Ant sienos piešiamos kitokybės mitas
TOMAS MARCINKEVIČIUS
John Dos Passos. Manhatano stotis. Romanas.
Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 464 p.
Kažkada sapnavau Niujorką, miestą, kuriame niekad nebuvau, prie kurio net nebuvau priartėjęs arčiau nei per 5 tūkstančius kilometrų. Bet argi šiam miestui reikia tikrovės ir patirties, kai užtenka jo mito? Kaip tai keturiolikmetei modelių konkurso dalyvei iš Marijampolės, į klausimą „Kokioje šalyje labiausiai norėtum dirbti?“ atsakiusiai „Tai gal Niujorke…“, man pakanka nostalgijos vietai, kurioje niekuomet nebuvau, bet, man sakė ir kartojo, visuomet turėjau būti. Tad sėdėjau kavinėje ir šnekėjausi su beveide pažįstamų projekcija, kol skaudžiai pabudau ir atsidusau – ne Niujorke aš, Alytuje, blet…
Tikėjimas tuo kitu gyvenimu kitur – atskira tema, nesvetima nei man, nei Povilui Gasiuliui, nei Johnui Dos Passosui. Objektyvios tiesos, nuojautos, įvairiausių medijų aidų, draugų pasakojimų ir vaizduotės nuotrupų sintezė, verčianti nuolat ieškoti to kito, tuoj išsipildysiančio gyvenimo. Tai, kaip ir mitinio miesto – naujojo Babilono, naujosios Ninevės – mito ir jame bei juo gyvenančiųjų dirbtinumas, yra pagrindinė „Manhatano stoties“ tema. Pristatoma taip meistriškai, kaip 1925-aisiais, įtikėjus naujuoju pasakojamojo kino meno mitu, perteikiama per klajoklio žvilgsnį į varinę Niujorko poniutę: kaip viltingai į ją spokso atvykstantys ir kaip nuo jos virš esybės kybančio šešėlio spjaudosi svajojantys šį mitą iškeisti į ne visai objektyviai suprantamą „Senąją“ Europą.
Tai – klasikinė knyga, viena iš tų, kurią gali nujausti, nuspėti, nors ir niekuomet – iki galo. Skaitai ir nejučia galvoji apie Kurtą Vonnegutą, kuris savo „Skerdyklai Nr. 5“ personažų gijas paišė dukros kreidelėmis ant tapetų, ir „Manhatano stoties“ gijos spalvotų kreidelių tekstūra ima suktis tavo galvoje, pranykdamos ir vėl atsirasdamos, užsibaigdamos tvirtais kryžiukais, susipindamos su kitomis gijomis arba tvirtai šaudamos į priekį, iš lėto keisdamos spalvą, storį ir… ir greitį (?). Kinematografiškumas, naivus tiek, kiek tai sąlygojo laikotarpis, įtraukiantis ir trenkiantis galvon: tad visai nenuostabu, kad vertėjas P. Gasiulis yra vertęs ir Joyce’ą, ir tą patį Vonnegutą.
Vertimo kokybė šiai knygai labai svarbi: ten, kur ne tas atspalvis gali nulemti visiškai ne tą ne tik knygos, bet ir vietovės mitą, kitaip ir būti negali. Nuostabu, bet į lietuvių kalbą verčiami slengas, kaimietiška kalba, šveplumas, keisti žodžiai ir jų deriniai, kuriuos vargu ar vartotum pasakodamas draugui apie gatvėje matytas muštynes („žlegindami grandines“, „spiralėmis ringuoja“, „skrabale tu nelaimingas“, „akių vokuose zirzianti šviesa“ ir t. t.), kuriuos šiaip jau laikyčiau nereikalingais ir erzinančiais manierizmais, čia paprasčiausiai žavi. Ehehei, mes dar irgi turime šiek tiek estetinės pajautos, negi ne?
Socialinė Dos Passoso idėja akivaizdžiai susiformavusi Antrojo pasaulinio ir jo padarinių nežinančiojo galvoje: bolševizmas vis dar alternatyva, o klasių kova dar neįgavusi nei parodiškumo, nei laiminčiosios klasės primestos gelmės. Ech, tie amerikiečiai, telieka palinguoti galvą ir pasitelkti į rėmus spraudžiančią, diskriminuojančią sąmonę: jie juk tik nesubrendę Europos vaikiščiai, paaugs – supras… Sąvokos čia dar paprastos, knyga yra iš tų užkabinančių-praeinančių, bet, kaip ir yra geriausioje klasikinėje amerikiečių literatūroje, svarbu ne tiek, ką norima pasakyti, o kaip tai yra sakoma. Dos Passoso būdas nuginkluoja ir pavergia, ir neleidžia nei idėjos, nei jai priklausančios (o gal su ja savanoriškai susituokusios?) knygos, laikotarpio, miesto su visa varine niekuomet nematyta poniute Laisve nurašyti kaip nostalgijos, naivybės ar neišsipildymo.