Žmogaus vaizdiniai istorijoje

AUGUSTINAS DAINYS

Žmo­ni­jos at­min­tis sie­kia ke­lis tūks­tant­me­čius, ta­čiau per vi­są tą lai­ką jos sa­vęs su­vo­ki­mo vaiz­di­niai kei­tė­si. Pa­grin­di­nį skir­tu­mą tarp se­no­jo ir da­bar­ti­nio žmo­gaus bū­tų ga­li­ma nu­brėž­ti tvir­ti­nant, kad il­gai vy­ra­vo du­a­lis­ti­nis žmo­gaus su­pra­ti­mas. Vie­nas iš se­niau­sių žmo­ni­jos vaiz­di­nių – ka­riū­nas ar­ba kar­žy­gys – at­sto­vau­ja he­ro­ji­nei žmo­ni­jos sa­vęs su­vo­ki­mo epo­chai. Ka­riū­nas at­li­ko žyg­dar­bių, ku­rie jį įam­ži­no sa­vo ben­druo­me­nės at­min­ty­je. Ko­kia ben­driau­sia ka­riū­no sa­vi­vo­ka? Ji yra du­a­lis­ti­nė. Jo ma­ny­mu, tai, kas yra ap­lin­kui, jį su­pan­tis pa­sau­lis, ne­reikš­min­ga, o kaž­kur to­li esan­ti si­tu­a­ci­ja ga­li ka­riū­ną pa­vers­ti did­vy­riu – įam­žin­ti ben­druo­me­nės at­min­ty­je. Ka­riū­nas ren­gė­si į žy­gį, pa­li­ko kas­die­nį pa­sau­lį ir, nu­ke­lia­vęs už jū­rų ma­rių, at­li­ko po­etų ap­dai­na­vi­mo ver­tą žyg­dar­bį. Tad žmo­ni­jai nuo se­niau­sių lai­kų bū­din­gas du­a­lis­ti­nis sa­vęs su­vo­ki­mo bū­das.

Fi­lo­so­fi­jo­je ir­gi ra­si­me tą pa­čią si­tu­a­ci­ją. Pla­to­nas „Vals­ty­bės“ sep­tin­to­je kny­go­je pa­tei­kia olos ale­go­ri­ją. Kal­ba apie olą, ku­rio­je gy­ve­na su­ra­kin­ti žmo­nės. Jie žiū­ri į prie­šais pa­ka­bin­tą pa­klo­dę, už jos de­gan­čią ug­nį, ki­tus žmo­nes, ne­šan­čius daik­tus, ir ma­to tik ne­ša­mų daik­tų še­šė­lius. Ir taip yra pie­šia­ma kas­die­nė si­tu­a­ci­ja: su­ra­kin­tos ko­jos, su­ra­kin­tas kak­las ir ma­to­mi še­šė­liai. Bet, anot Pla­to­no, fi­lo­so­fas tu­ri iš­si­va­duo­ti iš kas­die­ny­bės, ku­ri yra še­šė­lių ka­ra­lys­tė, ir ženg­ti į aiš­kių daik­tų ma­ty­mo re­gio­ną. Iš­ei­ti iš olos ir pa­si­žiū­rė­ti į sau­lės ap­švies­tus daik­tus. Olo­je gy­ve­nan­tys žmo­nės ga­li ne­pa­ti­kė­ti tuo, ką pa­ma­tęs jiems pa­pa­sa­kos fi­lo­so­fas, ir jį ga­li nu­žu­dy­ti. Pla­to­nas taip ap­ra­šo Sok­ra­to at­ve­jį, kai At­ėnų liau­dies bu­vo pa­smerk­tas my­riop. Svar­bu su­pras­ti, kad se­no­vės fi­lo­so­fas ir­gi yra pa­na­šios būk­lės kaip ka­riū­nas. Kas­die­nis bu­vi­mas fi­lo­so­fui yra be­ver­tis, tai bu­vi­mas še­šė­lių ka­ra­lys­tė­je, o ver­tin­gas bu­vi­mas jam yra tas, ku­ris at­si­ve­ria iš­ėjus iš olos. Ten, kaž­kur to­li nuo kas­die­ny­bės, ku­ri sklei­džia­si olos gi­lu­mo­je, at­si­ve­ria tik­ro­ji tik­ro­vė. Tad ma­to­me, kad žmo­ni­ją nuo se­niau­sių lai­kų val­dė įvai­rūs du­a­lis­ti­niai sa­vęs su­vo­ki­mo bū­dai.

