Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Dzūkiškai apie rinkimus

Niekas neina balsuoti. Klausiami, kodėl neina, atsako:
– Tai kad nieko nepadaro. Aina, aina, skiepinas inlįsc, ale nieko nepadaro. Kad nor kų padarytų, cik skiepinas inlįsc…
Skiepinas!

Spalio 5, penktadienis

Sena mokykla palei vieškelį

Tyliai rauda koridoriuky,
rauda tas,
kurio visai nėr.

Ak, tai aš tenai tralialiuoju po pražydusiu slyvos medžiu!

Graži kalba

Radau R. Gr. romane. Kai Vyniautas ironizuoja Mildą Mariją (paaugliai du):
– Pati ta, katroje gili jausmai ir gali pasislėpti.
Tokia frazė pribloškia savo paprastybe!
Arba toks sakinys:
„Jeigu žmogus kam sutvertas, tai tam ir sutvertas, ir nieko čia nepadarysi.“

Laiko šuorai

Kokius tris dešimtmečius žinojome, kad geriausi prozininkai yra J. Aputis ir R. Granauskas. Paskui siūbtelėjo – J. Ivanauskaitė, J. Kunčinas, R. Gavelis (neminint S. T. Kondroto)… Keista, tie trys spėjo nukeliauti į Anapilę, Kondrotas seniai metė rašęs, du pirmieji vėl liko plynam lauke.
Tiesa, pirmasis beveik metė rašęs (arba neskelbia), o antrasis ramiai (padejuodamas, kad nebepaeina…) leidžia knygas vieną po kitos.
Ilgainiui gal tai ir liks lietuvių klasika?
Iš naujų vienas kitas beiškilo. Spėjo numirt ir A. Ramonas, iš kurio daug laukta. Atolo nelabai matyt. M. Ivaškevičius parašė „Madagaskarą“. Jam dar viskas prieš akis. Apie S. Parulskį – nerašysiu, pernelyg bičiuliaujamės. Ką ten girsi!
V. Juknaitė – profesoriauja, B. Vilimaitės – negirdžiu, D. Kalinauskaitė – l. gerai, bet „mažai rašo“…
Tiek čia tų mano pastebėjimų.
Labai daug pezančių, peizeliojančių, manieringų ir pretenzingų.
Aišku, kad profesionalų bus reta (nėr iš ko gyvent), žmonės griebsis čia to, čia kito. Bevaisės žemės vaikai…

Vaginų fotografas

Kada jį reklamuojančią žurnalistę paklausiau:
– Ko tu tuo sieki?
Mestelėjo man:
– Bet tu nežinai, kad jis daug skiria labdarai, našlaičių namams…
Vis vien keista, kad:
1) tiek daug moterų, norinčių rodyti tą vietą,
2) kad iš tokių pinigų remiamos (jeigu remiamos) našlaitės…
Ar čia veikia tas elementarus apgaulės dėsnis: šimtą nužudyk, o vieną išgelbėk.

