Vinco Žilėno 1957 metų ekspedicijos dienoraštis

Parengė ONA MAŽEIKIENĖ

Pabaiga. Pradžia Nr. 17

Liepos 1 d.

Šiandien buvome Laurinaičių kaime, kuriame prieš 100 m. tebuvę dvi sodybos ir jos turėjusios maždaug po 150 ha. Tų abiejų ūkių savininkai buvę įtarti dalyvavę 1831 m. sukilime, vienas jų buvęs ištremtas, jo žemė konfiskuota. Iš jo pakyloms nupirkęs ūkį Lukauskas, kurio betgi pirkimo aktą Medingėnų klebonui kun. Šimkui įskundus caro valdžia panaikinusi ir iš Lukausko žemę atėmusi. Ligšiolinis buvęs vieno šių ūkių savininkas Adolfas Lukauskas yra nusipirkęs prieš 30 metų 14 ha tos žemės, kurią caro valdžia iš jo senolio buvo atėmusi. Adolfas Lukauskas sumokėjęs 8000 Lt už žemę, 6000 Lt už trobesius. Jis atsivežęs pinigus iš USA, kur išbuvęs 17 metų ir uždirbęs 9000 dol., iš jų 4000 dol. palikęs tenykščiuose bankuose: vienam 3000 dol., kitam 1000 dol. Bankas, kuriam įdėjęs 3000 dol., subankrutavęs, o iš antrojo ligi karo gaudavęs procentų.

A. Lukauskas yra labai senas, gimęs 1874 m. gruodžio 5 d. Jis yra pamokytas, gerai pažangiai ūkininkavęs, turėdavęs pinigų, USA būdamas, o vėliau ir Lietuvon grįžęs mėgęs rinkti įvairius muziejinius daiktus: turėjęs didelį numizmatikos rinkinį ir kitokių daiktų, tačiau po karo jis buvęs apiplėštas ir apvogtas. Dingę visi gerieji daiktai. Belikusi viena pypkė, vietinio beržo, jis ją už 25 rb perleido muziejui. Grįždamas iš jo į Medingėnus nupirkau dvi liaudies tapytines skrynias. Pirkau labai pigiai: už vieną sumokėjau 100 rb, už kitą 175 rb. Pirmoji turi datą „1875“, antroji be datos, bet užtai geram stovy.

Statybos ir trobų inventorizacija

Šiandien buvo padaryta Rietavo raj. Medingėnų k. E. Daumantienės sodyba ir troba, kitados jos tėvo Ant. Vytaito (? – O. M.) sodyba. E. Daumantienė – jos vyras užkuras, dabar vienas brigadininkų, mėgstąs „užtraukti“ – yra gimusi ir augusi šioje sodyboje ir troboje. Jos tėvai turėjo 22 ha žemės ir 9 vaikus, iš kurių 4 berniukai ir 5 mergaitės. Eugenija, pati jauniausioji, pasiliko tėvo ūkyje ir užsiėmė užkurą, ir dabar jame gyvena. E. Daumantienės sodyba yra Medingėnų bažnytkaimio žemių ribose. Ir yra maždaug už kilometro nuo miestelio ir maždaug už 150–200 m nuo savo artimiausio kaimyno trobos, atseit sodybos. Kada čia įsikūrė jų sodyba – Eugenija Daumantienė, gimusi 1915 m., nieko konkretaus nemokėjo paaiškinti. Gyvenom čia iš senų laikų – vienintelis jų atsakymas. Tiek pat nieko konkretaus negalėjo pasakyti ir senyvi kaimynai, turėję po 70–80 metų amžiaus. Sodybą atsimena iš senų laikų ir atsimena iš vaikystės jos trobą.

Sprendžiant iš sodyboje augančių medžių, atrodo, kad ši sodyba nėra kilusi per kaimų skirstymą į viensėdžius XX a. pradžioje. Per daug storos liepos, kad jos tebūtų kokių 50 metų. Matyt, ši sodyba atsiradusi iš senų laikų, galimas dalykas, iš tų laikų, kai čia kūrėsi Medingėnų gyvenvietė.