Robert Motherwell. Platono oloje. 1972

Mo­der­niai­siais lai­kais tas du­a­liz­mas iš­lie­ka, tik­tai kei­čia­si he­ro­jaus vaiz­di­nys. Da­bar he­ro­jus yra moks­li­nin­kas, ku­ris at­ran­da fak­to tie­są. Ga­li­leo Ga­li­lei, René Des­car­tes’as, Jo­han­nes­as Kep­le­ris, Isa­a­cas New­to­nas bu­vo moks­li­nin­kai, vi­si gy­ve­no kas­die­nio ne­ži­no­ji­mo si­tu­a­ci­jo­je ir įžvel­gė tie­są ana­pus kas­die­ny­bės šir­mos. Skai­ty­da­mi ne vi­du­ram­žių au­to­ri­te­tus, bet gam­tos kny­gą pa­ste­bė­jo tai, kas yra iš tie­sų, kas yra fak­tai. Des­car­tes’o gar­su­sis du­a­liz­mas, per­skė­lęs žmo­gų į dvi da­lis, pa­de­da moks­li­niam tik­ro­vės su­vo­ki­mo bū­dui: yra sub­stan­ci­ja, ku­ri mąs­to, ki­ta sub­stan­ci­ja yra tį­su­mas ir ją pa­žįs­ta mąs­ty­mas. Des­car­tes’as bu­vo ne tik fi­lo­so­fas, bet ir gar­sus ge­o­met­ras, ma­te­ma­ti­kas ir fi­zi­kas. Api­ben­drin­da­mas moks­li­nin­ko bu­vi­mo bū­dą, jis su­kū­rė du­a­lis­ti­nį žmo­gaus vaiz­di­nį, pa­gal ku­rį žmo­gus su­da­ry­tas iš dvie­jų da­lių: kū­no ir kū­ne gy­ve­nan­čios sie­los. Kū­nas yra ma­ši­na, ku­rią ju­di­na sie­la. Anot Des­car­tes’o vaiz­di­nio, kaip taik­liai apibūdino Gil­ber­tas Ry­le’is, esa­me vai­duok­liai ma­ši­no­se. Mū­sų kū­nas yra ma­ši­na, o sie­la – vai­duok­lis, val­dan­tis tą ma­ši­ną.

Mo­der­nu­sis moks­las su­kū­rė tech­no­lo­gi­jas, ku­rios pa­kei­tė žmo­ni­jos vaiz­dą. Me­di­ci­na pri­si­dė­jo prie žmo­nių skai­čiaus au­gi­mo ir mies­tus pa­kei­tė did­mies­čiai, o ben­druo­me­nes – ma­sės. Žmo­nių pa­sau­lis, iki nau­jų­jų am­žių su­da­ry­tas iš pa­ly­gin­ti ne­di­de­lių ben­druo­me­nių, įsi­kū­ru­sių gam­tos prie­globs­ty­je, ta­po pa­sau­liu ma­sių, gy­ve­nan­čių gelž­be­to­ni­niuo­se ir stik­li­niuo­se did­mies­čiuo­se.

