Aukš­tyn že­myn

ROLANDAS KAUŠAS

Di­džiu­lės ap­va­lios krū­tys tie­siog virs­te virs­ta lau­kan per leng­vos pa­lai­di­nu­kės iš­kirp­tę. At­eis­tai ne­tu­ri jo­kių šan­sų, gal­vo­ju, nes ant tos pa­čios pa­lai­di­nu­kės, per pa­tį vi­du­rį, si­dab­ri­nėm rai­dėm iš­siu­vi­nė­tas žo­dis Faith ir man, kur bu­vus, kur ne­bu­vus, vis no­ris į tą ti­kė­ji­mą už­mest akį. Bū­tų ga­li­ma vis­ką nu­ra­šyt se­no ožio pa­si­spar­dy­mams, bet tu­riu pa­tei­si­na­mų ap­lin­ky­bių: veiks­mas vyks­ta ne­di­du­kėj pa­la­toj su dviem lo­vom ir aš ne­la­bai tu­riu kur dė­tis. Sė­džiu prie vie­nos iš jų ir kal­buos su sa­vo žmo­nos at­ėju­siu ap­lan­kyt vy­ru. Ti­kė­ji­mo pla­tin­to­ja, įsi­tai­siu­si prie gre­ti­mos lo­vos, at­si­grę­žusi į mus, ap­švies­ta pro lan­gą krin­tan­čios švie­sos, gar­siai skai­to Bib­li­ją. Ji pri­klau­so vie­nai iš evan­ge­li­nių baž­ny­čių ir at­ei­na skelbt Die­vo žo­džio ser­gan­tie­siems. Ma­no pa­šne­ko­vas ne­ra­miai su­kru­ta ant kė­dės, bet dėl vi­sai skir­tin­gų prie­žas­čių, ir su­grą­ži­na ma­ne at­gal re­a­ly­bėn. O re­a­ly­bė yra to­kia: lan­ky­to­jo žmo­na bu­vo at­jung­ta nuo vi­sų dirb­ti­nai gy­vy­bę pa­lai­kan­čių apa­ra­tų ir iš in­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos pa­la­tos per­kel­ta į pa­pras­tą. Čia ji tu­rė­jo ra­miai iš­ke­liau­ti ir, pa­gal mor­mo­nų ti­kė­ji­mą, pri­si­dė­ti prie de­šimt Iz­ra­e­lio gen­čių iš nau­jo at­sta­ty­toj Je­ru­za­lėj. Vi­sa tai įvy­ko prieš mė­ne­sį. Tu­riu ome­ny at­jun­gi­mą. Mo­te­riš­kė, ku­ri ir svei­ka bū­da­ma pa­si­žy­mė­jo la­bai tvir­tu cha­rak­te­riu, ig­no­ruo­da­ma me­di­ci­nos per­so­na­lo ir šiaip iš­ma­nan­čių žmo­nių pra­na­šys­tes, vis dar čia. At­jung­ta, bet dar ne­pri­si­dė­ju­si. Jos vy­ras, nu­ga­lė­da­mas sa­ve, da­vęs lei­di­mą gam­tai te­kėt sa­vo va­ga, t. y. lei­dęs apa­ra­tus at­jungt ir žmo­nai ra­miai nu­mirt, da­bar jau­čias ko­ne ap­gau­tas: taip elg­tis yra tie­siog ne­do­ra. Jei­gu jau su­si­ruo­šei iš­ke­liau­ti, tai kam ati­dė­liot? Emo­ci­nė įtam­pa ir jau pra­si­dė­jęs ne­tek­ties skaus­mas žmo­gų ir taip mu­ša že­mėn, o čia dar ir kas­die­nis žmo­nos svei­ka­tos šo­ki­nė­ji­mas aukš­tyn že­myn bai­gia žmo­gų mir­ti­nai iš­var­gint ir man kar­tais ro­dos, kad jis iš­ke­liaus nau­jo­jon Je­ru­za­lėn anks­čiau ne­gu jo pa­ti. De­ra pri­mint, kad jiems abiem jau per aš­tuo­nias­de­šimt.

– Ketinau šian­dien pail­sėt ir ne­at­eit, bet bei­eš­ko­da­mas švar­ko spin­toj pa­ma­čiau jos dra­bu­žius ir su­pra­tau, kad no­riu ją pa­ma­tyt, – sa­ko man vy­riš­kis ir su­si­grau­di­na.

