Apie labdarą, dvasios grožį ir kitas banalybes
JURGIS VININGAS
Jei kada apsilankysite Tate Britain muziejuje, stabtelkite salėje, skirtoje XVIII a. tapybai. Šio laikotarpio tapytojai buvo didūs politinės propagandos meistrai. Ryškiausiu tokios propagandos šedevru tikriausiai reikėtų laikyti 1793 m. Davido sukurtą „Marato mirtį“. Tačiau iškilių estetinės propagandos kūrėjų, ne ką prastesnių už Davidą, būta ne vien Revoliucijos šaly, bet ir Edmundo Burke’o gimtinėje. Tuo įsitikinti nesunku užklydus į mano minėtą salę. Na, gerai, gerai, jie galbūt neprilygo Davidui, bet vis tiek gebėjo įtikinti.
Dėmesio vertas Williamo Beechey paveikslas „Sero Francio Fordo vaikų, aukojančių monetą benamiui berniukui, portretas“, vaizduojantis rausvaskruosčius Fordo vaikus, tiesiančius monetą apskretusiam, ašarojančiam berniukui. Seras Francis Fordas buvo klestintis vergvaldys, o Beechey paveikslo tikslas, matyt, buvo suduoti atsaką vergovės „kritikams“. Atseit Anglijoje daugelis šeimų gyvena skurde, tad geriau stenkitės pasirūpinti savais, užuot simpatizavę vergams ir skleidę jakobiniškus paistalus. Be kita ko, tapytojas stengėsi paviešinti kilnias sero Francio Fordo savybes: jo altruizmą, krikščionišką pasiaukojimą, meilę savo šaliai – ir, žinoma, parodyti, koks nuostabus Fordas yra tėvas, skiepijantis savo vaikams gražiausias vertybes, garbinantis buržuazinės šeimos penatus. Tačiau seras Francis Fordas – praktiškas žmogus; nors už verslo ribų jis yra tauriausias filantropas – kai kalbama apie verslą, bet koks dvasingumas turi likti nuošaly.
Ne paslaptis, kad visais laikais didžiausio masto labdara užsiimdavo aukščiausio kalibro banditai. Užtenka pažvelgti į sumas, surinktas popiežiaus Jono Pauliaus II numylėtinio Kristaus legiono įkūrėjo Marcialo Macielo, pagarsėjusio pedofilijos skandalais, arba į sumas, kurias Motinai Teresei aukojo Haičio diktatorius François Duvalier ir korumpuotas bankininkas Charlesas Keatingas (teismo procesui pastarojo korupcijos byloje vadovavusiam teisėjui palaimintoji rašė laiškus, prašydama atsižvelgti į Keatingo labdaringą veiklą, pažvelgti į jo širdį ir elgtis taip, kaip elgtųsi Jėzus).
Aptardamas labdaros problemą iš universalistinės pozicijos, Slavojus Žižekas argumentuoja, kad, pavyzdžiui, labdara, siunčiama į trečiąsias šalis iš Vakarų, yra kapitalistinės sąžinės apsivalymas, iš esmės labiau vulgarus ir kritikuotinas nei sveikintinas reiškinys. Chamų polinkį, net jų aistrą daryti gerus darbus nesunku suprasti. Žinoma, aukojimo aktas yra indulgencija. Labdara (vieša, ne benamiui paaukoti pinigai – tyliai, niekam tuo nesigiriant), jei norite, yra tam tikras procentas, mokamas sąžinei, tarsi nerašytas pajamų mokestis. Apskritai viešai demonstruojamas gerumas visada yra įtartinas. Hannah Arendt, kiek pamenu, yra rašiusi, jog gėris, kad liktų gėriu, privalo būti privatus.
Vaikystėje man atgrasūs atrodydavo geri vaikai. Mokytojų numylėtiniai, šaunuoliai, skundikai, mokyklos prezidentai. Atgrasūs jie man atrodydavo ne todėl, kad aš buvau blogas vaikas, bet todėl, kad jų elgesys, jų balsas, juokas ir manieros visų pirma estetiškai man būdavo šlykštūs. Ir nenuostabu, juk estetiškai nieko nėra nuobodžiau už tvarką, už tiesią liniją, o konformizmas yra nuklydimo nuo normos priešas. Beje, viena bendraklasė, antroje klasėje mokytojai įskundusi mane ir mano suolo draugą dėl riebiais juodais žymekliais prirašinėtų kalambūrų ant elektros skydinės, šiaip bjaurus vaikas, vėlesnėse klasėse užsiiminėjo labdaringa užklasine veikla, tapo nare organizacijos, padedančios daugiavaikėms šeimoms.
Estetika – etikos motina, sakė Brodskis. Šios ištaros kilmė glūdi Platono filosofijoje: „Valstybėje“ Sokratas Glaukonui aiškina, kuo skiriasi įvairūs muzikinės harmonijos tipai ir kokias asmens savybes jie lavina. Kariams, pavyzdžiui, derėtų klausytis dorėninio ar frigiško tipo muzikos, ugdančios narsą, ir vengti jonėninių melodijų.
