. Tė­vas sa­ko, kad po tri­jų mi­li­jar­dų me­tų už­ges Sau­lė ir kad kos­mo­sas yra šal­tas. Juo­dap­lau­kė mo­te­ris dai­nuo­ja fa­do. Juo il­giau esu su tė­vu, juo la­biau jo žo­džiuo­se ir ges­tuo­se at­pa­žįs­tu sa­vo įpro­čius: in­to­na­ci­jos bū­dą, ran­kos dė­ji­mą už gal­vos, net ir knar­ki­mą. Su tuo jau­čiuo­si ge­rai. Ma­no sū­nus pa­vel­dės mū­sų aukš­tą kak­tą, silp­ną re­gė­ji­mą, ne­pa­tik­lu­mą, am­ži­ną ne­ri­mą.

Vaikš­tant iš­il­gai mies­tą juo­sian­čių mū­rų tė­vas stai­ga už­bė­go aukš­tyn laip­tais, vil­da­ma­sis pa­ma­ty­ti prie vir­šū­nės dū­luo­jan­čią šv. An­ta­no skulp­tū­rą, ku­ri tik iš ar­ti at­si­vė­rė mums kaip ga­na įpras­ta Kris­taus Mo­ti­ną vaiz­duo­jan­ti em­ble­ma. Bu­vo karš­ta, slė­piau nuo kait­ros gal­vą. Žiū­rin­tiems iš gat­vės tu­rė­jo­me at­ro­dy­ti ga­na keis­tai: vy­rai ant aukš­tų laip­tų, pa­na­šūs vie­nas į ki­tą, lyg žvel­gian­tys į lai­ko veid­ro­dį, su­kai­tę, pail­sę nuo bė­gi­mo, tru­pu­tį lyg ma­ži vai­kai su kup­ri­nė­mis ant nu­ga­rų – tik­rai nė per žings­nį ne ar­čiau tie­sos kaip jie. Jiems bu­vo­me pa­na­šūs į du Berg­ma­no fil­mo vy­riš­kius, be­si­gin­či­jan­čius, ar eg­zis­tuo­ja Die­vas, ir tuo pat me­tu sie­kian­čius mer­gi­nos dė­me­sio. Su­si­mu­šę vy­rai grįž­ta pa­si­šiau­šę, o mer­gi­na klau­sia: „Ir ką – Die­vas yra?“

Bras­saï. Corvisart'o metro stotelės kolona. 1934

Tuoj po pus­ry­čių iš­si­ruo­šė­me į Alys­camps. Tarp me­džių pla­ti, ak­me­ni­mis grįs­ta alė­ja, auk­si­nė nuo ryt­me­čio sau­lės. Abi­pus ke­lio sar­ko­fa­gų vir­ti­nė. Tuš­ti sar­ko­fa­gai pri­me­na Stik­se plū­du­riuo­jan­čias ak­me­ni­nes val­tis. Lyg pi­lig­ri­mai brai­do­me, kiek kils­te­lė­ję dra­bu­žius, po ne­skaid­rų van­de­nį. Ne­ša­me su sa­vi­mi sun­kią at­min­tį, pri­si­mi­ni­mus. Ke­lią mums pas­to­ja bu­vu­si Šv. Ho­no­ra­to baž­ny­čia. Įei­na­me pro var­tus, lei­džia­mės po že­me, pa­si­me­ta­me tarp ko­lo­nų. Kart­kar­tė­mis pa­si­ro­do tuš­čias sar­ko­fa­gas, vie­ni­šas al­to­rius, kop­ly­čia. Po aki­mir­kos pa­ste­biu ant mū­ro ne­pa­pras­tą švie­sos dė­mę. Spal­vo­tą, jaut­rią, gra­žią, lyg mo­ti­nos šyp­se­na. Kas yra ši švie­sa? Kaip ji at­si­ra­do ir ko­dėl mirs?

Va­ka­re grįž­tu prie Ro­nos. Ar­lis už­mie­ga. Be­to­ni­nį ta­ke­lį ap­švie­čia vio­le­ti­niai ži­bin­tai. Ki­to­je upės pu­sė­je lau­ki­nė, ne­ži­no­ma bar­ba­rų že­mė. Taip ty­lu, kad iš­girs­čiau lan­go­bar­dus, jei­gu jie at­ei­tų. Bet nie­ko ne­vyks­ta, esu vie­nui vie­nas po žvaigž­dė­mis. Vi­siems lai­kams ne­iš­si­pil­dęs. Iš­si­pil­dęs. Gal lai­min­gas.