Tas pats at­si­tin­ka kas­dien ir aš tik šyp­te­liu tar­si sa­ky­da­mas: „Ži­no­ma, o kaip­gi ki­taip.“

Vy­riš­kis, šiaip ne­kal­bus, lau­ki­mo pri­slėg­tas, ta­da, prieš mė­ne­sį, no­rė­jo su kuo nors pa­si­da­lint sa­vo skaus­mu, kai įvyks mir­tis. Taip aš čia at­si­ra­dau ir da­bar, po mė­ne­sio, mes jau­čia­mės kaip se­ni ge­ri bi­čiu­liai. Ži­nau jų gy­ve­ni­mo ir mei­lės is­to­ri­ją, per­ėjau ir mor­mo­nų ti­kė­ji­mo pra­džia­moks­lį. Taip pat iš­tve­riu ir ket­vir­ta­die­nio šv. An­ta­no gun­dy­mus nuo gre­ti­mos lo­vos.

– To­kia yra Die­vo va­lia, kad jūs kiek­vie­nas iš­mok­tu­mėt val­dyt sa­vo kū­ną, ne taip kaip pa­go­nys, ku­rie ne­pa­žįs­ta Die­vo ir pa­si­duo­da kū­no no­rams… – gir­dis nuo gre­ti­mos lo­vos.

Ma­tyt, skai­to vie­ną iš Pau­liaus laiš­kų, vie­na ran­ka kel­da­ma aukš­tyn nuo pe­ties nu­smu­ku­sią pa­lai­di­nu­kės pet­ne­šė­lę. Bergž­džias dar­bas, nes ta kaip­mat ir vėl tai­kos nu­krist. Pa­lai­di­nu­kė bu­vo pa­siū­ta bū­tent su ta min­tim.

– Žiū­rėk, ką tau at­ne­šiau, – ne­ra­miai ant kė­dės pa­si­muis­tęs vėl iš pa­go­niš­kų erd­vių su­grą­ži­na ma­ne pa­la­ton pa­šne­ko­vas.

Ran­ko­se jis lai­ko Mor­mo­nų kny­gą. Drau­gai drau­gais, bet kaip do­ras sa­vo ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­nė­jas vy­riš­kis ne­no­ri pra­leist pro­gos suž­ve­jot dar vie­nos pra­žu­vu­sios sie­los. Žmo­na, šiaip ar taip, ne­mirš­ta. Tai ko­dėl gi ne­iš­nau­dot lai­ko. Jo tik­rai pa­si­steng­ta: ant juo­do kny­gos vir­še­lio si­dab­ri­nėm rai­dėm įspaus­tas ma­no var­das ir pa­var­dė.

– Ar ti­ki, kad Jė­zus Kris­tus yra ta­vo iš­ga­ny­to­jas? – pa­si­girs­ta nuo gre­ti­mos lo­vos.

Skel­bė­ja pa­si­len­ku­si vi­sai ar­ti prie li­go­nės. Ko­ne už­gu­lu­si ją. Ban­dau sa­ve įsi­vaiz­duot ser­gan­čio­sios vie­toj, fi­ziš­kai du­si­na­mą di­de­liu ti­kė­ji­mu.

– Ačiū, – pri­si­ver­čiu su­grįžt pa­la­ton, tuo pat me­tu be­pras­miš­kai var­ty­da­mas kny­gos pus­la­pius.

– Ar tu­rė­da­vot gy­ve­ni­me pa­gun­dų, juk dau­giau kaip pen­kias­de­šimt me­tų kar­tu? – ty­liai sa­kau, kreip­da­mas kal­bą sau ak­tu­a­les­ne kryp­tim.

Vy­riš­kis vėl ne­ra­miai su­kru­ta, tar­si no­rė­da­mas iš­ju­dint at­min­ties klo­dus.

– Prie­sai­ka duo­ta prie al­to­riaus… – pra­de­da jis ir nu­kryps­ta į smul­kų mor­mo­niš­kų ves­tu­vių at­pa­sa­ko­ji­mą.

Bai­gia Die­vo ran­ka, ste­buk­lin­gu bū­du nuo pa­gun­dų ap­sau­go­ju­sia, te­beg­lo­bo­jan­čia jį ir šian­dien. Ne­ga­liu gin­čy­tis: žmo­gus iš­ti­ki­mai pra­lei­džia prie žmo­nos lo­vos di­dži­ą­ją die­nos da­lį.

– Ir taip vi­są gy­ve­ni­mą? – dėl vi­sa ko pa­si­tiks­li­nu.

– Taip, – kiek pa­ty­lė­jęs iš­ta­ria. – Nes jei pa­si­ren­ki tei­sin­gą ti­kė­ji­mą, Die­vas pa­si­ren­ka ta­ve.