Ei­da­mi į da­bar­ti­nius lai­kus, ku­rie pra­si­dė­jo nuo Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos, at­ran­da­me, anot Alai­no Ba­diou, kad kei­čia­si he­roiz­mo sam­pra­ta: ka­riū­nas virs­ta ka­rei­viu. Ka­riū­nas vi­sa­da bu­vo mak­si­ma­liai in­di­vi­du­a­lus, o ka­rei­vis vi­sa­da ano­ni­miš­kas. Šiuo­lai­ki­nė­se ka­pi­nė­se de­ga ug­nis ne­ži­no­mam ka­rei­viui. Tam, ku­ris žu­vo ne­ži­no­mas. Ka­riū­no vaiz­di­nys – tai aris­tok­ra­to vaiz­di­nys. Ka­riū­nas ei­na į mū­šį at­neš­ti per­ga­lės ir įsi­am­žin­ti at­ei­ties kar­tų at­min­ty­je, o ka­rei­viai žūs­ta ma­siš­kai ir net iš­skir­ti­nai ne­įam­ži­na­mi. XX am­žiaus ko­vo­se iš es­mės vi­si ka­rai ir žu­dy­nės bu­vo ma­siš­ki. Ma­siš­kai bu­vo žu­do­mi žmo­nės, ma­siš­kai žu­vo ka­rei­viai, to­dėl tu­ri­me kal­bė­ti apie ne­ži­no­mo ka­rei­vio at­mi­ni­mą, o ne apie he­ro­jų – Achi­lą ar­ba dar ku­rį nors.

Ne­ži­no­mo ka­rei­vio vaiz­di­nys aso­ci­juo­ja­si su po­stmo­der­niąja fi­lo­so­fi­ja. Tai to­kia fi­lo­so­fi­ja, ku­ri kal­bė­jo apie sub­jek­to mir­tį. Sub­jek­ty­vu­mas, ki­taip ne­gu aris­tok­ra­ti­jos lai­ko­tar­piu, virs­ta ano­ni­miš­ku. Po­stmo­der­nas mė­gi­no iš­trin­ti žmo­gaus ta­pa­ty­bę ir kal­bė­ti apie ano­ni­miš­ką žmo­giš­ku­mą. To­kio žmo­giš­ku­mo XX am­žiu­je vie­nas iš raiš­kos bū­dų yra ne­ži­no­mas ka­rei­vis, žu­do­mos ma­sės, ma­si­nės kau­ty­nės, kai ne­ži­no­mos ka­rei­vių ma­si­nės žū­ties ap­lin­ky­bės.

Žmo­ni­jos vaiz­di­nių chro­no­lo­gi­ja ga­li bū­ti to­kia. Pir­ma­sis vaiz­di­nys – he­ro­jus, ka­riū­nas, nie­ki­nan­tis kas­die­ny­bę ir be­si­il­gin­tis di­din­gų žyg­dar­bių, esan­čių kur nors ana­pus kas­die­ny­bės. Ša­lia jo yra fi­lo­so­fas. Jis ir­gi nie­ki­na kas­die­ny­bę ir il­gi­si bū­tent ana­pus kas­die­ny­bės esan­čios tik­ro­vės. Ir to­liau – nau­jie­ji am­žiai, kai tą he­ro­jaus vaiz­di­nį pa­kei­tė moks­li­nin­kas, ku­ris at­ran­da įvai­rias tie­sas ir jas pri­tai­ko tech­no­lo­gi­joms. Ir mes tu­ri­me mo­der­nų pa­sau­lį su te­le­vi­zi­ja, kom­piu­te­riais, in­ter­ne­tu, su vais­tais ir gy­dy­mo tech­no­lo­gi­jo­mis. Tai bū­tent moks­li­nin­kų su­kur­tas pa­sau­lis. Ir ga­li­ma sa­ky­ti, kad nau­jai­siais am­žiais moks­li­nin­kai bu­vo did­vy­riai, o XX am­žiu­je tu­ri­me kal­bė­ti apie ano­ni­miš­ką did­vy­riš­ku­mą. Ir tas did­vy­riš­ku­mas reiš­kia­si tiek po­stmo­der­nio­joje fi­lo­so­fi­jo­je, kai yra de­konst­ruo­ja­mas sub­jek­tas, tiek ka­rei­vio sam­pra­to­je, kai nuo aris­tok­ra­tiš­kų­jų ka­riū­nų per­ei­na­ma prie de­mok­ra­tiš­kų­jų ka­rei­vių, ku­rie žū­va ma­si­nė­se ko­vo­se ir at­me­na­mi bū­tent ano­ni­miš­kai.