Tačiau kaip, remiantis platoniškuoju estetiniu-etiniu požiūriu, paaiškinti paradoksalų vulgarių žmonių polinkį ne tik geriems darbams, bet ir „grožiui“? Žmonių, kalbant Spinozos terminais, kurių gyvenimui vadovauja žemiausio lygmens protas – vaizduotė. (Tikslumo dėlei reikėtų priminti, kad Spinoza, kalbėdamas apie vaizduotę, neturėjo galvoje meninės, kūrybinės pajautos. Apie vaizduotę Spinoza kalbėjo kaip apie klaidingą mąstymo formą, vedančią į prietarus ir banalybes. Tiek dėl sąvokų.) Vulgarių žmonių vaizduotė visada reikalauja to, kas yra „gražu“, dailu ir tvarkinga, kas nedirgina akių ar klausos. Kitaip tariant, kas neatrodo ir neskamba „keistai“. Tiesą sakant, dažnai šie žmonės net yra linkę išreikšti tam tikrą estetinį protestą, susidurdami su „negražiu“ menu. Neduok Dieve eilėraštis nesurimuotas, o jei jame kaip meninė išraiškos priemonė dar ir vartojami žodžiai, pasiskolinti iš jų pačių vulgaraus leksikono, jie tiesiog įsiunta: „Aš nors ir ne specialistas, bet tikrai atpažįstu, kas yra menas, o kas – nesąąąmonė.“ Nors kartais sakinio be keiksmažodžio jie suregzti nelabai pajėgia, savo mylimąsias vadina švelniausiais vardais, pasiskolintais iš pasakų apie gyvūnėlius. Ši vidinė prieštara yra tiek estetinė, tiek etinė, estetetinė, jei norite naujadaro; štai, tarkime, Salmanas Rushdie romane „Žemė po jos kojomis“ vaizdžiai aprašo vieno pagrindinių knygos veikėjų tėvą Darių Kserksą Kamą, kuris įniko į opijaus liūną ir orgijas ir kuo labiau degradavo, tuo nuožmiau ėmė savo vaikus kaltinti moraliniu supuvimu, nusigręžimu nuo tradicinių vertybių. Kitas, ne mažiau ryškus pavyzdys randamas Stefano Zweigo aprašytoje jo vaikystės Vienoje („Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“); Zweigas knygoje rašo, kad tais laikais niekas nekalbėdavo apie seksą, moterys vyro akivaizdoje nedrįsdavo ištarti žodžio „kelnės“, vaikams buvo skiepijamos tradicinėmis vadinamos šeimos vertybės, tačiau tuo pat metu prostitucija klestėjo kaip niekad, o centrinėse Vienos gatvėse kas penktame name buvo įsikūrusi venerinių ligų klinika. Bijau, kad „tradicinės šeimos“ politika šiandien gali sukelti panašias pasekmes. Ir aš visai rimtai.
Anoje Tate Britain ekspozicijų salėje kabo tendencingas Joshuos Reynoldso tapytas Francio Beckfordo portretas. Beckfordas buvo sūnus vieno turtingiausių anglų, Jamaikos gubernatoriaus, susikrovusio turtus iš vergijos ir cukraus (prekės, istoriko Erico Hobsbawmo žodžiais tariant, labiausiai apkartinusios daugelio žmonių gyvenimą). Drobėje Reynoldsas jaunąjį Beckfordą pavaizdavo kaip tikrą džentelmeną, vilkintį pačiais madingiausiais to meto rūbais. Reynoldso paveikslas – tai tarytum advertaizingas: „Jei nori tapti džentelmenu, renkis kaip Bekis!“ Šiame amžiuje, galimybių amžiuje, kai paprastas, apsukrus self-made prakutėlis galėdavo tikrąja šio žodžio prasme užsidirbti socialinį statusą, ėmė didėti poreikis visokiems aristokratiškiems pribumbasams, išpopuliarėjo ir sparčiai augančios bei turtėjančios vidurinės klasės moterims skirtos knygutės, mokančios gerų manierų, priderančių tikroms aristokratėms. Hobsbawmas, aptardamas to meto turtėjančio ir augančio petite bourgeoisie sluoksnio pinigų švaistymo įpročius, liūdnai konstatavo, kad niekas šių neįtikėtinai sparčiai besikaupiančių turtų net nemėgino skirti socialinėms sąlygoms gerinti. Galbūt išimtimi galėtume laikyti žymųjį puodžių, Charleso Darwino senelį Josiah Wedgwoodą (turbūt ryškiausią vadinamojo self-made verslininko pavyzdį), kovojusį prieš vergiją.
Žiūrėdamas į šią šiaip jau labai gerą Reynoldso chaltūrą prisiminiau vieną pažįstamą iš paauglystės laikų, iš menų gimnazijos. Kažkada jis gavo chaltūrėlę – vienas verslininkas jo paprašė ant miegamojo lubų nutapyti angelus auksiniuose debesyse. Būtinai norėjo auksinių, ir taškas. Tasai verslininkas, kaip aš spėju, iš treninguoto plebso atstovo virtęs kostiumuotu patricijumi, „respektabiliu žmogumi“, nutarė, kad jo namams reikėtų šiek tiek „aukštosios kultūros“. Mano bičiuliui baigus darbą, verslininkas, vieną ranką laikydamas kišenėje, o kita žaisdamas BMW rakteliais, užvertė galvą į lubas, kaži kaip keistai atviepė apatinę lūpą ir ištarė: „Gražu, gražu… zajabis, karoče.“