Gal­vo­ju apie mor­mo­nų bro­šiū­rą, ku­rią daž­nai ran­du paš­to dė­žu­tėj: liū­tas tu­pi kar­tu su avi­nu, be­si­šyp­san­tys, už ran­kų su­si­ka­bi­nę žmo­nės ste­bi sau­lė­ly­dį. Jų vai­kai ša­lia, ran­ko­se lai­ko gy­va­tę. Ta ir­gi šyp­sos. Šyp­sos ir Evan­ge­li­jos sklei­dė­ja prie gre­ti­mos lo­vos…

– Ji ne­be­kvė­puo­ja! – stai­ga pa­si­girs­ta.

Vy­riš­kis greit me­ta žvilgs­nį į žmo­ną. Ne, tai ne apie ją. Nu­sto­ja šyp­so­tis. Prie gre­ti­mos lo­vos pa­si­girs­ta šur­mu­lys. Tai Ge­ro­sios Nau­jie­nos skel­bė­ja, ką tik šūk­te­lė­ju­si, da­bar už­pa­ka­liu stu­mia kė­dę at­gal ir šo­ka į ša­lį. Ži­nia, jei­gu žmo­gus jau ne­be­kvė­puo­ja, ne­bė­ra ko ir skelbt. Lai­mei, me­di­ci­nos per­so­na­las čia pat. Pa­si­ro­do gy­dy­to­jas.

– Ji bu­vo pa­si­ra­šiu­si do­ku­men­tą, pra­šan­tį to­kiu at­ve­ju ne­si­imt jo­kių prie­mo­nių, – sa­ko.

– Tai ji mi­rė? – klau­sia ti­kė­ji­mo pla­tin­to­ja.

Da­bar ma­tyt tik jos gal­va, įkiš­ta pro du­ris. Vi­sas kū­nas ko­ri­do­riuj. Gy­dy­to­jas tik­ri­na pul­są. Pas­kui iš­jun­gia ša­lia bir­bian­tį de­guo­nies apa­ra­tą.

– Tie­siai į dan­gų, – sa­ko ir mer­kia man akį.

Šyp­saus jam:

–  Ar­gi yra dar ko­kių ki­tų vie­tų?

Ge­ro­sios Nau­jie­nos rep­re­zen­tan­tė prie­kaiš­tin­gai mus abu nu­žiū­ri. Gy­dy­to­jas iš­ei­na. Skel­bė­jos gal­va, kad jį pra­leis­tų, aki­mir­kai dings­ta iš du­rų rė­mo. Vy­riš­kis ša­lia ma­nęs gi­liai at­si­dūs­ta. Ko­ne prie­kaiš­tin­gai pa­si­žiū­ri į sa­vo žmo­ną.

– Ei­nam pa­si­vaikš­čiot, – sa­kau jam. – Čia tuoj at­eis slau­gė pa­ruošt mi­ru­si­ą­ją iš­vež­ti.

Iš­ei­nam į ko­ri­do­rių. Prie du­rų sto­vi skel­bė­ja. Pa­duo­du jai jos ran­ki­nu­ką. Bu­vo už­mir­šu­si ant lo­vos kraš­to.

–  Ji tik­riau­siai įti­kė­jo, tik ne­spė­jo gar­siai iš­tar­ti, – sa­kau. – Juk jūs taip sten­gė­tės.

Mo­te­riš­kė kils­te­ri aukš­tyn ir vėl nusmuku­sią pet­ne­šė­lę. Ne­są­mo­nin­gai at­ki­ša į prie­kį krū­ti­nę su ti­kė­ji­mu.

– Jūs taip ma­not? – vil­tin­gai klau­sia.

Jai la­bai no­ris tuo ti­kėt. Greit at­si­ver­čia Bib­li­ją. Ma­tyt, ieš­ko to­kią ga­li­my­bę pa­tvir­ti­nan­čios ci­ta­tos. At­si­me­nu ran­ko­se be­tu­rįs sa­vo as­me­ni­nę Mor­mo­nų kny­gą.

– Ką jūs apie tai ma­not? – klau­siu sa­vo pa­šne­ko­vo.

Tas per­si­brau­kia ran­ka per pli­ku­tę ir at­si­krenkš­čia. Pa­duo­du jam kny­gą. Greit su­šiugž­de­na la­pais. Ir jo vi­si at­sa­ky­mai ten. Pa­lie­ku abu ko­ri­do­riuj. Ly­gios jė­gos. Už abie­jų pe­čių dan­gaus le­gio­nai. Ge­riau ap­link ne­si­mai­šyt.