Apie lab­da­rą, dva­sios gro­žį ir ki­tas ba­na­ly­bes

JUR­GIS VI­NIN­GAS

Jei ka­da ap­si­lan­ky­si­te Ta­te Bri­tain mu­zie­ju­je, stab­tel­ki­te sa­lė­je, skir­to­je XVIII a. ta­py­bai. Šio lai­ko­tar­pio ta­py­to­jai bu­vo di­dūs po­li­ti­nės pro­pa­gan­dos meist­rai. Ryš­kiau­siu to­kios pro­pa­gan­dos še­dev­ru tik­riau­siai rei­kė­tų lai­ky­ti 1793 m. Da­vi­do su­kur­tą „Ma­ra­to mir­tį“. Ta­čiau iš­ki­lių es­te­ti­nės pro­pa­gan­dos kū­rė­jų, ne ką pra­stes­nių už Da­vi­dą, bū­ta ne vien Re­vo­liu­ci­jos ša­ly, bet ir Ed­mun­do Bur­ke’o gim­ti­nė­je. Tuo įsi­ti­kin­ti ne­sun­ku už­kly­dus į ma­no mi­nė­tą sa­lę. Na, ge­rai, ge­rai, jie gal­būt ne­pri­ly­go Da­vi­dui, bet vis tiek ge­bė­jo įti­kin­ti.

Dė­me­sio ver­tas Wil­lia­mo Be­echey pa­veiks­las „Se­ro Fran­cio For­do vai­kų, au­ko­jan­čių mo­ne­tą be­na­miui ber­niu­kui, por­tre­tas“, vaiz­duo­jan­tis raus­vask­ruos­čius For­do vai­kus, tie­sian­čius mo­ne­tą ap­skre­tu­siam, aša­ro­jan­čiam ber­niu­kui. Se­ras Fran­cis For­das bu­vo kles­tin­tis verg­val­dys, o Bee­chey pa­veiks­lo tiks­las, ma­tyt, bu­vo su­duo­ti at­sa­ką ver­go­vės „kri­ti­kams“. At­seit An­gli­jo­je dau­ge­lis šei­mų gy­ve­na skur­de, tad ge­riau sten­ki­tės pa­si­rū­pin­ti sa­vais, užuot sim­pa­ti­za­vę ver­gams ir sklei­dę ja­ko­bi­niš­kus pais­ta­lus. Be ki­ta ko, ta­py­to­jas sten­gė­si pa­vie­šin­ti kil­nias se­ro Fran­cio For­do sa­vy­bes: jo al­truiz­mą, krikš­čio­niš­ką pa­si­au­ko­ji­mą, mei­lę sa­vo ša­liai – ir, ži­no­ma, pa­ro­dy­ti, koks nuo­sta­bus For­das yra tė­vas, skie­pi­jan­tis sa­vo vai­kams gra­žiau­sias ver­ty­bes, gar­bi­nan­tis bur­žu­a­zi­nės šei­mos pe­na­tus. Ta­čiau se­ras Fran­cis For­das – prak­tiš­kas žmo­gus; nors už ver­slo ri­bų jis yra tau­riau­sias fi­lan­tro­pas – kai kal­ba­ma apie ver­slą, bet koks dva­sin­gu­mas tu­ri lik­ti nuo­ša­ly.

Ivan Semesiuk. Bratello. 2005

Ne pa­slap­tis, kad vi­sais lai­kais di­džiau­sio mas­to lab­da­ra už­si­im­da­vo aukš­čiau­sio ka­lib­ro ban­di­tai. Už­ten­ka pa­žvelg­ti į su­mas, su­rink­tas po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II nu­my­lė­ti­nio Kris­taus le­gio­no įkū­rė­jo Mar­cia­lo Ma­cie­lo, pa­gar­sėjusio pe­do­fi­li­jos skan­da­lais, ar­ba į su­mas, ku­rias Mo­ti­nai Te­re­sei au­ko­jo Hai­čio dik­ta­to­rius François Du­va­lier ir ko­rum­puo­tas ban­ki­nin­kas Char­lesas Ke­a­tin­gas (teis­mo pro­ce­sui pas­ta­ro­jo ko­rup­ci­jos by­lo­je va­do­va­vu­siam tei­sė­jui pa­lai­min­to­ji ra­šė laiš­kus, pra­šy­da­ma at­si­žvelg­ti į Ke­a­tin­go lab­da­rin­gą veik­lą, pa­žvelg­ti į jo šir­dį ir elg­tis taip, kaip elg­tų­si Jė­zus).