Su­sto­ji­mas

Van­se ap­si­gy­ve­nau du Grand Jar­din aikš­tė­je pi­gia­me vieš­bu­tė­ly­je, ku­ria­me šei­mi­nin­ka­vo sim­pa­tiš­ki su­tuok­ti­niai: jis ra­mus, plin­kan­tis, ji liau­na, dai­lių strė­nų ir su lai­min­ga šyp­se­na. Ga­vau kam­ba­rį aikš­tės pu­sė­je. Pa­va­ka­re šei­mi­nin­kė palydėjo mus į pa­lė­pę, tarp stir­tų skal­bi­nių ra­do­me laip­tus, ve­dan­čius ant sto­go. Da­bar žvel­gia­me iš vir­šaus į pla­čia­ša­kių pla­ta­nų den­gia­mą aikš­tę, at­ran­da­me to­lu­mo­je mė­lio plo­te­lį, bet ne­sa­me tik­ri, ar tik­rai ma­to­me jū­rą, ar mums ne­me­luo­ja akys. Ki­ta­pus aikš­tės, virš me­džių iš­ky­la kar­ve­li­dę pri­me­nan­tis Alek­san­dri­nos vi­los bokš­te­lis. Pa­sta­tas at­ro­do ne­pa­pras­tai tra­pus, ažū­ri­nis, iš­aus­tas iš oro. Ant­ra­me jo aukš­te 1964–1969 me­tais gy­ve­no Wi­tol­das Gomb­ro­wic­zius. Alek­san­dri­nos vi­lo­je už­bai­gė „Kos­mo­są“ ir „Ope­re­tę“.

Se­na­sis Van­sas ne­di­de­lis, pa­sa­kiš­kas, ap­juos­tas mū­ro, pri­me­na vie­nuo­ly­no so­de­lį. Se­no­sios ro­mė­nų šven­tyk­los vie­to­je pa­sta­ty­to­je ka­ted­ro­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti Cha­gal­lo mo­zai­ką. Ta­py­to­jas gy­ve­no Van­se, pas­kui per­si­kė­lė į Sen Po­lį. Į ka­ted­rą grį­žau sek­ma­die­nį. Mi­šias au­ko­jo cha­riz­ma­tiš­kas bal­tap­lau­kis ku­ni­gas, an­ge­lai pri­lai­kė jo ran­kas ir pė­das. Iš vir­šu­ti­nės ga­le­ri­jos į mus žvel­gė me­di­nės fi­gū­ros: liūd­ni ka­riai, bu­de­liai, šven­tos mo­te­rys. Fi­gū­ros ki­ta­dos žy­mė­jo kaž­ku­rias Vieš­pa­ties kan­čios ke­lio sto­tis.

Ka­vi­nė „La Règen­ce“ – mėgs­ta­ma Gomb­ro­wic­ziaus lan­ky­mo­si vie­ta – yra du Grand Jar­din aikš­tė­je po pla­ta­nais. Pa­da­vė­jai ne­už­si­ė­mę, ma­to­si, kad jie mėgs­ta sa­vo dar­bą. Čia lai­kas slen­ka lė­tai. Prie sta­le­lio ša­lia mū­sų vy­riš­kis ra­šo ro­ma­ną. Su­si­kau­pęs ri­kiuo­ja smul­kias rai­de­les pus­la­pio apa­čio­je, pa­ten­kin­tas šyp­so pats sau. O po va­lan­dė­lės vis­ką per­brau­kia ir dras­ko ran­kraš­tį. Už mū­sų ru­dap­lau­kė es­ki­zuo­ja jau­nos mer­gi­nos val­din­gu žvilgs­niu por­tre­tą. Po­zuo­to­ja iš­si­drė­bu­si fo­te­ly­je lyg vo­nio­je, at­ro­do, lyg mau­dy­tų­si karš­ta­me van­de­ny­je. Jos krū­tys ver­žia­si iš pa­lai­di­nu­kės. Per­ei­nu aikš­tę, apei­nu ru­tu­liais žai­džian­čius vy­rus, vai­sius par­duo­dan­čius ber­niu­kus. Su­sto­ju prie­šais Gomb­ro­wi­cziaus na­mą. Dėl Boh­da­no Pac­zow­skio nuo­trau­kų Alek­san­dri­nos vi­los erd­vė lie­ka gy­va, pul­suo­jan­ti. Gomb­ro­wic­zius bal­ko­ne lyg ku­ni­gaikš­tis, ge­ne­ro­las. Ne­mir­tin­gas ra­šy­to­jo pro­fi­lis veid­ro­dy­je. Grei­tai pra­le­kian­čios aki­mir­kos su bi­čiu­liais, stra­te­go por­tre­tai. Štai čia ap­si­me­ta mi­ręs.

