García Márquezas: me­di­niu vei­du

IVÁN UL­CHUR COL­LA­ZOS

Ivánas Ul­chu­ras Col­la­zo­sas – ko­lum­bie­tis, gy­ve­nan­tis Ek­va­do­re. 1987 me­tais Os­ti­ne (Tek­sa­se) įgi­jo is­pa­na­kal­bių ame­ri­kie­čių li­te­ra­tū­ros dak­ta­ro laips­nį. Bu­vo dien­raš­čių „El Co­mer­cio“ ir „Hoy“ ap­žval­gi­nin­kas. Žy­miau­sia esė kny­ga – „García Márqu­e­zas: apie juo­ką ir ki­tus vieš­pa­ta­vi­mus“ (García Márqu­ez: del hu­mor y ot­ros do­mi­nios, 1997). Yra iš­lei­dęs dvi trum­pų ap­sa­ky­mų kny­gas; nau­jau­sia kny­ga – ro­ma­nas „Ne­pa­slėp­tie­ji Mag­nu­so Šor­te­rio gy­ve­ni­mai“ (Las no ve­la­das vi­das de Mag­nus Shor­ter, 2004). Nuo 1988-ųjų dės­to li­te­ra­tū­rą San Fran­cis­co de Qui­to uni­ver­si­te­te.

Ar eg­zis­tuo­ja tiks­lus ir vie­nin­te­lis ma­giš­ko­jo re­a­liz­mo api­brė­ži­mas? O gal ver­ta per­mąs­ty­ti ne­pa­ju­di­na­mus šio jau dau­gy­bę kar­tų ty­ri­nė­to li­te­ra­tū­ri­nio fe­no­me­no pa­grin­dus? Dis­ku­tuo­jant apie ta­ria­mai iš­skir­ti­nę Lo­ty­nų Ame­ri­kos ma­nie­rą vaiz­duo­ti tik­ro­vę, vi­sa­da nau­din­ga (ir leng­viau aka­de­mi­niu at­žvil­giu) su­grįž­ti prie to, kas pa­pras­čiau­sia, dar kar­tą per­svars­tant da­ly­kus, tu­rė­ju­sius įta­kos la­biau­siai su mi­nė­tuo­ju reiš­ki­niu sie­ja­mo kū­rė­jo dar­bams. Ko­lum­bi­jos ra­šy­to­jas Gab­rie­lis García Márquezas, lai­ko­mas rep­re­zen­ta­ty­viau­siu at­sto­vu, yra iš­sa­kęs kon­cen­truo­tų ir griež­tų min­čių, jas ir ap­svars­ty­si­me tar­si eg­zo­ge­niš­ką pra­tar­mę, siek­da­mi iš­si­aiš­kin­ti, ar tu­ri­me spe­ci­fi­nį, mar­ke­siš­ką­jį api­brė­ži­mą, su­tam­pan­tį su ofi­cia­liai­siais ar­ba tie­siog ki­tų au­to­rių api­brė­ži­mais, o gal­būt ir jiems prieš­ta­rau­jan­tį.

On­to­lo­gi­nė ver­si­ja: įsta­bio­ji tik­ro­vė (lo re­al ma­ra­vil­lo­so)

Ak­cen­tuo­ti skir­tu­mus tarp įsta­bio­sios tik­ro­vės, ku­rią tiek te­oriš­kai, tiek prak­tiš­kai yra nag­ri­nė­jęs Ku­bos ra­šy­to­jas Ale­jo Car­pen­tie­ras, ir ma­giš­ko­jo re­a­liz­mo – ne­nau­jas da­ly­kas. Kri­ti­kas Ale­xis Márquezas tei­gia, kad ro­ma­ne „Šios že­mės ka­ra­lys­tė“ (El rei­no de es­te mun­do) ir esė rin­ki­ny­je „Są­ly­čiai ir iš­si­sky­ri­mai“ (Tien­tos y di­fe­ren­cias) Car­pen­tie­ras plė­to­ja Lo­ty­nų Ame­ri­kos kaip įsta­bio­sios tik­ro­vės že­my­no fi­zi­niu, is­to­ri­niu ir psi­cho­lo­gi­niu po­žiū­riu idė­ją:

Tai, ką gy­nė Car­pen­tie­ras, bu­vo Lo­ty­nų Ame­ri­kos įsta­bio­sios tik­ro­vės sa­vi­tu­mas. Ki­taip ta­riant, įsi­ti­ki­ni­mas, kad įsta­bio­ji tik­ro­vė glū­di mū­sų fi­zi­nė­je, is­to­ri­nė­je ir psi­cho­lo­gi­nė­je re­a­ly­bė­je ir su­da­ro že­my­no iden­ti­te­to, iš­si­ski­rian­čio iš ki­tų tau­tų, pa­grin­dą.