Apie kartų stilistiką

J. paklausė manęs, ką galvoju apie poetines generacijas. Ar esama tokių?
Atsakiau, kad įvairiais gyvenimo laikotarpiais apie tai įvairiai ir galvojau. Pamiršau pridėti, kad vis dėlto esama ir kaži kokios duotybės, nesąmoningos. Pavyzdžiui, kalba.
Čia turėčiau užrašyti, kad, tarkime, ir E. Mieželaitis, ir Alfonsas Čipkus (Nyka-Niliūnas) gimę tais pačiais – 1919 metais.
Paradoksas, bet tai, iš ko pasišaipė A. J. Greimas, skaitinėdamas E. M., tinka (šiek tiek) ir A. Nykai.
Knyginės vizijos. Tik vienas aprašinėjo paveikslus, matytus garsiuose muziejuose, kitas – vartinėdamas puošnius albumus Vašingtono Kongreso bibliotekoje.
A. Nyka autentiškas ten, kur „serga nostalgija“, prisimena savo gimtuosius namus, upelę, velėjančią moterį, vėją.
E. M. – tos autentikos beveik neturi (čia jį lenkia net P. Širvys). Jam pakenkė tai, kad jis nelankė gero universiteto; A. N. pakenkė tai, kad jis, šiek tiek pastudijavęs romanistiką, atsidūrė užjūriuos ir – prasėdėjo visą gyvenimą… prie reprodukcijų.
Abiejų kultūrinis horizontas – tariamas, paviršinis. Pirmas – persunktas ideologijos, antras – be jokios ideologijos.
Štai jums ir kartos genas.
Kas dar ženklina kartą? Be abejo, kalba, poetinis žodynas.
E. M. bandė kurti savą, individualią poetinę kalbėseną. Kai kas net laiko jį poetinės eseistikos tėvu Lietuvoje (a. a. G. B.), A. Nyka taikliai ir kandžiai recenzuodavo kitus, bet, tarkime, A. Mackus, neilgai gyvenęs, buvo labiau subrendęs. A. N. taip ir lieka anachroniškas knygų pasaulio berniokas.
Mirties išgyvenimų paliudijimas yra tikrovės atpažinimas. Tai A. Mackaus jėga.
Po jo visi išeivijos mėginimai ką nors sukurti – niekis.
Kazys Br. – tokiu atveju būtų prie folkloro gaivintojų, kičinės tautodailės meistras.
(„Atia, atia, aš pasiklosiu kelią Grįžulo Rate…“ – dainuoja tuo pačiu metu mergaitė per radiją virtuvėje.)

Kodėl to nežinojau!

1938 m. S. Freudui buvo leista emigruoti. Vokietijos valdžia tik paprašė pasirašyti pareiškimą, kad su juo nebuvo blogai elgiamasi. Freudas pasirašė ir – prirašė: „Itin visiems rekomenduoju gestapą.“
„Ich kann die Gestapo jedermann auf das beste empfehlen.“
Įmanomas vertimas: „Labiausiai (kaip geriausią) visiems rekomenduoju gestapą…“
P. S. Gestapas įsigalioja visur, kur paminama tikra valdžia ir teisėtumas. Civilizacija. Italijoj – mafija, Vokietijoj – gestapas.
O Lietuvoj? Lietuviška mafija, lietuviškas gestapas. Jis niekur nedingo. Atvirkščiai. Anksčiau buvo sumišęs su rusišku KGB ir KPSS. Dabar savas ir grynas.
Beje, aniedu kartais tramdydavo vienas kitą. Dabar – trina rankomis.

Spalio 7, sekmadienis

Ką norit, tą ir darykit!

Šįryt radijas pranešė, kad padarytos pataisos Lietuvos baudžiamajame kodekse. Nusikalstamą asmenį galės sulaikyti ir patys gyventojai. Gale yra (ačiū Dievui!) išlyga: prieš tai jis turės padaryti nusikalstamos veikos pobūdį ir žalą…
Praktiškai atrodys taip: trys įkaušę asmenys nutars, kad reikia nueiti pas kaimyną, pakišti jam ką nors (karvę, ginklą, moteriškę) ir pareikšti:
– Pavogei, šaudei, prievartavai. Dabar esi areštuojamas!
Tiek jurisprudencijos naujienų.
Antra vertus, geriau smulkūs vagišiai negu nevisaprotė policija, kuri daro ką nori šitam krašte.

Šiek tiek istorijos

Thomas Tusseris (1524–1580) dar XVI amžiuj parašė knygą „Vedęs vyras, 100 šio reikalo teigiamybių“. Buvo paprastas fermeris, mūsiškai – eilinis ūkininkas.
Žinojo, ką darė!
Jam priklauso ir poezijos eilutės: „Šilto balandžio lietus / Atneša mums gegužio gėlių.“

Nuotrupos

– Jane, tu atgaiva mano akims!
– O kitoms kūno dalims?

Pirmas žingsnis – šunims uodegas raišiot!