Ap­tar­da­mas lab­da­ros pro­ble­mą iš uni­ver­sa­lis­ti­nės po­zi­ci­jos, Sla­vo­jus Ži­že­kas ar­gu­men­tuo­ja, kad, pa­vyz­džiui, lab­da­ra, siun­čia­ma į tre­či­ą­sias ša­lis iš Va­ka­rų, yra ka­pi­ta­lis­ti­nės są­ži­nės ap­si­va­ly­mas, iš es­mės la­biau vul­ga­rus ir kri­ti­kuo­ti­nas nei svei­kin­ti­nas reiš­ki­nys. Cha­mų po­lin­kį, net jų aist­rą da­ry­ti ge­rus dar­bus ne­sun­ku su­pras­ti. Ži­no­ma, au­ko­ji­mo ak­tas yra in­dul­gen­ci­ja. Lab­da­ra (vie­ša, ne be­na­miui  pa­au­ko­ti pi­ni­gai – ty­liai, nie­kam tuo ne­si­gi­riant), jei no­ri­te, yra tam tik­ras pro­cen­tas, mo­ka­mas są­ži­nei, tar­si ne­ra­šy­tas pa­ja­mų mo­kes­tis. Ap­skri­tai vie­šai de­monst­ruo­ja­mas ge­ru­mas vi­sa­da yra įtar­ti­nas. Han­nah Arendt, kiek pa­me­nu, yra ra­šiu­si, jog gė­ris, kad lik­tų gė­riu, pri­va­lo bū­ti pri­va­tus.

Vai­kys­tė­je man at­gra­sūs at­ro­dy­da­vo ge­ri vai­kai. Mo­ky­to­jų nu­my­lė­ti­niai, šau­nuo­liai, skun­di­kai, mo­kyk­los pre­zi­den­tai. At­gra­sūs jie man at­ro­dy­da­vo ne to­dėl, kad aš bu­vau blo­gas vai­kas, bet to­dėl, kad jų el­ge­sys, jų bal­sas, juo­kas ir ma­nie­ros vi­sų pir­ma es­te­tiš­kai man bū­da­vo šlykš­tūs. Ir ne­nuos­ta­bu, juk es­te­tiš­kai nie­ko nė­ra nuo­bo­džiau už tvar­ką, už tie­sią li­ni­ją, o kon­for­miz­mas yra nu­kly­di­mo nuo nor­mos prie­šas. Be­je, vie­na ben­drak­la­sė, ant­ro­je kla­sė­je mo­ky­to­jai įskun­du­si ma­ne ir ma­no suo­lo drau­gą dėl rie­biais juo­dais žy­mek­liais pri­ra­ši­nė­tų ka­lam­bū­rų ant elek­tros sky­di­nės, šiaip bjau­rus vai­kas, vė­les­nė­se kla­sė­se už­si­i­mi­nė­jo lab­da­rin­ga už­kla­si­ne veik­la, ta­po na­re or­ga­ni­za­ci­jos, pa­de­dan­čios dau­gia­vai­kėms šei­moms.

Es­te­ti­ka – eti­kos mo­ti­na, sa­kė Brod­skis. Šios iš­ta­ros kil­mė glū­di Pla­to­no fi­lo­so­fi­jo­je: „Vals­ty­bė­je“ Sok­ra­tas Glau­ko­nui aiš­ki­na, kuo ski­ria­si įvai­rūs mu­zi­ki­nės har­mo­ni­jos ti­pai ir ko­kias as­mens sa­vy­bes jie la­vi­na. Ka­riams, pa­vyz­džiui, de­rė­tų klau­sy­tis do­rė­ni­nio ar fri­giš­ko ti­po mu­zi­kos, ug­dan­čios nar­są, ir veng­ti jo­nė­ni­nių me­lo­di­jų.

