Grįž­tant

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ

Anks­čiau jaus­da­vau, kad kaž­ką tu­riu, ir bū­da­vo ma­lo­nu. Di­džia­vau­si, kad dar ga­liu švais­ty­ti die­nas ir vis tiek man jų bus li­kę dau­giau nei ko­kiems vė­ži­nin­kams su vamz­de­liais no­sy. Jei su­gal­vo­čiau stai­ga iš­mok­ti man­din­gų kal­bą ar iš ko­mos tik po ko­kių sep­ty­ne­rių me­tų at­si­bus­čiau. O da­bar gai­la, gai­la tu­ri­nin­gai skai­ty­ti kny­gas su­si­rie­tus ne­pa­to­giai ant so­fos, gai­la ger­ti ne­le­ga­liai par­ke, ne­at­ro­do, kad ims ir liks dar tų die­nų vis­kam gy­ve­ni­me per­vers­ti, gal net ne­su­ge­bė­čiau.

Ja­si­ro Ara­fa­to naš­lė pra­šo eks­hu­muo­ti jo pa­lai­kus, sa­ko ra­di­jas. Tik mums tai vi­siš­kai ne­svar­bu. Šian­dien bus nuo dvi­de­šimt iki dvi­de­šimt še­šių laips­nių ši­lu­mos, su ju­mis ra­di­jo sto­tis „Lie­tus“, o gai­la, kaž­ko­kia be­vil­tiš­ka lie­tu­viš­ka po­psū­cha iš kar­to po ži­nių. Kai­šia­do­rys už še­šių ki­lo­met­rų. Pro lan­gą ma­tau, kaip ant kar­vių ly­ja lie­tus, o kar­vės ne­tu­ri kur pa­bėgt, tai ir gu­li žo­lė­je kaip ko­kie mė­sos ga­ba­lai. Ša­lia sė­din­ti mer­gi­na, at­ro­do, už­mi­go, no­rė­čiau ją nu­pieš­ti, ta­čiau ne­drįs­tu, dar ims ir at­si­merks, ir su­pyks. Tai tik žiū­riu ir gė­riuo­si, va žan­di­kau­lis koks ryš­kus, čia prie akių toks mels­vas še­šė­lis, smak­ras smar­kiai iš­lenk­tas. Ge­ras vei­das, aka­de­mi­joj po du li­tus su­si­mes­tų, jei su­tik­tų iš­sto­vėt ko­kias tris va­lan­das. Jai ant ke­lių kom­piu­te­ris, įdo­mu, nu­kris ar ne. Vai­ruo­to­jas, at­si­rė­męs al­kū­ne į vai­rą, at­ro­do, nuo­bo­des­nės au­to­stra­dos dar nė­ra ma­tęs.

Šian­dien nie­ko ne­val­giau, tik gė­riau van­dens iš čiau­po. Kas nors šian­dien ir­gi nie­ko ne­val­gė, kaž­kas val­gė aust­res, kaž­kas val­gė ką nors iš kon­tei­ne­rio. Taip vi­sa­da bū­na. Gal tur­guj nu­si­pirk­siu ko­kią rie­ba­luo­tą ban­de­lę iš se­nu­čiu­kės su spur­gų vežimėliu. Nors al­kis vi­sai ge­ras jaus­mas, taip iš tik­rų­jų kaž­ką jau­ti.

O, koks gra­žus gel­to­nas lau­kas, dar gra­žiau, kad nė ne­nu­tuo­kiu, ko­kie čia au­ga­lai, bet vis tiek nuo­bo­du. Ką da­ryt su to­kiais gra­žiais da­ly­kais? Nu­fo­tog­ra­fuo­ti, nu­pieš­ti, iš­si­vo­lio­ti tam lau­ke ar pri­skin­ti puokš­tę sa­vo mer­gai­tei, vis tiek ne­už­ten­ka. Vis tiek liks to pa­si­gė­rė­ji­mo, ku­ris kaž­kaip ver­čia šir­dį su­ne­rimt ne­aiš­ku dėl ko. Daž­nai su­ne­rims­tu, tai ir dai­ry­tis nu­sto­jau, nė­ra čia ko šir­dį var­gin­ti, ir taip ma­la­si kaip koks ta­ra­ko­nas ba­te.