Tai­gi nu­pie­šiau to­kį žmo­ni­jos vaiz­di­nių, žmo­ni­jos ti­pų se­kos vaiz­dą iki XX am­žiaus. Ir ga­li­ma sa­ky­ti, kad mo­der­niai­siais lai­kais žmo­ni­jos vaiz­di­nį pa­vei­kė He­ge­lio po­no ir ver­go dia­lek­ti­kos vaiz­di­nys, ku­rį ap­tin­ka­me He­ge­lio kny­go­je „Dva­sios fe­no­me­no­lo­gi­ja“. Sa­vaip jį plė­to­jo ir Kar­las Mar­xas, ir Fried­ri­chas Niet­zsche. Bū­tent tai vaiz­di­nys, ro­dan­tis, kaip at­si­ran­da aris­tok­ra­ti­ja. He­ge­lis la­bai įžval­gus: po­nas ri­zi­kuo­ja gy­ve­ni­mu, kad tap­tų po­nu ir pri­vers­tų ki­tus jam ver­gau­ti. Tar­kim, pa­pras­tai ma­no­ma, kad aris­tok­ra­ti­ja yra pa­vel­di­mas da­ly­kas, bet re­a­liai ji at­si­ra­do bū­tent kaip aris­tok­ra­tiš­kų­jų ka­riū­nų, he­ro­jų, su­kur­tas gy­ve­ni­mo bū­das. Tie ka­riū­nai, ku­rie ne­bi­jo­jo ri­zi­kuo­ti gy­vy­be, iš­si­ko­vo­jo sau ypa­tin­gą sta­tu­są. Jie ap­gy­nė sa­vo kraš­tą nuo prie­šų ir ta­po po­nais, kaip juos va­di­na He­ge­lis. O tie, ku­rie bi­jo­jo ri­zi­kuo­ti gy­vy­be, nė­jo į mū­šį, ta­po ver­gais. He­ge­lis sa­ko, kad ver­gas pri­pa­žįs­ta po­ną. Po­nas sa­vo drą­sa iš­si­ko­vo­ja sta­tu­są, šį pri­pa­žįs­ta ver­gas ir su­si­tai­ko su po­no sta­tu­su bei jam ver­gau­ja. Aris­tok­ra­ti­nė pa­ra­dig­ma, ka­riū­no pa­ra­dig­ma, yra ab­so­liu­čiai du­a­lis­ti­nė. Po­nui rei­ka­lin­gas jo Ki­tas – ver­gas, ku­ris jį pri­pa­žin­tų ir pa­tvir­tin­tų aris­tok­ra­tiš­ką­jį sta­tu­są, iš­si­ko­vo­tą ka­ruo­se ir at­lie­kant žyg­dar­bius. Po­nas įgy­ja sa­vo sta­tu­są ri­zi­kuo­da­mas gy­vy­be, o tie smul­kūs žmo­ge­liai, bi­jan­tys ri­zi­kuo­ti gy­vy­be, tam­pa ver­gais, jie ne­ina į mū­šį, ne­ko­vo­ja.

