Ar Einsteinas svarbus mūsų kūrybai?
ONA KUBILIŪNIENĖ
Tūlas ironiškai pasakys: „Didelis čia daiktas reliatyvumo teorija ir jos kūrimo istorija.“ Neskubėkime daryti išvadų. „Mūsų daržui ir mūsų pupoms“ reliatyvumo teorijos tikriausiai neprireiks, tačiau žinios apie mąstomojo modelio keitimą jos kūrimo procese gali būti naudingos bet kokiai mūsų kūrybai. Juk triūsdami kasdien savo „darže“ įprastais būdais iš savo „pupų“ sudedame daugybę dėlionių – tradicinių kūrinių variantų.
Netradicinius kūrinius iš tų pačių „pupų“ sukurti kur kas sunkiau. Tai atsitinka rečiau. Abstrahavę Einsteino teorijos kūrimo žingsnius, galime juose įžvelgti bendrybes ir iš jų pasisemti patirties, kaip įveikti išankstines nuostatas; mąstymo, veiklos, veiksmų inertiškumą; kūrybos, būties, buities ir jų suvokimo stagnaciją. Netradiciniams kūrėjams labai svarbi kūrinio visuma ir objektų sistemos esmė. Dėl to reikėtų pratintis plėsti akiratį už mūsų „daržo“ ribų, žvelgti taip pat aukštyn ir gilyn. Gal pradėti nuo veikimo strategijos, kūrinio stuburo paieškų? Suformuluoti kelis principus, suteikiančius ieškojimams pagrindą ir kryptį. Juk turėdamas strategiją, tyrimų stuburą ir aiškų tikslą Mendelis, vienuolyno sode augindamas paprastus raudonai ir baltai žydinčius žirnius, iš kelių kartų žiedų dėlionės nustatė nepaprastą paveldimumo dėsnį ir tapo genetikos pradininku.
Kokius veikimo žingsnius siūlo reliatyvumo teorijos kūrimo istorija? Pirmiausia iš sistemos kaip nereikalingą reikėtų pašalinti objektą (dalyką, daiktą), be kurio anksčiau neįsivaizdavome buvimo. Pastebėti objektą, kurio anksčiau mūsų dėmesio (akiračio) lauke nebuvo, ir jį įtraukti į sistemą. Paneigti objektų įprastas savybes (funkcijas, paskirtis), suteikti jiems priešingas (visiškai kitokias). Atsisakyti įprastų sąryšių tarp kai kurių objektų. Atrasti sąryšius tarp tų objektų, tarp kurių jie atrodė visiškai neįmanomi. Vadinasi, turi įvykti kūrėjo suvokimo, mąstymo, sumanymų, veiksmų virsmas. Tokį metodą galime bandyti pritaikyti objektų sistemoms, priklausančioms mokslo, meno ir kitoms (net praktinėms) sritims. Nebūtina pasinaudoti visais pakeitimais. Juk Kopernikas, atlikęs „danguje“ tik du pakeitimus, iš geocentrinės sistemos sukūrė heliocentrinę.
Dažnai kūrėjai pirmiausia keičia objekto pavidalą – formą. Inertišką turinį pakeisti kur kas sunkiau. Nesigilindami į turinį, nesiekdami visumos, šie kūrėjai perversmų nepadaro. Tradiciškai mąstantiems suvokėjams netradicinis kūrinys yra nesuprantamas ir nepriimtinas. Juk jame viskas neįprasta ir nelogiška. Tik kūrybiškai plėsdamas savo akiratį, keisdamas savo požiūrį į objektus, pats keisdamasis suvokėjas gali kitaip, naujai žvelgti į kūrinį ir teisingai jį įvertinti.
Visi kūrybos atvejai yra svarbūs ir reikalingi. Tai labai ryšku planetų sistemos modelių kūrime. Pradžioje geocentrinis planetų sistemos modelis buvo visuotinai pripažintas, tradicinis. Kopernikas, nepatenkintas tuo, kad planetos, judėdamos aplink Žemę netobulais apskritimais, kai kuriose vietose apsuka nedideles kilpas, atsisakė šio modelio. Jis sukūrė heliocentrinį modelį, kuriame planetos ir Žemė sukasi apie Saulę tobulais apskritimais (vėliau išaiškinta, kad elipsėmis). Keletą šimtmečių šis modelis buvo netradicinis. Visų pripažintas heliocentrinis modelis tapo tradicinis. Taigi, kūrinių skirstymas į tradicinius ir netradicinius taikytinas tik jų atsiradimo ir pripažinimo laikotarpiu.
Ne visų kūrėjų veiklos vaisiai vienodai reikšmingi ir vienodai ilgai tveria, tačiau jų autorystė svarbi jiems patiems, istorijai, įdomi vartotojams. Ar įmanomos dabar tokios situacijos, kurios sukeltų abejones dėl autorystės prioriteto ar kitus pažeidimus? Manau, dingsčių tam yra, nors veikia griežtos autorių teisių apsaugos tarnybos. Panagrinėkime du atvejus. 1) „Pupienės virimo“ istorija. Aplink puodą, kuriame „verda pupienė“, sukinėjasi daug žmonių. Vienas sugalvoja „pupienės sudėtį ir jos gamybos būdą“. Du prižiūri ugnį, du maišo, kiti du įdeda po lapelį „prieskonių“, aštuntas ragauja. Devintas ir dešimtas nuotoliniu būdu aprašo. Dešimties autorių kolektyvas pristato veikalą komisijai. 2) „Pupų panaudojimo kelionei į dangų“ projektai ir jų įgyvendinimas. Pirmasis kūrėjas (IK) „selekcijos būdu išveda pupų veislę“, turinčią labai aukštą ir stiprų stiebą, tinkamą kopti į dangų ir jį tirti. Antrasis kūrėjas (IIK), pasinaudodamas Einsteino metodu, taria: „Mano projektui „pupos stiebas“ nereikalingas. Taip pat atsisakau bet kokio „pupų ryšio su Žeme“. Susiesiu „pupas su raketa“.“ IIK pagamina iš „pupų“ kapsulę aeronautui, tinkamą dangaus ir laiko savybėms tirti. IK anksčiau pradeda tyrimus ir anksčiau baigia. IIK tyrimai atsilieka, tačiau jis pakyla aukščiau ir stebi netikėtas dangaus ir laiko apraiškas. Kadangi IK ir IIK pagrindinių duomenų formatas vienodas, kyla tyrimų prioriteto klausimas. Į šį ginčą įsitraukia Tautosakos instituto darbuotojas – jis teigia, kad „kopimo į dangų“ idėjos prioritetas priklauso mūsų protėviui, sukūrusiam apie tai pasaką. Šie trys konfliktiški pareiškimai sukelia komisijoje sumaištį. Vyriausias narys teigia, kad svarbi pati idėja, kylanti iš tradicijų, dėl to prioritetas turėtų priklausyti mūsų sumaniam protėviui ir jo dabartiniam atstovui. Kitas narys palaiko IK projektą, kuriame tradicijos sujungtos su naujovėmis. Jauniausiam nariui labiausiai priimtinas modernus IIK darbas. Tesprendžia skaitytojas, kas teisus, kas – ne. Gal visoje istorijoje svarbiausia yra visų mūsų kūryba iš „pupų“, kūrinių įvairovė, gaivinantys minčių virsmai ir niekada nesibaigiančio „kopimo į dangų“ idėja.