Alek­san­dri­nos vi­lo­je ne­bu­vo lif­to. 1969 me­tais Gomb­ro­wic­zius jau bu­vo la­bai sil­pnas. Pa­ty­rė šir­dies in­fark­tą, ko­vo­jo su ast­mos prie­puo­liais. Vaikš­čio­jo sun­kiai, pa­si­rem­da­mas laz­da. Ri­ta (žmo­na) iš­nuo­mo­jo apar­ta­men­tą re­zi­den­ci­jo­je „Val-Clair“ ant pie­ti­nio Van­so šlai­to, ša­lia ke­lio į Sen Po­lį. Iš ve­ran­dos vaiz­das į pa­kran­tę, Ni­cą ir – ki­to­je pu­sė­je – į Al­pes. Kre­mi­nis pa­sta­tas su de­vy­nias­de­šim­tuo­ju nu­me­riu. Prie įė­ji­mo daug stik­lo, yra lif­tas. „Val-Clair“ vi­los pa­pė­dė­je skai­tau Ri­tos Gomb­ro­wicz liu­di­ji­mą. „Tai bu­vo prieš vi­dur­nak­tį, tiks­liai ne­pri­si­me­nu va­lan­dos. Dr. Ma­ri­no­vas pa­dė­jo man ap­reng­ti Wi­tol­dą tam­siu kos­tiu­mu iš Ber­ly­no. Wi­tol­das gu­lė­jo ant nu­ga­ros vi­siš­kai su­gle­bęs, iš­ties­to­mis ran­ko­mis iš­il­gai lie­mens, at­vi­rais del­nais, ra­miai pri­merk­to­mis aki­mis. Bet jo vei­das su leng­vai at­gal at­mes­tais plau­kais, pra­ver­to­mis lū­po­mis ir iš­plės­to­mis šner­vė­mis bu­vo pri­bloš­kia­mai gra­žus. At­ro­dė, lyg bū­tų su­stin­gęs ju­de­sio me­tu, lyg įsi­tem­pęs di­de­lė­mis pa­stan­go­mis įveik­ti kliū­tį.“

Pran­cū­zi­ja ir ba­lan­džiai

Ma­no bi­čiu­lis ste­bi, kaip už jo lan­go ant pa­lan­gės iš­si­ri­ta ba­lan­džiai. Pir­miau­sia jis lie­jo ap­mau­dą dėl ne­tvar­kos, prie lan­go stik­lo pri­li­pu­sių plunks­nų. Bet kai prasikalė pir­mas paukš­čiu­kas, pa­kei­tė nuo­mo­nę. Su­si­do­mė­jęs žiū­ri į ma­žy­lius. Jie pil­ki ir gal ak­li. Be­jė­giai. Bi­čiu­lis fo­to­gra­fuo­ja juos iš prie­dan­gos. Kar­tais už­si­ra­ši­nė­ja ant po­pie­riaus, da­ro es­ki­zus. Pas­kui pa­sa­ko­ja man, ką ma­tęs. Kal­ba apie tai su aist­ra. Lyg nie­ka­da nie­ko ki­ta ne­bū­tų vei­kęs. Į jo bu­tą rei­kia kop­ti įvi­jais me­di­niais laip­tais. Rei­kia pa­kil­ti aukš­tai aukš­tai. Pro jo man­sar­dos lan­gą ma­to­si sto­gai, už­ver­ti lan­gai, ka­mi­nai. Bi­čiu­lis sa­ko, kad nie­kas ne­si­kei­čia. At­si­ran­da snie­go. Pas­kui jis dings­ta. Kar­tais ly­ja lie­tus. Da­bar yra ba­lan­džiai.