Jei­gu pa­nag­ri­nė­si­me fi­lo­so­fi­nį ben­dra­bū­vį, fi­lo­so­fi­jo­je ir­gi eg­zis­ta­vo toks du­a­liz­mas. Ap­ti­kę He­ge­lio po­no ir ver­go dia­lek­ti­ką, ga­li­me ap­tik­ti fi­lo­so­fo ir kas­die­ny­bės žmo­gaus dia­lek­ti­ką. Fi­lo­so­fas sie­kia pa­žin­ti tie­są ir pa­ži­nęs įgy­ja pri­vi­le­gi­juo­tą sta­tu­są. Tam­pa di­džiu žmo­gu­mi, įžvel­gia daik­tų prie­žas­tis, ku­rių ne­ma­to kas­die­ny­bės žmo­gus. Mes ga­li­me kas­die­ny­bės re­gio­ną grai­kiš­kai va­din­ti do­xa – nuo­mo­nės re­gio­nu, o fi­lo­so­fo tie­sos re­gio­ną įvar­dy­ti epis­tē­mē – tie­sos re­gio­nu. Fi­lo­so­fas pa­žįs­ta tie­są ir ji fi­lo­so­fui su­tei­kia ypa­tin­gą sta­tu­są. Fi­lo­so­fas sa­ve prie­ši­na kas­die­ny­bės žmo­gui, ku­riam rū­pi smul­kūs bui­ti­niai in­te­re­sai, ku­ris ne­ga­li žvelg­ti į pa­sau­lį ne­su­in­te­re­suo­tai ir ma­ty­ti daik­tų tie­są.

Gy­vuo­ja gar­sus pa­sa­ko­ji­mas apie pir­mą­jį grai­kų fi­lo­so­fą Ta­lį. Vie­ną nak­tį jis vaikš­čio­jo už­si­sva­jo­jęs, žiū­rė­jo į žvaigž­des ir ne­ti­kė­tai įkri­to į šu­li­nį. Tar­nai­tė tra­kie­tė pa­si­juo­kė iš jo. Tra­ki­ja tais lai­kais bu­vo ne­ta­šy­tų žmo­nių kraš­tas. Tai­gi net nuo pir­mo fi­lo­so­fo – Ta­lio – įtvir­ti­na­mas fi­lo­so­fo ir kas­die­ny­bės žmo­gaus an­ta­go­niz­mas. Fi­lo­so­fas – tas, ku­ris pa­žįs­ta tie­są, o kas­die­ny­bės žmo­nės yra ne­praus­ta­bur­niai, pras­čio­kai, ne­pa­jė­gūs pa­žin­ti tie­sos ir gy­ve­nan­tys tam­sio­je kas­die­ny­bė­je. Fi­lo­so­fas ir­gi iš es­mės ati­tin­ka tą he­ro­jaus vaiz­di­nį. Ka­riū­nas, at­lik­da­mas žyg­dar­bius, ta­po he­ro­ju­mi ir įsi­am­ži­no ko­lek­ty­vi­nė­je žmo­ni­jos at­min­ty­je, taip ir fi­lo­so­fas, pa­žin­da­mas tie­są, tam­pa he­ro­ju­mi, at­lie­ka pa­ži­ni­mo žyg­dar­bį, at­sklei­džia daik­tų tvar­ką, ne­pri­ei­na­mą kas­die­ny­bės žmo­gui. Aris­tok­ra­to nar­sa ir­gi yra ne­pri­ei­na­ma kas­die­ny­bės žmo­gui. Ir Pla­to­nas ne­at­si­tik­ti­nai fi­lo­so­fi­ją sie­jo su aris­tok­ra­tų val­džia. Pa­sak jo, ge­riau­sia bū­tų, jei val­dy­tų fi­lo­so­fai. Val­dan­ty­sis sluoks­nis tra­di­ciš­kai bu­vo ka­riū­nų – aris­tok­ra­tų – sluoks­nis. Se­nais lai­kais jie val­dė vi­suo­me­nę, nes ėjo į ko­vą ir iš­si­ko­vo­jo sta­tu­są. Ir fi­lo­so­fas – toks aris­tok­ra­tas, ku­ris pa­žįs­ta tie­są. Bet tas aris­tok­ra­ti­nis bū­vis yra du­a­lis­ti­nis. Aris­tok­ra­tas prie­ši­na sa­ve pras­čio­kui, kas­die­ny­bės žmo­gui. Ir prie­šin­da­mas api­brė­žia sa­vo ta­pa­ty­bę. Taip ir fi­lo­so­fas sa­ve prie­ši­na kas­die­ny­bės žmo­gui ir prie­šin­da­mas api­brė­žia sa­vo ta­pa­ty­bę. Bet iš es­mės ga­li­ma sa­ky­ti, kad ši­tas vaiz­di­nys eg­zis­ta­vo maž­daug pus­tre­čio tūks­tan­čio me­tų. Ta­da fi­lo­so­fas bu­vo su­pran­ta­mas kaip aris­tok­ra­tas, pa­žįs­tan­tis tie­są ir už­si­i­man­tis ne­nau­din­gais, prak­ti­nės reikš­mės ne­tu­rin­čiais da­ly­kais, ku­rie jam pel­no prak­tiš­kai ne­nau­din­gą pa­ži­ni­mą. Ir tik nau­jai­siais am­žiais pa­ži­ni­mas moks­lo dė­ka bu­vo pa­nau­do­tas tech­no­lo­gi­joms kur­ti.