Ta­čiau kaip, re­mian­tis pla­to­niš­kuo­ju es­te­ti­niu-eti­niu po­žiū­riu, pa­aiš­kin­ti pa­ra­dok­sa­lų vul­ga­rių žmo­nių po­lin­kį ne tik ge­riems dar­bams, bet ir „gro­žiui“? Žmo­nių, kal­bant Spi­no­zos ter­mi­nais, ku­rių gy­ve­ni­mui va­do­vau­ja že­miau­sio lyg­mens pro­tas – vaiz­duo­tė. (Tiks­lu­mo dė­lei rei­kė­tų pri­min­ti, kad Spi­no­za, kal­bė­da­mas apie vaiz­duo­tę, ne­tu­rė­jo gal­vo­je me­ni­nės, kū­ry­bi­nės pa­jau­tos. Apie vaiz­duo­tę Spi­no­za kal­bė­jo kaip apie klai­din­gą mąs­ty­mo for­mą, ve­dan­čią į prie­ta­rus ir ba­na­ly­bes. Tiek dėl są­vo­kų.) Vul­ga­rių žmo­nių vaiz­duo­tė vi­sa­da rei­ka­lau­ja to, kas yra „gra­žu“, dai­lu ir tvar­kin­ga, kas ne­dir­gi­na akių ar klau­sos. Ki­taip ta­riant, kas ne­at­ro­do ir ne­skam­ba „keis­tai“. Tie­są sa­kant, daž­nai šie žmo­nės net yra lin­kę iš­reikš­ti tam tik­rą es­te­ti­nį pro­tes­tą, su­si­dur­da­mi su „ne­gra­žiu“ me­nu. Ne­duok Die­ve ei­lė­raš­tis ne­su­ri­muo­tas, o jei ja­me kaip me­ni­nė iš­raiš­kos prie­mo­nė dar ir var­to­ja­mi žo­džiai, pa­si­sko­lin­ti iš jų pa­čių vul­ga­raus lek­si­ko­no, jie tie­siog įsi­un­ta: „Aš nors ir ne spe­cia­lis­tas, bet tik­rai at­pa­žįs­tu, kas yra me­nas, o kas – ne­są­ą­ą­mo­nė.“ Nors kar­tais sa­ki­nio be keiks­ma­žo­džio jie su­regz­ti ne­la­bai pa­jė­gia, sa­vo my­li­mą­sias va­di­na švel­niau­siais var­dais, pa­si­sko­lin­tais iš pa­sa­kų apie gy­vū­nė­lius. Ši vi­di­nė prieš­ta­ra yra tiek es­te­ti­nė, tiek eti­nė, es­te­te­ti­nė, jei no­ri­te nau­ja­da­ro; štai, tar­ki­me, Sal­ma­nas Rus­hdie ro­ma­ne „Že­mė po jos ko­jo­mis“ vaiz­džiai ap­ra­šo vie­no pa­grin­di­nių kny­gos vei­kė­jų tė­vą Da­rių Kserk­są Ka­mą, ku­ris įni­ko į opi­jaus liū­ną ir or­gi­jas ir kuo la­biau de­gra­da­vo, tuo nuož­miau ėmė sa­vo vai­kus kal­tin­ti mo­ra­li­niu su­pu­vi­mu, nu­si­grę­ži­mu nuo tra­di­ci­nių ver­ty­bių. Ki­tas, ne ma­žiau ryš­kus pa­vyz­dys ran­da­mas Ste­fa­no Zwei­go ap­ra­šy­to­je jo vai­kys­tės Vie­no­je („Va­ka­rykš­tis pa­sau­lis. Eu­ro­pie­čio pri­si­mi­ni­mai“); Zwei­gas kny­go­je ra­šo, kad tais lai­kais nie­kas ne­kal­bė­da­vo apie sek­są, mo­te­rys vy­ro aki­vaiz­do­je ne­drįs­da­vo iš­tar­ti žo­džio „kel­nės“, vai­kams bu­vo skie­pi­ja­mos tra­di­ci­nė­mis va­di­na­mos šei­mos ver­ty­bės, ta­čiau tuo pat me­tu pro­sti­tu­ci­ja kles­tė­jo kaip nie­kad, o cen­tri­nė­se Vie­nos gat­vė­se kas penk­ta­me na­me bu­vo įsi­kū­ru­si ve­ne­ri­nių li­gų kli­ni­ka. Bi­jau, kad „tra­di­ci­nės šei­mos“ po­li­ti­ka šian­dien ga­li su­kel­ti pa­na­šias pa­sek­mes. Ir aš vi­sai rim­tai.