E. Daumantienės trobos priemenėje esamas kaminas turi įrėžtą „1857“. Matyt, „1857“ yra to kamino statymo data. Atseit pati troba jau negali būti jaunesnė negu šis kaminas. Tai turbūt per daug aišku. Dėl to suprantama, kad nieks iš šeimos ir vyresniųjų amžiumi kaimynų negali atminti, kada ši troba buvo pastatyta.

Man buvo naujiena, kad E. Daumantienė prieštaravo, jog jų troba turinti „prisienuką“, kaip galima patirti iš žemaičių, gyvenančių už Varnių–Rietavo linijos ir į šiaurę. Ji prastąją, ūkinio įėjimo priemenę vadina ne „prisiniuks“, bet priemene. Pas mus nėra „prisiniuko“, yra tik priemenė. Priemenė pirmoji yra (? – O. M.), o priemenė antroji yra priemenė – tvirtina E. Daumantienė. Pagal ją tokius pavadinimus yra radusi užgimusi, tegirdėjo juos augdama. Taip pas mus ir šiandien visi vadina.

E. Daumantienės troba yra asimetrinio plano. Tokio plano čia beveik visos tradicinės trobos, nors da pernai dirbant Pagramančio–Šilalės Degučių apylinkėse nebuvo rasta asimetrinio plano trobų. Tiesa, ten gyvenamieji namai buvo vadinami „stuba“, dar ne „troba“.

Čia jau visur virtuvė vadinama bakavąja. Už jos kamara arba kamarėlė. Bakavojoje yra virykla, kukne vadinama, valgomasis stalas ir pora suolų su kėdėmis, lentynėlė niekams, vadinama „šuplir“, stovi kibiras su vandeniu, pamesta malkų ir t. t. Bakavojoje triūsia šeimininkė, čia sėdi ir vaikai, vyras. Už bakavosios yra kamara – kamarėlė, kitur alkieriuku vadinama, kur miega mergė arba kuris iš šeimos, kas yra suaugęs. Čia tiek nedaug vietos, kad telpa viena lova ir mažas staliukas, kėdelė.

Geroji troba yra pati švariausia patalpa žemaičio troboje, nekalbant apie svečio kambarį, vad. alkierių. Gerojoje troboje žemaitis priima savo svečią, čia stovi gerasis jo stalas, kėdės, spinta, komoda. Ši patalpa apšildoma šildomąja sienele, kuri šyla iš viryklos.

Alkieriuje miega svečias, kad jo nėra – suaugusi duktė arba sūnus, dažnai jaunavedžiai. Vis dėlto nevedę, atseit jaunimas, miega arba trobos kamarose, kuriose krosnių nėra, arba klėčių kamarose. Žiemą kamaron nubėga basi žemaičiai. Miega pataluose. Patalus turi kiekvienas suaugęs šeimos narys ir samdinys.

Priešininkėje yra įmontuota visas duonkepės korpusas. Duonkepė kuriama iš priemenės, kuri yra atsukta į pečiungą. Jų duonkepė turi speltų (angos dūmams išeiti – O. M.) 1–2, pro kurias išrūksta dūmai iš krosnies. Duoną pašovus užkemšama speltys, kad neišeitų iš krosnies karštis. Priešininkėje laikoma daržovės, bulvės, kaip rytų aukštaičių pirkaitėje. Prie priešininkės yra kamara maistui. Bet kamara yra švariai įrengta trobos plane, kartais ji esti lygiagrečiai su priešininke, kartais už priešininkės, tuo atveju ji turi iš lauko duris šoninėje arba galinėje sienoje.

Tačiau ne visuomet esti duonkepių korpusai įleisti į priešininkės patalpą, kartais pečius stovi priemenėje skersai pastatą; tuo atveju duonkepės šonas sudaro savotišką šildomąją sienelę priešininkėje.

Aplamai, ir vėl tenka pastebėti, kad žemaičiai švarai nenusideda. Man rodos, rytiniai aukštaičiai žymiai švariau gyvena.

Liepos 2 d.

Darėme išvyką Plungės link per Žlibinus, o iš ten į Kontaučius. Kontaučiuosna važiavome prašyti klebono padovanoti mūsų muziejui Žlibinų bažnyčioje liaudies ornamentuotą 1852 m. skrynią ir Viešpatį Dievą, laiminantį žmones. Deja, klebono neradome, jis išvykęs kažkur bene į Kalvariją, iš kur žadąs grįžti bene už poros dienų. Tad nieko nepešėme.