Ta­čiau XX am­žiaus fi­lo­so­fi­ja, ypač po­stmo­der­nio­ji, pa­nai­ki­no ka­ra­liš­ką­jį sa­vo sta­tu­są. Fi­lo­so­fi­ja iš es­mės bu­vo nu­vai­ni­kuo­ta ir, nu­vai­ni­kuo­jant fi­lo­so­fi­ją, bu­vo nu­vai­ni­kuo­tas sub­jek­tas. Ji pra­dė­jo per­teik­ti ano­ni­miš­kas ener­gi­jas. Tad XX am­žiaus fi­lo­so­fi­ja ir­gi ati­ti­ko aris­tok­ra­tiš­ko­jo ka­riū­no per­ėji­mą prie de­mok­ra­ti­nio ano­ni­miš­ko ka­rei­vio.

Ga­li­ma sa­ky­ti, kad il­gai eg­zis­ta­vo aris­tok­ra­ti­nis mo­de­lis tiek vi­suo­me­nės, ku­ri ski­lo į po­nų ir ver­gų bei bau­džiau­nin­kų, tiek fi­lo­so­fo, ku­ris, at­lik­da­mas pa­ži­ni­mo žyg­dar­bį, tam­pa iš­ki­lia bū­ty­be ir sa­ve prie­ši­na kas­die­ny­bės žmo­gui. Bet pa­gal­vo­ki­me, ar to­kia fi­lo­so­fi­ja, sa­ve prieš­prie­ši­nan­ti kas­die­ny­bės žmo­gui, yra vi­sa­ver­tė? Juk sa­ve api­brėž­ti per ki­to nie­ki­ni­mą, iš­stū­mi­mą nė­ra la­bai aukš­tas mo­ra­li­nis ly­gis, ro­dan­tis dva­si­nę bran­dą. Fi­lo­so­fas, ku­ris sa­ve prie­ši­na kas­die­ny­bės žmo­nėms, kaip ir aris­tok­ra­tas, sa­ve prie­ši­nan­tis ir­gi pa­pras­tiems kas­die­ny­bės žmo­nėms, tam tik­ra pras­me yra pri­klau­so­mi nuo tų žmo­nių, nė­ra lais­vi. Bū­tent per kas­die­ny­bės žmo­gų jie api­brė­žia sa­vo ta­pa­ty­bę. Stig­ma­ti­zuo­da­mi, de­mo­ni­zuo­da­mi, iš­stum­da­mi jį, ap­si­brė­žia tai, kas yra pa­tys.