Yra ži­no­ma, kad tuo­jau po ap­si­lan­ky­mo Hai­ty­je Car­pen­tie­ras ėmė pa­brėž­ti ypa­tin­gą mū­sų ra­si­nio sin­kre­tiz­mo (mes­ti­za­je) cha­rak­te­rį: eu­ro­pie­čių, in­dė­nų ir juo­da­o­džių krau­ją, su­da­riu­sį svar­biau­sių mi­ti­nių cha­rak­te­ris­ti­kų et­ni­nį kry­žių. Car­pen­tie­rui ame­ri­kie­tiš­ko­ji tik­ro­vė įsta­bi to­dėl, kad ir ra­sių įvai­ro­vę nu­lė­mę įvy­kiai ypa­tin­gi, nu­to­lę nuo to, kas įpras­ta, kas­die­niš­ka: ne­pri­klau­so­my­bės ko­vų did­vy­rių gy­ve­ni­mai, kon­kis­tos ap­lin­ky­bės, na­tū­ra­li ame­ri­kie­tiš­koji tik­ro­vė, epi­nė-ko­lek­ty­vi­nė is­to­ri­ja, ste­buk­lai kaip šio uni­ka­laus sin­kre­tiz­mo pa­da­ri­nys.

Pri­si­min­ki­me, kad įsta­bio­sios tik­ro­vės idė­ją Car­pen­tie­ras ir Mi­gu­e­lis An­ge­lis As­tu­rias pa­si­sko­li­no iš pa­ry­žie­čių siur­re­a­lis­tų pa­ty­ri­mų. Abu pie­tų ame­ri­kie­čiai pe­rė­mė min­tį, kad tai, kas yra įsta­bu ir siur­re­a­lis­tų iš­gau­ta vaiz­duo­tės la­bo­ra­to­ri­jo­je, sie­kia dar Ame­ri­kos prie­šis­to­rę.

Rei­kia su­tik­ti su Ale­xiu Márquezu, kad to­kia iden­ti­te­to ver­si­ja ga­lė­tų bū­ti va­di­na­ma on­to­lo­gi­ne; nors ši ir ne­bū­ti­nai vie­nin­te­lė, ma­giš­ka­sis cha­rak­te­rio pra­das – do­mi­nuo­jan­tis. Ki­taip ta­riant, ma­giš­ko­ji tik­ro­vė (lo re­al mági­co) nė­ra su­konst­ruo­ta; ji at­ei­na iš mū­sų įsta­bios pul­suo­jan­čios ame­ri­kie­tiš­kosios kas­die­ny­bės.

Vie­nas to­kių šiur­piai įsta­bių įvy­kių – Ame­ri­kos už­ka­ria­vi­mas, ku­ria­me vis­kas įmag­ne­tin­ta ne­pa­pras­tų da­ly­kų. Rem­da­ma­sis jais, ra­šy­to­jas Germánas Ar­ci­nie­ga­sas yra pa­sa­kęs, kad la­biau už šu­nis, žir­gus ir pa­ra­ką le­mian­čiu da­ly­ku bu­vęs prie­ta­rin­gas mąs­ty­mas, ku­rį ri­te­rių ro­ma­nai įskie­pi­jo in­dė­nų už­ka­riau­to­jų ir met­raš­ti­nin­kų – „tau­tos, die­vi­nu­sios ne­re­gė­tus žyg­dar­bius“ – są­mo­nėn, ir šie grie­bė­si pri­kel­ti mi­tus, ran­da­mus to­kiuo­se teks­tuo­se kaip „Ama­zo­nės“ ar „Am­ži­nos jau­nys­tės šal­ti­nis“. Ame­ri­ka lai­ky­ta uto­pi­ja ar­ba vie­ta, ku­r kon­kre­tūs eu­ro­pie­tiš­ki mi­tai pa­ga­liau bus iš­mė­gin­ti ir, įgy­ven­di­nant dau­ge­lį iliu­zi­jų, pa­vers­ti re­a­ly­be.