Grįždami per Jerubaičius sužinojome, kad kažin kur pakelėje į Medingėnus iš Plungės esąs dar „numas“ Vaitkaus sodyboje, tačiau mes pravažiavome nepastebimai. Kita vertus, nerodėme entuziazmo daryti ilgesnių sustojimų, kadangi jau buvo pavakarė ir, be to, dar pakankamai gerai lynojo. Tad bet kuris darbas, ypač su fotoaparatu, neįmanomas.

Turbūt reikėtų kurią dieną nuvykti pas tąjį Vaitkų, juo labiau kad jo sodyba nuo Medingėnų bene už 6–7 km.

Liepos 3 d.

Padarėme paskutinę žvalgomąją išvyką iš Medingėnų ieškodami būk tai kažkur čia vis dar tebesamą „numą“. Besiklausinėdami Vaitkaus sodybos, kurioje esąs „numas“, atvykome į Purvaičių kaimą, kur yra gimęs žinomas Lietuvos kraštotyrininkas prof. Ignas Končius, nors iš profesijos, rodos, yra gamtininkas ar ką panašu. Končių troba, kaip ir kitų, tokia pat tipinga, nors Končiai, rodosi, yra Žemaičių bajorai, turi net bajorų herbą, kuris bene prikaltas virš (neįskaitoma – O. M.) prie kepasienio (? – O. M.). Kieme labai, net nuostabiai graži koplytėlė su įvairiomis skulptūrėlėmis, kurių drg. J. Petrulis ir nufotografavo.

Končių sodyboje gyvena kažin koks svetimas žmogus, bene buvęs jų nuomininkas. Troba tebelaikoma švariai, priemenėje yra didžiulis žemaičių kaminas, kuriame įrengta atviras ugniakuras, kabo vaškaras arba žemaitiškai vašas, kuriuos aš ir nufotografavau. Troboje tradicija, senovė, matyt, buvo stengtasi išlaikyti kaip reikia. Vaitkaus sodyboje neradome jokio „numo“ ir net pačių Vaitkų, kurie esą išvežti. Aplamai Žemaitijoje išvežimo mastas yra buvęs žymiai didesnis negu kur kitur Lietuvoje. Gal tik Užnemunė žemaičiams išoriniu požiūriu gali prilygti. Sakysime, Vainaičių (?) kaimo Plungės rajone visi gyventojai iki vieno buvo išvežti, jų sodybų trobesiai išgriauti arba sudeginti malkoms, arba kitur perkelti, o pačios gyvenvietės su traktoriais suartos, net medelio nepalikta. Telikę vieno Vyšniausko sodybos kai kurie pastatai. Vainaičių k. gyventojai kitados gerai gyvenę, turėję geras trobas, laikę gerų galvijų, aplamai gražiai gyvenę – mus informavo Stalgėnų gyv. A. Vosylius, pas kurį buvome radę „numo“ likučius – „numo“ galinį fasadą su durimis, kamaromis į abi puses ir viena patalpa veda į buvusį rūsį. „Nume“ kitados laikę kiaules, mūre virė jovalą. Prie jo buvusi pritaikyta karvidė. Padariau eilę nuotraukų. Įspūdis toks, kad Vosyliaus troba žymiai seniau statyta negu tas jo „numas“. Įdomios kertės, jų formos tokios, kaip ir trobos, aišku, klėtės.

Liepos 14 d.

Dėl įvairių priežasčių buvome 4 dienas Vilniuje, kur nuvežiau dvi skrynias su įvairiais surinktais daiktais, vėliau kėlėmės iš Luokės, kad aš beveik ir neapsidairiau – į Platelius. Plateliuose inventorizavome karčemą.

Karčema priklausė grafui Šuazeliui, prancūzui, Prancūzijos piliečiui, tačiau ji jau XX a. neturėjo pirminių savo funkcijų.