Da­bar no­rė­čiau pa­kal­bė­ti apie XXI am­žių ir šio am­žiaus žmo­gaus vaiz­di­nį. Ma­no te­zė bū­tų to­kia: se­nų­jų lai­kų he­ro­jų, nie­ki­nan­tį kas­die­ny­bę, kei­čia gy­ve­ni­mo meist­ras, įval­dęs kas­die­ny­bės prak­ti­kas. Anks­čiau bu­vo prie­ši­na­ma kas­die­ny­bė ir žyg­dar­bis ir įsi­ve­lia­ma į du­a­lis­ti­nį mąs­ty­mą. Ta­čiau, no­rė­da­mi bū­ti mak­si­ma­liai są­mo­nin­gi, ne­ga­li­me gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mui tai­ky­da­mi to­kias du­a­lis­ti­niu mąs­ty­mu grin­džia­mas sche­mas, nes rei­kia iš­mok­ti gy­ven­ti kas­die­ny­bė­je. Ir bū­tent tą kas­die­ny­bės sub­jek­tą, jau­kiai įsi­tai­siu­sį jo­je, va­di­nu gy­ve­ni­mo meist­ru. Jis pui­kiai jau­čia­si gy­ve­ni­mo kas­die­ny­bė­je, bet tuo pat me­tu tu­ri pri­ėji­mą prie tie­sos ir jau ži­no, kad mąs­ty­ti, jog tie­sa yra kur nors ana­pus kas­die­ny­bės, ana­pus kas­die­nio gy­ve­ni­mo, tai reiš­kia ide­a­li­zuo­ti tie­są ati­trau­kus nuo jos ras­ties vie­tos. Jei­gu tie­sos ar­ba Die­vo ne­at­ra­si­me kas­die­ny­bė­je, tai jų ne­at­ra­si­me nie­kur. Kas­die­ny­bė yra ga­lu­ti­nė mū­sų tik­ro­vė ir tu­ri­me iš­mok­ti jo­je gy­ven­ti ir jaus­tis vi­sa­ver­čiai. Jei­gu ne­iš­mok­si­me gy­ven­ti kas­die­ny­bė­je ir ma­ny­si­me, kad kur nors ana­pus kas­die­ny­bės yra tik­ro­ji tik­ro­vė, ap­skri­tai ne­mo­kė­si­me gy­ven­ti.

Da­bar fi­lo­so­fi­jos už­da­vi­nys yra iš­mok­ti gy­ven­ti kas­die­ny­bė­je, ver­tin­ti ją ir kas­die­ny­bė­je ma­ty­ti trans­cen­den­ci­jos di­men­si­ją. Ne ei­ti į vie­nuo­ly­ną ir ieš­ko­ti Die­vo at­si­sky­rus nuo pa­sau­lio ir žmo­nių, bet bū­ti šia­me pa­sau­ly­je ir per jo veik­las at­ras­ti Die­vą. Ir ši­tą Die­vą, ki­taip nei Pla­to­no ar Ho­me­ro he­ro­jus, at­ran­da bū­tent gy­ve­ni­mo meist­ras, ku­ris pui­kiai orien­tuo­ja­si kas­die­ny­bė­je, yra įval­dęs jos veik­las, ku­ris jau­kiai jau­čia­si kas­die­ny­bė­je. Jis ne­iš­stu­mia kas­die­ny­bės, yra at­ra­dęs trans­cen­den­ti­nę jos di­men­si­ją ir ma­to, kad Die­vą tu­ri­me at­ras­ti čia ir da­bar. Bū­tent ši­ta­me pa­sau­ly­je, bū­tent ši­to­je si­tu­a­ci­jo­je. He­ro­jui yra bū­din­gas ide­a­li­za­vi­mas: jis ide­a­li­zuo­ja tie­są, Die­vą, žmo­gaus bū­vį. Ma­no, kad tik­ra­sis žmo­gaus bu­vi­mas yra ana­pus mū­sų gy­ve­ni­mo. Bet re­a­liai, jei­gu Die­vo ne­at­ra­si­me šia­me mū­sų pa­sau­ly­je, ne­at­ra­si­me jo nie­kur. To­kį Die­vą, ku­ris at­ran­da­mas šia­me pa­sau­ly­je, va­di­nu bū­tent gy­ve­ni­mo meist­ro Die­vu. Ir šiuo po­žiū­riu he­ro­jiš­kąjį fi­lo­so­fą, ku­ris bu­vo bū­tent se­na­sis fi­lo­so­fas, prie­ši­nu meist­riš­ka­jam, nau­ja­jam fi­lo­so­fui. Gy­ve­ni­mo meist­ras iš­ma­no įvai­rias kas­die­ny­bės veik­las, pui­kiai jau­čia­si kas­die­ny­bė­je, yra įval­dęs pro­fe­si­ją, už­si­dir­ba pra­gy­ve­ni­mui ir, ne­pai­sant to, to­je kas­die­ny­bė­je, ku­rio­je dir­ba, at­ran­da Die­vą. Ir to­kiu bū­du Die­vas nė­ra kaž­kas di­din­ga, to­li­ma, kaž­kas ne­pri­ei­na­ma. Die­vas yra tai, kas in­ty­mu, ar­ti­ma, kas at­si­ve­ria čia ir da­bar vyks­me. Ir šių lai­kų fi­lo­so­fui – gy­ve­ni­mo meist­rui – ne­rei­kia sa­vęs prie­šin­ti kas­die­ny­bės žmo­gui, ne­rei­kia nie­kin­ti, iš­stum­ti kas­die­ny­bės, nes jis ži­no, kad tai vie­nin­te­lė tik­ro­vė, ku­ri pri­ei­na­ma žmo­gui, ir to­je kas­die­ny­bė­je ve­ria­si ste­buk­lin­gi da­ly­kai. Jo­je nu­tin­ka Die­vo įvy­kiai ir vyks­ta vi­sa mis­ti­nė tik­ro­vė. Ne­rei­kia ei­ti į dy­ku­mą, į miš­ką ar į vie­nuo­ly­ną, kad pa­tir­tum mis­ti­nę tik­ro­vę. Už­ten­ka bū­ti kas­die­ny­bė­je, bū­ti čia ir da­bar. Ir bū­tent čia ir da­bar, šio pa­sau­lio kas­die­ny­bė­je, ga­li­ma pa­tir­ti Die­vą ir mis­ti­nę tik­ro­vę.