Ka­da įsta­bio­sios tik­ro­vės kon­cep­tas virs­ta ma­giš­kuo­ju re­a­liz­mu? Ra­šy­to­jas Mi­gu­e­lis An­ge­lis As­tu­rias, ly­dė­jęs Car­pen­tie­rą į Pa­ry­žių, o vė­liau ir pe­ru­jie­tis José María Ar­gu­e­da­sas pa­da­ro iš­va­dą, kad ma­giš­ko­ji tik­ro­vė iš tik­rų­jų glū­di mi­ti­nė­je in­dė­nų pa­sau­lė­vo­ko­je. Už­ten­ka pa­skai­ty­ti ma­jų ki­čių epą „Po­pol Vuh“, ar­ba ki­taip – „Pa­ta­ri­mų kny­gą“, kad įsi­ti­kin­tu­me šiuo na­tū­ro­je sly­pin­čiu ma­giš­ku, mi­ti­niu ir re­li­gi­niu pra­du.

Ale­xis taip pat pri­me­na, kad 1925 me­tais, api­bū­din­da­mas po­eksp­re­sio­nis­ti­nę ta­py­bą, vo­kie­tis Fran­zas Ro­has pa­var­to­jo ma­giš­ko­jo re­a­liz­mo ter­mi­ną ir šį, at­ke­lia­vu­sį į Pie­tų Ame­ri­ką, pa­si­čiu­po Ve­ne­su­e­los po­etas Vi­cen­te Gar­ba­si. Vė­liau, 1948 me­tais, kal­bė­da­mas apie žmo­gų kaip pa­slap­tį ir po­etiš­kas tik­ro­vės pra­na­šys­tes, Ve­ne­su­e­los ra­šy­to­jas Ar­tu­ro Us­la­ras Piet­ri ter­mi­ną pri­tai­kė tam tik­ro po­bū­džio ap­sa­ky­mams.

Tie­sa ta, kad tuo pa­čiu me­tu Car­pen­tie­ras ir As­tu­rias at­krei­pė dė­me­sį į tai, kad siur­re­a­lis­tai pa­brė­žia įsta­bų­jį, mi­ti­nį Ame­ri­kos „pri­mi­ty­vu­mą“. Kaip aiš­ki­na ra­šy­to­jas Fer­nan­do Cru­zas Kron­fly, šie du kū­rė­jai tu­rė­jo iš­vyk­ti sve­tur tam, kad akis į akį su­si­dur­tų su te­nykš­te pa­sau­lė­jau­ta:

In­dė­niš­ko­ji Ame­ri­ka bu­vo ki­to­kios pa­sau­lė­vo­kos įro­dy­mas; čia į ne­pa­kar­to­ja­mą vi­su­mą meist­riš­kai jun­gė­si tai, kas ra­cio­na­lu ir ira­cio­na­lu, są­mo­nin­ga ir ne­są­mo­nin­ga, sap­nas ir tik­ro­vė. Tra­di­ci­nė lo­gi­ka lau­žy­ta, žo­džiai net tu­rė­ję mo­lio – pir­map­ra­džių gel­mių, iš ku­rių ir at­ėjo, – kva­pą.

García Márquezas ir ma­giš­ko­jo re­a­liz­mo ver­si­ja

Pa­bu­dęs vie­ną ry­tą iš ne­ra­maus mie­go, Gre­go­ras Zam­za pa­si­ju­to pa­vir­tęs bai­sin­gu va­ba­lu. Jis gu­lė­jo lo­vo­je ant kie­tos kaip šar­vas nu­ga­ros ir, ma­žu­mą kils­te­lė­jęs gal­vą, ma­tė sa­vo iš­gaub­tą ru­dą pil­vą, su­skai­dy­tą su­ra­gė­ju­sių lan­kų, pri­deng­tą vos be­si­lai­kan­čios ant­klo­dės (Fran­zas Kaf­ka, „Me­ta­mor­fo­zė“, ver­tė Te­odo­ras Čet­raus­kas).