Ano­je Ta­te Bri­tain eks­po­zi­ci­jų sa­lė­je ka­bo ten­den­cin­gas Jos­huos Rey­nold­so ta­py­tas Fran­cio Bec­kfor­do por­tre­tas. Bec­kfor­das bu­vo sū­nus vie­no tur­tin­giau­sių an­glų, Ja­mai­kos gu­ber­na­to­riaus, su­si­kro­vu­sio tur­tus iš ver­gi­jos ir cuk­raus (pre­kės, is­to­ri­ko Eri­co Hobs­baw­mo žo­džiais ta­riant, la­biau­siai ap­kar­ti­nu­sios dau­ge­lio žmo­nių gy­ve­ni­mą). Dro­bė­je Rey­nold­sas jau­ną­jį Bec­kfor­dą pa­vaiz­da­vo kaip tik­rą džen­tel­me­ną, vilkintį pa­čiais ma­din­giau­siais to me­to rū­bais. Rey­nold­so pa­veiks­las – tai ta­ry­tum ad­ver­tai­zin­gas: „Jei no­ri tap­ti džen­tel­me­nu, ren­kis kaip Be­kis!“ Šia­me am­žiu­je, ga­li­my­bių am­žiu­je, kai pa­pras­tas, ap­suk­rus self-ma­de pra­ku­tė­lis ga­lė­da­vo tik­rą­ja šio žo­džio pras­me už­si­dirb­ti so­cia­li­nį sta­tu­są, ėmė di­dė­ti po­rei­kis vi­so­kiems aris­tok­ra­tiš­kiems pri­bum­ba­sams, iš­po­pu­lia­rė­jo ir spar­čiai au­gan­čios bei tur­tė­jan­čios vi­du­ri­nės kla­sės mo­te­rims skir­tos kny­gu­tės, mo­kan­čios ge­rų ma­nie­rų, pri­de­ran­čių tik­roms aris­tok­ra­tėms. Hobs­baw­mas, ap­tar­da­mas to me­to tur­tė­jan­čio ir au­gan­čio pe­ti­te bour­ge­oi­sie sluoks­nio pi­ni­gų švais­ty­mo įpro­čius, liūd­nai kon­sta­ta­vo, kad nie­kas šių ne­įti­kė­ti­nai spar­čiai be­si­kau­pian­čių tur­tų net ne­mė­gi­no skir­ti so­cia­li­nėms są­ly­goms ge­rin­ti. Gal­būt iš­im­ti­mi ga­lė­tu­me lai­ky­ti žy­mų­jį puo­džių, Char­le­so Dar­wi­no se­ne­lį Jo­siah Wed­gwo­o­dą (tur­būt ryš­kiau­sią va­di­na­mo­jo self-ma­de ver­sli­nin­ko pa­vyz­dį), ko­vo­ju­sį prieš ver­gi­ją.

Žiū­rė­da­mas į šią šiaip jau la­bai ge­rą Rey­nold­so chal­tū­rą pri­si­mi­niau vie­ną pa­žįs­ta­mą iš pa­aug­lys­tės lai­kų, iš me­nų gim­na­zi­jos. Kaž­ka­da jis ga­vo chal­tū­rė­lę – vie­nas ver­sli­nin­kas jo pa­pra­šė ant mie­ga­mo­jo lu­bų nu­ta­py­ti an­ge­lus auk­si­niuo­se de­be­sy­se. Bū­ti­nai no­rė­jo auk­si­nių, ir taš­kas. Ta­sai ver­sli­nin­kas, kaip aš spė­ju, iš tre­nin­guo­to pleb­so atstovo vir­tęs kos­tiu­muo­tu pa­tri­ci­ju­mi, „res­pek­ta­bi­liu žmo­gu­mi“, nu­ta­rė, kad jo na­mams rei­kė­tų šiek tiek „aukš­to­sios kul­tū­ros“. Ma­no bi­čiu­liui bai­gus dar­bą, ver­sli­nin­kas, vie­ną ran­ką lai­ky­da­mas ki­še­nė­je, o ki­ta žais­da­mas BMW rak­te­liais, už­ver­tė gal­vą į lu­bas, ka­ži kaip keis­tai at­vie­pė apa­ti­nę lū­pą ir iš­ta­rė: „Gra­žu, gra­žu… za­ja­bis, ka­ro­če.“

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.