Prieš 1914 m. karą dalyje jos patalpų buvo įrengta dvaro faletas (? – O. M.) – pieninė, kurią tvarkęs kažin koks Valavičius, kitose patalpose – 2 kambarėliuose po 1905 m. buvo įrengta lietuviška Saulės pradžios mokykla, kur pradžioje mokytojavo vargonininkas, kurio pavardės nepasisekė nustatyti, vėliau iš Grigaičių Kinizikaitis (? – O. M.), prasilavinęs Kazimieras Sidabras.

Mokykloje mokinęsi apie 15–20 berniukų. Mergaičių į mokyklą dar niekas nesiuntęs. Tuo tarpu pačiam miestelyje buvo vad. narodnaja učiliščia, kurioje betgi nebuvo mokoma lietuvių kalbos.

Buržuazinės Lietuvos laikais čia buvo įrengta nuovados daboklė. Dabar yra kooperatyvo sandėlis ir kolūkio sandėlis.

Dabar karčemos priestatas, kuriame buvo įrengta liet. mokykla, yra nuvirtęs. Be to, virš stogo yra įrengta ugniagesių stebėjimo būdelė, bet ji jau dabar irgi nenaudojama – kiaura. Dviejuose jos kambariuose palei arklių vežimų stovėjimo patalpą gyvena senutė, buvusi vykd. komiteto kultūros namų valytoja, kuri sulaukusi 65 m. dabar gauna 300 rb pensiją.

Beje, paskutinis karčemos, kaip tokios, nuomininkas yra buvęs latvis Liaudinšas, o prieš jį buvęs žydas.

Šios karčemos apmatavimus atliko Kauno politechnikos instituto studentas architektas Vytautas Parčiauskas.

Pabaigai tenka pastebėti, kad vietos gyventojų nuomonė apie buvusių Platelių dvaro savininkus Šuazelius (žmonės taria „Švareliai“) yra gana menka. Paskutinysis buvęs iškrypęs, praeidamas pro moteris nusigręždavęs, užsidėdavęs ranka akis, kad nepamatytų moters, kai tuo tarpu jo tėvas buvęs be galo didelis moterų mėgėjas. Jis gyvendavęs beveik kasdien su kita moterim, daugiausia iš miestelio ir gretimų kaimų. Bet labai gerai atlygindavęs.

Švareliai mokėję lietuviškai tarmiškai, o šeimoje kalbėję prancūziškai. Patys buvę Prancūzijos piliečiai. Pas juos kurį laiką tremtyje gyveno Lietuvos fašistinio 1926.XII.17 perversmo aktyvusis veikėjas, kurį laiką faktinis Lietuvos diktatorius Vytauto D. universiteto prof. A. Voldemaras, kuris turėjo žmoną prancūzę, bene Šuazelio žmoną. Bet to gerai nežinau. Šuazeliai, ypač paskutinysis, buvo senovinių graviūrų rinkėjas ir aplamai meno mėgėjas. Jo rūmuose buvo brangaus interjero, paveikslų, bene lektika (? – O. M.), kurią nufotografavau Telšių kraštotyros muziejuje. Didžioji betgi dalis ir daiktų sudegė bene 1942 m., kai degė jo dvaro mediniai palociai, kurių XIX a. II pusės nuotraukas esu įgijęs iš vienos Šuazelių kambarinės. Dalis rinkinių buvo išvežta į Telšių kraštotyros muziejų. Kai kurie daiktai patekę pas Šuazelių dvaro ūkveizdą (? – O. M.) Reketį, kuris dabar gyvenąs Klaipėdoje. Ar daiktų yra ir Plateliuose pas atskirus gyventojus – neteko patirti, nors daug dėjau pastangų sužinoti ir radus įgyti muziejui, jei pasirodytų vertingi. Deja, buvo tuščios pastangos.

Tuo vienu meno rinkinių autosunkvežimiu, kuriuo juos atgabeno pas save Telšių muziejus, Šuazeliai kultūros srityje ir tebus turbūt žinomi. Jokių kitokių Lietuvos kultūrai nuopelnų jie ir nebūsią turėję. Tai tikri parazitai, gyvenę iš lietuvių darbo, o pinigus leidę mergėms Prancūzijoje. Neišmokslino nei vieno savo kumečio vaiko, neparėmė nei vieno aplinkinio valstiečio sūnaus, mokslus einančio, kurių pinigus rieškučiomis sėmė. Prasta, baisia pastaba gyventojų nuomonė apie Šuazelius.