Pra­dė­ję ty­ri­nė­ti Ko­lum­bi­jos ra­šy­to­jo žur­na­lis­ti­nės kar­je­ros pra­džią, su­ži­no­tu­me, kad jau­na­jam re­por­te­riui Ka­ri­bus rū­pė­ta pa­ro­dy­ti ne tik to­kius, ko­kie jie bu­vo, bet ir to­kius, ko­kie ga­lė­jo bū­ti, o ši­to­kiam vaiz­da­vi­mui kon­kre­čių fak­tų ne­rei­kė­jo. Bū­tent dėl šios prie­žas­ties García Már­que­zas on­to­lo­gi­nę pras­mę nu­ro­do ne kaip vie­nin­te­lę iš­ei­tį, o tie­siog kaip vie­ną iš bū­dų pa­pa­sa­ko­ti šią Ka­ri­bų kas­die­ny­bę. Ra­šy­to­jas tei­gia sie­kian­tis kuo įti­ki­na­miau pa­pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją, tar­si „me­di­niu vei­du“, ne­leis­da­mas įta­ri­nė­ti, at­si­ras­ti men­kiau­siai abe­jo­nės raukš­le­lei.

Márquezas pri­si­me­na, kaip jo se­ne­lė Tran­qui­li­na Igua­rán, ki­lu­si iš Gu­a­chi­ros, „me­di­niu vei­du“ pa­sa­ko­da­vu­si is­to­ri­jas apie dva­sias, kaip jo te­ta Fran­cis­ca Ci­mo­do­sea ras­tą de­for­muo­tą kiau­ši­nį pa­lai­kė bai­sin­guo­ju ba­zi­lis­ko kiau­ši­niu ir įsa­kė įmes­ti į lau­žą.

Kiek vė­liau toks kal­bė­ji­mas „me­di­niu vei­du“ ta­po ma­nie­ra ar­ba sti­liu­mi, lai­ky­tais ge­bė­ji­mu ne­įti­kė­ti­na pa­vers­ti sa­vai­me su­pran­ta­ma. Šis in­tui­ty­vus mo­kė­ji­mas pa­jus­ti ir per­teik­ti ne­pa­pras­ta, vis­ką pa­vers­ti į kas­die­ny­bės ma­te­ri­ją, ki­lęs bū­tent iš mo­te­riš­ko­sios – ne to­kios prak­tiš­kos ir įta­rios – ra­šy­to­jo gi­mi­nės pu­sės.

Dar vė­liau, pra­ėjus tris­de­šim­čiai me­tų, mek­si­kie­tiš­kos tra­di­ci­jos ke­ly­je ne­ti­kė­tai at­si­ran­da „Šim­tas me­tų vie­nat­vės“. Das­so Saldíva­ras pa­sa­ko­ja:

Tu­rint gal­vo­je tai, kad he­te­ro­ge­niš­kam Ma­kon­do pa­sau­liui virs­ti tik­ro­ve rei­kė­jo vi­siš­kai pa­ver­gian­čio kal­bė­ji­mo, grei­tai su­vok­ta, jog pro­ble­mos spren­di­mas bū­si­ąs grį­ži­mas prie iš­ta­kų: „Šim­tas me­tų vie­nat­vės“ tu­rė­jo bū­ti pa­pa­sa­ko­ta tuo pa­čiu „me­di­niu vei­du“, ko­kiu se­ne­lė Tran­qui­li­na Igu­arán Co­tes vai­kys­tė­je jam pa­sa­ko­da­vu­si fan­tas­tiš­kas is­to­ri­jas, tuo pa­čiu vei­du, ko­kiu jis pri­si­mi­nė ma­tęs te­tą Fran­cis­cą Ci­mo­do­seą Mejíą įsa­ki­nė­jan­čią gru­pe­lei vai­kų, kad šie Ara­ka­ta­kos na­mų kie­me su­kur­tų lau­žą ir su­de­gin­tų „ba­zi­lis­ko kiau­ši­nį“.