Apie juoką

Pasirodo, kad tikras ir netikras žmogaus juokas veikia tolygiai. Pavyzdžiui, meilės metu, kada žmogaus kūnas gamina (išskiria) endorfiną, – jeigu vyras ar moteris juokiasi apsimestinai, vis vien gamina… Juokas yra erotiškas.
Dabar suprantu, kaip A. apžavėjo V. (jis pats apie tai rašo). O sena moteris, klausiama anūko, kurią iš mergaičių galima kibinti, atsako:
– Nužiūrėk tą, kuri juokiasi…
Koks flirtas be kikenimo!
– Eime į Paliūnus, ten jukios mergos! – girdėdavau dar ne per seniausiai.
Dabar jau nei tų Paliūnų, nei tų mergų…

Ir vėl iš R. Gr. romano

Kam reikia lįsti prie žmogaus jo bėdoje ir skaudėjime? Gal jam tada taip geriau?
(Niekas dabar taip taikliai savo kalbos žodžiu nepataiko!)

Iš sakramentalijų

Mano tėvas buvo našlaitis, jį tąsė visos valdžios, mušė ir vaikščiojo kariškais batais, prislėgę krūtinę kluono durimis.
– Kur užkasei kulkosvaidį?
Jis taip išgyveno 89-erius, – tai negi aš neiškęsiu savo gyvenimo. Juk jo buvo sunkesnis. Senelio dar sunkesnis. Jis sušalo snieguotose giriose. Kito senelio – dar ir dar… Jis trissyk plaukė į Ameriką, plūkėsi lentpjūvėse, vėmė persikoręs per bortą laive iš Hamburgo. Dėdė trenkėsi ir į Braziliją, ir į Kubą. Paskui atsidūrė Siberijoj… Atsimenu jį vienišą sulinkusį senį, kasantį bulves. Jį apiplėšinėjo ir stribai, ir miškiniai, mušė reikalaudami aukso.
Mirė palikęs savo seserėnui (mano tėvui) kareivišką I pasaulinio karo milinę (gunčę)… Saldumas to gyvenimo!

Labai paprastas supratimas

Knygos turėtų būti rašomos, kad žmogui būtų lengviau gyvent.
Ne pasipuikavimui, ne stulbesiui, ne tam, kad susižavėjimą keltų.
Pernelyg sunkus yra žmogaus gyvenimas, dėl to knygos rašomos.

Netektys, netektys…

Eidamas 79 metus mirė lietuvių poetas Alfonsas Maldonis, – išgirdau per LRT. Jau rengiausi į parduotuvę, vakar antras „Veronos“ spektaklis…
Su dabar jau a. a. vis žadėdavom „padaryti kaušą“. Tiesą sakant, tai jis taip sakydavo telefonu.
Kilęs nuo Daugų, dzūkas. Mūsų santykiai buvo ir šiokie, ir tokie. Yra man ir gero padaręs, už ką dar spėjau padėkoti. Ačiūdie!

Spalio 8, pirmadienis

Po „Veronos…“

Jaunieji dainininkai atvirai giriasi nematę ankstesnių pastatymų ir… klimpsta į buvusiųjų klišes. Jiems trūksta ir artistiškumo, ir originalumo, interpretacinės drąsos, kuri gimsta tik perimant tradiciją.
Stulbino nebent jaunasis Bareikis. „Seniai“ vežė detalėmis, smulkmenomis, niuansais.
1982-ųjų (pirmasis) pastatymas buvo dešimt kartų labiau koncentruotas. Režisieriaus laimei, jau buvo aktorių karta, turinti ir gerus balsus. Juos dar treniravo F. Bajoras, sakydamas:
– Man nusispjaut, kaip jūs vaidinat. Turit gerai dainuoti.
Kultūrą papjovė „popsas“, elitinę, aristokratinę, profesionaliąją. Ko norėt? Antra vertus (kaip baigia vienuolis), negalima per daug reikalauti iš jaunimo, – turiu galvoj frazę: „Jeigu nemylite vaikų, tai bent jau Dievą garbinkit maldom!..“

Iš kitų rudenų

Kai pareidavau prietemoj – iš Pilaitės, iš Buivydiškių, Zujūnų…
Kareivišku bušlatu apsigobęs per lietų…
Šviesdavo šlapias rusvaauksis šuns kailis.
Pliaupia dabar, plauna jo kaulus ir kaukolę – nebuvo jis niekad pririštas, tai mane jis laikė susiejęs, rišo su gamta. Su Neries vandenim, žolėmis ir bebrais.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.