Prieš ke­lio­li­ka me­tų drau­ge va­žia­vo­me į Pran­cū­zi­ją. Ke­lia­vo­me au­to­sto­pu. Mie­go­jo­me pa­la­pi­nė­je pa­ke­lės aikš­te­lė­se ir kal­nų per­ėjo­se. Ša­mo­ni su vaiz­du į snie­go už­deng­tą Mon­bla­no vir­šū­nę. Švei­ca­ri­jo­je mus su­lai­kė po­li­ci­ja už ėji­mą au­to­stra­da. Ga­ba­lą ke­lio ve­žė vy­riš­kis su stik­li­ne aki­mi. Jis rū­kė ma­ri­hu­a­ną ir bur­no­jo kaip kur­pius. Su­sto­jęs šluos­tė drėg­na ske­pe­tė­le sa­vo dirb­ti­nę akį, o mums lie­pė ste­bė­ti, ar ne­at­va­žiuo­ja po­li­ci­jos ma­ši­na. Ke­liau­jan­tys ieš­ko­ti sau­lės vo­kie­čiai pa­ė­mė mus iki An­si. Dėl to ne­si­gai­lė­jo­me. Mies­te­lis bu­vo puoš­nus, lyg gim­ta­die­nio tor­tas. Ka­na­lai pri­me­na Ve­ne­ci­ją, yra pi­lis ir ka­lė­ji­mas sa­lo­je. Čia ska­niai val­gė­me. Vi­sa, ką pa­ma­tė­me vė­liau, bu­vo ne­gra­žu ir pa­na­šu į pi­gaus res­to­ra­no, vieš­bu­čio už­pa­ka­li­nę da­lį. Kar­tą pa­si­sta­tė­me pa­la­pi­nę ga­nyk­lo­je. Nak­tį kar­vės su­gu­lė ap­link pa­la­pi­nę, ry­tą spok­so­jo į mus nu­ste­bu­sios. Me­že­ve val­gė­me ža­lios cuk­raus va­tos ir kaš­tai­nių. Ta­ke­liais ke­lia­vo di­džiu­lės srai­gės. Taip pat bu­vo­me gol­fo lau­ke, bet mums ne­la­bai se­kė­si. Smuk­lė­je už ba­ro gu­lė­jo di­džiu­lis šuo ir ge­ri­no­si sve­čiams. Pas­kui, ne­pai­sy­da­mas triukš­mo, už­mi­go, ir ma­tė­si, kad sap­nuo­ja. Ne­su­ži­no­siu, ką.

Tai bu­vo ma­no pir­ma ke­lio­nė į Pran­cū­zi­ją. Pas­kui įsi­vaiz­da­vau, kad vaiz­das pro man­sar­dos lan­gą yra Pa­ry­žiaus pa­veiks­las, o bu­tas yra atel­jė iš Bras­saï nuo­trau­kų. Mus lan­kė ta­py­to­jai ir gra­žios po­zuo­to­jos. Gir­tas skulp­to­rius iš­mu­šė lan­go stik­lą. Bu­vo daug dū­mų, di­de­lės dro­bės sto­vė­jo at­rem­tos į sie­ną, jų ne­bu­vo ga­li­ma žiū­rė­ti. Kar­tais po­za­vo­me ben­drai nuo­trau­kai, bet ne­ga­ty­vas din­go. Ži­no­jau, kad anks­čiau ar vė­liau grį­šiu į Pran­cū­zi­ją. Kad ir pės­čio­mis tek­tų ei­ti.

Ne­se­niai pa­skam­bi­no bi­čiu­lis ir pra­ne­šė, kad pir­mas ba­lan­dė­lis jau pa­li­ko liz­dą. Ne­va šo­vė į orą lyg ere­lis.

__

Adamas Szczucińskis (g. 1978), gydytojas iš Poznanės, knygos Włoskie miniatury (2008) autorius, daug metų yra nuolatinis ketvirtinio literatūros žurnalo „Zeszyty Literackie“ autorius, šio leidinio apdovanojimo už debiutą laureatas.

Zes­zy­ty Li­te­rac­kie“, Nr. 103–105

Ver­tė Ka­zys Us­ci­la

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.