Tai­gi gy­ve­ni­mo meist­ras yra są­mo­nin­gas, o he­ro­jų epo­cha tam tik­ra pras­me bu­vo ne­są­mo­nin­gų žmo­nių lai­ko­tar­pis. Jie ma­nė, kad tu­ri sa­ve prie­šin­ti ki­tiems, de­mo­ni­zuo­ti ki­tus ir per ki­tų de­mo­ni­za­vi­mą tvir­tin­ti sa­vo ta­pa­ty­bę. Gy­ve­ni­mo meist­ras sa­vo ta­pa­ty­bę ku­ria nie­ko ne­iš­stum­da­mas ir ne­pri­ešin­da­mas. Jis tie­siog es­ti, sa­vi­pa­kan­ka­mas ir pa­ten­kin­tas pa­sau­liu, ku­ria­me gy­ve­na. Mo­ka mė­gau­tis kas­die­nio gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mais, gy­ve­na vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. Jam ne­rei­kia iš­stum­ti kas­die­nio gy­ve­ni­mo. Tai yra bū­tent gy­ve­ni­mo meist­ro už­da­vi­nys ir bu­vi­mo bū­das. Nie­kas jam ne­sve­ti­ma, jis mo­ka mė­gau­tis kas­die­ny­bės džiaugs­mais ir mo­ka to­je kas­die­ny­bė­je at­ras­ti Die­vą. Ir šiuo po­žiū­riu tai ne ši­zoi­diš­ka bū­ty­bė, ski­lu­si į vie­ną kas­die­nę ir ki­tą to­li­mą ide­a­li­zuo­tą da­lį. Gy­ve­ni­mo meist­ras ži­no, kad kas­die­ny­bė yra vie­nin­te­lė tik­ro­vė, ku­rio­je žmo­gus gy­ve­na, ir nė­ra jo­kio ide­a­li­za­vi­mo, to­li­mų ša­lių, kur auk­su grįs­tos gat­vės, jo­kių el­do­ra­dų, jo­kių ame­ri­kų. Jis gy­ve­na čia ir yra vi­siš­kai pa­ten­kin­tas tuo, ką tu­ri. Ir bū­tent šio­je kas­die­ny­bė­je ap­tin­ka me­ta­fi­zi­ką, mis­ti­ką, Die­vą.