Gre­ta pa­vel­dė­to ga­bu­mo pa­sa­ko­ti ši­taip įti­ki­na­mai, García Márquezas sa­vo drau­gui Pli­nio Apu­le­yo Men­do­zai yra už­si­mi­nęs, kad 1947-ai­siais, kai bū­da­mas de­vy­nio­li­kos me­tų stu­di­ja­vo tei­sę Bo­go­to­je, per­skai­tė Kaf­kos „Me­ta­mor­fo­zę“ ir li­ko ap­stul­bin­tas. Ra­šy­to­jas pa­sa­ko­jo, kaip, pirm­ta­ko įkvėp­tas, su­vo­kė ki­to­kios sti­lis­ti­nės ma­nie­ros ga­li­my­bę, ir šios ma­nie­ros iš­ta­kos sie­kė ra­miau­siu vei­du se­ne­lės po­rin­tas fan­tas­tiš­kiau­sias is­to­ri­jas. Tai, kas Kaf­kos įtvir­tin­ta kaip li­te­ra­tū­ra, kny­ga, García Márquezui bu­vo žo­di­nio pa­sa­ko­ji­mo tra­di­ci­ja šei­mo­je. „Me­ta­mor­fo­zės“ pa­lik­tas įspau­das, ra­šy­to­jo Ma­rio Var­ga­so Llo­sos pa­va­din­tas „kul­tū­ri­niu de­mo­nu“, ko­lum­bie­čiui ta­po aks­ti­nu: ki­tą die­ną, vis dar pa­ke­rė­tas, García Márquezas pa­ra­šo sa­vo pir­mą­jį ap­sa­ky­mą „Tre­čia­sis su­si­tai­ky­mas“ (La ter­ce­ra re­sig­na­ción).

Ga­li­ma sa­ky­ti, kad pir­mo­ji García Márquezo ma­giš­ko­jo re­a­liz­mo idė­ja yra ki­lu­si iš eks­pre­sy­vaus mė­gi­ni­mo be­jaus­miu vei­du pa­pa­sa­ko­ti tai, kas ne­pa­pras­ta. Vė­liau García Márquezas šią rep­re­zen­ta­ci­jos for­mą dar pa­to­bu­lins sis­te­min­gu itin pa­vei­kių sti­lis­ti­nių prie­mo­nių, iš ku­rių svar­biau­sios – hi­per­bo­lė ar­ba per­dė­ji­mas, var­to­ji­mu.

Mi­nė­to­ji fi­gū­ra, bū­din­ga ne tik García Márquezo kū­ry­bai, bet ir Ko­lum­bi­jos ta­py­to­jo Fer­nan­do Bo­te­ro dar­bams, sie­ta su gro­tes­ko es­te­ti­ka ir pa­ra­dok­sa­li­ą­ja kū­niš­ka de­for­ma­ci­ja, pri­klau­san­čia Ra­be­lais tra­di­ci­jai:

Hi­per­bo­liz­mas, skal­dan­tis har­mo­ni­ją, de­monst­ruo­ja kū­ną, ku­ris ju­dė­da­mas tįs­ta ir lau­žy­da­mas pro­por­ci­jas su­dar­ko įpras­tą pa­vi­da­lą. Kū­ną, ku­ris, su­si­dur­da­mas su pa­sau­liu, nu­jau­čia cha­o­tiš­ką ob­jek­ty­vią tik­ro­vę ir da­ly­kų lem­tį. Kad gy­vuo­tų lai­ke, jam rei­kia ne am­ži­ny­bės, o žū­ties; mir­ties me­ta­fo­ra, kaip pa­brė­žia Freu­das, ne­ga­li iš­si­ža­dė­ti skaus­mo ir ne­apy­kan­tos (Ju­an Mo­li­na Mo­li­na, „García Márquezas ir Bo­te­ro: hi­per­bo­lės hi­per­bo­lė“).

Ale­xis Márquezas tvir­ti­na, kad hi­per­bo­li­zuo­da­mas, per­dė­da­mas, nuo įpras­tų bruo­žų per­ei­da­mas prie tik­ro­vė­je ne­įma­no­mų, „iš ne­iš­sen­kan­čio vy­riš­ku­mo, pa­žen­klin­to gau­sy­be ta­tui­ruo­čių įvai­riau­sio­mis pa­sau­lio kal­bo­mis“, Ko­lum­bi­jos ra­šy­to­jas ku­ria to­kius per­so­na­žus kaip pul­ki­nin­kas do­nas Au­re­lia­nas Bu­en­di­ja – jį re­gi­me „Šim­te me­tų vie­nat­vės“.