Liepos 15 d.

Platelių parapijos bažnyčia ir klebonas padovanojo mūsų muziejui eilę bažnytinių, jau išėjusių iš apyvartos daiktų – sidabrinių ir auksinių audinių gabalų, kurie labai pravers mūsų muziejui, vieną atkočiaus darbo kilimo gabalą ir du XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios mundyrus su Napoleono tipo kepure. Be to, (? – O. M.) ir kelnes.

Platelių klebonas bene trečias iš eilės mūsų sutiktas klebonas, kuris parėmė mūsų muziejų, o antras šiais metais. Kiti kieti kaip titnagai. Nieko neduoda, nors turi vertingų daiktų. Pagaliau tegu turi, bet kad nors saugotų. Kai kurie apie kai kurių daiktų vertingumą nieko neišmanydami, apsimesdami, jog be vyskupo leidimo ir bažnytinio komiteto negalį duoti, peldina daug vertingų XVIII a. paminklų. Pav., šiais metais įkyriai užsispyrusiai kaulinau perduoti muziejui kai kurias Pavandenės bažnyčios inventorines knygas, tačiau nieko nepešiau, net nedavė liaudies medinio dievuko, kurių laiko sukrovęs virš bažnyčios. Tačiau fotografuoti monstrancijas, kielikus ir kt. leido. Beje, neprieštaravo dar nei vienas kunigas. Atrodo, visi mielai sutinka leisti nufotografuoti. Todėl stengiausi beveik kiekvienoje bažnyčioje fotografuoti monstrancijas, kielikus, puškas ir kt. Daug jų ir prifotografavau. Kad bent kas gera išeitų. Ak, kaip reikėtų suregistruoti, kiek yra Lietuvos bažnyčiose meninių auksakalių darbo monstrancijų, kielikų, puškų. Reikėtų suregistruoti ir išskaityti metrikų ženklus, tai juk dideli daiktai mūsų materialinei kultūrai pažinti.

Liepos 17 d.

Šiandien visi ekspedicijos nariai praleido laiką – ištisą dieną – lankydami istorines vietas Platelių apylinkėse. Šios ekspedicijos vadovu buvo rašytojas A. Vienuolis-Žukauskas, kurį mes čia susitikom atvykusį pas savo sūnų į Platelius, kur jis dirba Platelių vaistinėje. Visa kelionė buvo labai smagi ir miela, keliavom buriniu laivu. A. Vienuolis mums parodė 1863 metų sukilėlio Dirvensko kapelius ir jo buvusią sodybą nepaprastai žavėtinam pusiasalyje. Dirvenskas dalyvavęs 1863 metų sukilime, buvęs nubaustas, matyt, ištremtas iš savo ūkio ir gavęs apsigyventi miškingam pusiasalyje. Po sukilimo kirtęsis ir su dvasine vyriausybe – vietos kunigais, kurie po mirties Dirvenskio nenorėję priimti į bendruosius parapijos kapelius. Šeima jį palaidojusi netoli namų pusiasalyje, aptvėrusi kapą ir pastačiusi žemaitišką koplytėlę su šventuoliukais. Prie 1863 m. dalyvio Dirvensko pasilaidojęs ir jo sūnus, taip pat Dirvenskas, o prieš porą metų palaidota atvežta iš Kauno kapinių, ten iškasta pastarojo žmona Dirvenskienė. Tai trys jau kapai. Jų dukterys rūpinasi kapų sutvarkymu ir antkapinio paminklo pastatymu. Paminklas būsiąs cementinis, kad ilgiau laikytųsi.

Buvom ir Platelių ežero Pilies saloje, kur kitados yra buvusi pilis. Į salą buvęs pamestas tiltas maždaug 200 m ilgio. Dar šiandien gerai matyti ežere buvusio tilto polių.

Pilies sala gražiai sutvarkyta, stropiai prižiūrima, tačiau pilis, atseit pilies fundamentų likučiai, baisiai apleista. Tuo reikalu turėtų susirūpinti Architektūros reikalų valdyba. Bet ji labai neveikli. Tik pagal vardą rūpinasi architektūriniais praeities paminklais.