Ža­vin­gas šis per­so­na­žų fi­zio­lo­gi­jos su­mi­ti­ni­mas, ku­rio per­tek­lius – tai eks­pre­sy­vių­jų ma­ni­pu­lia­ci­jų pa­sek­mė, o šios kal­ti­nin­kas au­to­rius da­ro ko­ky­biš­ką šuo­lį nuo įpras­ta link liau­diš­kai ste­buk­lin­ga, iš­si­pu­čiantį iki juo­ko ar gan­do, ku­ris ga­liau­siai nu­trau­kia­mas er­ze­lio. Pa­vei­ku­mo, įti­ki­na­mu­mo dė­lei vis­kas per­de­da­ma, pa­di­di­na­ma.

Iš­gal­vo­tas, ta­čiau įti­ki­na­mas pa­sa­ko­ji­mas im­pli­kuo­ja ne­by­lų su­ti­ki­mą su mu­mis, skai­ty­to­jais. Mū­sų tie­sos, ap­čiuo­pia­mų ir įro­do­mų da­ly­kų troš­ki­mas ne­at­si­lai­ko prieš lem­ties jė­gą; įsi­leis­tos net ir ne­įti­ki­miau­sios is­to­ri­jos pa­tik­liai sie­lai ro­do­si tik­res­nės už pa­pras­čiau­sius, re­a­liau­sius da­ly­kus.

Pa­bai­go­je: ne­įsi­kib­ki­me Ale­xio Márquezo tei­gi­nio, kad įsta­bio­ji tik­ro­vė, bū­da­ma on­to­lo­gi­ne ka­te­go­ri­ja, nu­ro­do ke­rin­čios ame­ri­kie­tiš­ko­sios tik­ro­vės per­cep­ci­ją. Prie­šin­gai, ma­giš­ką­jį re­a­liz­mą lai­ky­ki­me es­te­ti­nės raiš­kos bū­du, sti­lis­ti­ne ma­ni­pu­lia­ci­ja, tiks­liau – na­ra­ty­vi­ne tech­ni­ka. Ki­ta ver­tus, ne­pa­mirš­ki­me ir fak­to, kad Car­pen­tie­ro įro­di­nė­ta ne­pa­pras­ta ame­ri­kie­tiš­ko­ji kas­die­ny­bė, jos įgim­tas dvi­ly­pu­mas ro­do to, kas keis­ta, su­gy­ve­ni­mą su tuo, kas pa­pras­tai va­di­na­ma nor­ma­liuo­ju pa­sau­liu.

Mus, Ma­kon­do gy­ven­to­jus, įsta­bio­ji tik­ro­vė ska­ti­na už­baig­ti šiuos svars­ty­mus, kad pa­ga­liau pri­pras­tu­me, ne­si­ste­bė­tu­me ir lik­tu­me tik skai­ty­to­jais.

Šia­me straips­ny­je iš­ana­li­za­vo­me vos ke­le­tą iš­ori­nių veiks­nių, tu­rė­ju­sių įta­kos García Márquezo kū­ry­bai. Di­džiuo­ju iš­šū­kiu lie­ka mė­gi­ni­mas pra­si­skverb­ti į „Šim­tą me­tų vie­nat­vės“, svar­biau­sią ra­šy­to­jo kū­ri­nį, kad per­pras­tu­me įspū­din­go pan­tag­riu­e­liš­ko žais­mo pa­slap­tis.

___

Ci­tuo­ti dar­bai

Márquez, Ale­xis. „Ale­jo Car­pen­tier te­orías del bar­ro­co y de lo re­al ma­ra­vil­lo­so“. Nu­e­vo tex­to críti­co. Año III. No. 5. 1990. Stan­ford Uni­ver­si­ty, Stan­ford, Ca­li­for­nia.

Cruz Kron­fly, Fer­nan­do. „El re­a­lis­mo ma­ra­vil­lo­so y sus pre­cur­so­res en Améri­ca La­ti­na“. La somb­ril­la pla­ne­ta­ria. San­tafé de Bo­gotá: Pla­ne­ta, 1994.

Saldívar, Das­so. García Márquez, El via­je a la se­mil­la, La biog­rafía. Bo­gotá: Al­fa­gu­a­ra, 1997.

Mo­li­na Mo­li­na, Ju­an. „García Márquez y Bo­te­ro: La hipérbo­le de la hipérbo­le“. Bo­gotá: Dia­rio El Es­pec­ta­dor, Su­ple­men­to do­mi­ni­cal. s. f.

„Afe­se“, 2007, Nr. 46

Ver­tė Gied­rė Ta­ta­rū­nai­tė