Grįžęs iš kelionės su A.Vienuoliu lankiausi pas įvairius ūkininkus ieškodamas medžiagos ir eksponatų. Pasisekė gauti porą Užgavėnių kaukių, vietoje liečynomis vadinamų. Nuo piliakalnio padariau eilę Platelių vaizdų nuotraukų. Kai kurios nuotraukos turėtų būti neblogos.

Liepos 18 d.

Persikėlėme iš Platelių į Grūšlaukį per Salantus. Tai labai įdomi apylinkė. Aplamai, juo toliau važiuojame po Žemaitiją, juo įdomesnis darosi kraštas. Daug įdomesnis negu Aukštaitija. Žemaitija iš savo tarpo yra davusi tiek daug ir gabių liaudies menininkų, ypatingai skulptorių, kurie yra prikūrę tūkstančius tūkstančių liaudies skulptūrėlių, vadinamų šventuoliukų. Kiekvienas jų vis kitokis, vis labiau išraiškingas, vis kitaip prabilęs į žmogų. Net ir šiandien Žemaitijoje dar galima rasti tokių dievdirbių, kai tuo tarpu jų Aukštaitijoje beveik jau neliko. Tiesa, žemaičių dievdirbiai stengiasi slėptis, kad dirba dievukus, visai save sumenkina sakydami, girdi, buržuaziniais Lietuvos laikais vieną kitą buvau padaręs, bet jau tarybiniais laikais nedirbu. Mat bijo, kad sau kokios piktybės neužtrauktų. Pav., Salantų miestelyje gyvenąs šios rūšies skulptorius Kalenda 1957 m. yra apmokestintas 1500 rb. Aimanuoja dėl uždėtų mokesčių, nori slėptis, tik nežino kur. Kalnalio kaimo dievdirbys Anicetas Puškorius neapdėtas mokesčiais.

Liepos 19 d.

Šiandien ėmėm inventorizuoti seną tradicinę Frikandos (? – O. M.) sodybą su troba ir klėtim. Priešaky jo klėtis turi 5 duris, atseit penkias patalpas, kurių trejos paradinės durys veda į:

1. špikerį – drabužinę klėtį;

2. klėtį – grūdinę patalpą;

3. mėskamarę – kamarą mėsai;

4. mergės kamarą iš galinio fasado – kur miegodavo merga;

5. kamarą prie klėties iš antrojo fasadinio galo.

Troba turi šias patalpas:

1. priemenę, iš kurios patenkama į kaminą, kuriame paprastai yra įrengta virykla ir stovi duonkepės pakura, o jos korpusas įleistas į priešininkę, kurioje laikoma bulvės, daržovės ir kt. įvairūs daiktai;

2. priešininkė čia yra funkcionaliai toji pat patalpa, kaip rytų aukštaičių pirkaitė;

3. lygiagrečiai su priešininke yra „lunginės“ patalpa arba „bočių“ patalpa, kur savo paskutines dienas praleidžia nusenę tėvai. Lunginėje yra virykla ir krosnis, ir dar šilumos gauna iš duonkepės;

4. už bočių lunginės yra lunginės alkierius, kartais kamara pienui ir pan. produktams;

5. geroji troba – jos paskirtis toji pat, kaip ir kitur;

6. už gerosios trobos esti alkierius svečiui;

7. lygiagrečiai su gerąja troba yra užpečkinė, Varnių–Rietavo–Luokės raj. atstojanti prastąją trobą. Čia visuomet esti virykla;

8. už užpečkinės gali būti arba kamarėlė podėliui, arba alkieriukas.

Maisto virimas ir jo ruoša sukoncentruota kamine taip, kaip Latvijos kuršiuose. Gyvenamieji namai yra asimetriniai, vystosi nuo kamino į vieną galą.

Vinco Žilėno 1957 m. ekspedicijos dienoraščio rankraštis šiuo metu saugomas Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose. Jis perrašytas be trumpinimų, išskyrus tas vietas, kurių nepavyko įskaityti, jos pažymėtos skliaustais su klaustuku.