Gal pa­pra­šyt, kad su­stab­dy­tų, ir iš­lip­ti čia? Bū­tų nuo­ty­kis, o aš ir ne­la­bai no­riu grįž­ti na­mo, grau­du kaž­kaip, ma­ma taip džiau­gia­si, o ma­no vei­das vi­sad su­rauk­tas kaip kar­vės už­pa­ka­lis, kaip ko­kio Brež­ne­vo. Gai­la net, pra­lei­dau tiek pro­gų džiaug­tis, o ir to­liau kaip keis­tas ka­rei­vis lai­kaus, sau­gau, kad tik ne­pa­si­duo­čiau pa­pras­tai lai­mei, rei­kia kaž­ko dau­giau, ei, kaž­ko dau­giau, o va to­kia ne­aiš­ki idė­ja apie tą „dau­giau“, kaip me­dis rū­ke. Kvai­lys­tė vai­kiš­ka. O gal nu­si­spjaut ir pa­ga­liau vais­tų pa­pra­šyt, vais­ti­nin­kė duo­tų ką, kaip tiems, iš ku­rių su se­se vi­sa­da juo­kia­mės, pa­aug­liai ne­lai­min­gi.

Taip, 24-as va­žiuo­ja į Ro­mai­nius, no­ri­si pa­sa­kyt po­re­lei, ku­ri kal­ba­si už nu­ga­ros. Aš juos vi­sus at­min­ti­nai ži­nau, juk au­to­bu­se už­au­gau. Ka­žin, kai emig­ruo­siuosi, ar ir­gi pri­si­min­siu net iš mie­gų pa­kel­ta tuos pa­va­di­ni­mus. „Skal­sa“, Ro­mai­niai, Sla­bot­kė. Sun­ku iš­trūk­ti.

Pa­vo­jin­gas ruo­žas. O jei­gu taip da­bar kur įsi­rėž­tu­mėm, vis­kas su­sto­tų. Iš­lėk­tų oran vi­si svar­bu­mai, kur ap­link gal­vą da­bar su­ka­si, kaip žvaigž­du­tės iš ko­mik­so. Kar­tais, kai pa­klau­sau, kaip skam­ba iš ša­lies ma­no min­tys, ne­jau­ku pa­si­da­ro. Kaip ko­kia tik­sin­ti bom­ba, tik kad sė­di ra­miai ir lau­kia ran­kas su­dė­ju­si.

Pa­ke­lėj len­te­lė – Sa­lo­mė­jos Nė­ries mu­zie­jus už ke­lių ki­lo­met­rų. Ma­no mo­čiu­tė sa­ko, kad ji kek­šė. Aš ne­ži­nau, bet šiaip links­ma, kai mo­čiu­tė kei­kia­si. Daug pyk­čio se­ni žmo­nės sa­vy lai­ko, bū­čiau la­biau su­au­gu­si, tur­būt ne­si­juok­čiau. Gal kar­tu nuo sa­vęs ko­kį pa­gie­žin­gą žo­de­lį pri­dė­čiau, nes jau la­biau šir­dis su­kie­tė­ju­si bū­tų. Toks be­veik pus­tit­na­gis.

Ma­no au­si­nu­kas iš­si­kro­vęs, o vai­ruo­to­jas ra­di­jo sto­ties „Lie­tus“ mė­gė­jas tur­būt. Varg­šai žmo­nės. Rim­tais vei­dais ne­są­mo­nių apie mei­lę klau­so. „Šir­dis šir­dis, su ta­vim su ta­vim, o-ooo, m-mm.“ Man tie žmo­nės vi­sai ne­rū­pi, tik šiaip liūd­na.

Jau tuoj tuoj su­sto­sim, pas­ku­ti­nius žo­džius kaip su viš­tos ko­ja skrebenu. Ir vėl pra­ėjo lai­ko­tar­pis, ir vėl nie­ko ne­at­si­ti­ko. Ki­ti juo­kia­si, tur­būt gal­vo­ja: žmo­gau, tu lau­ki ko­kių ža­liaž­mo­gių nu­si­lei­džian­čių, to­kius vai­kys­tėj pie­šėm, su dviem an­te­nom ir ma­žom glei­vė­tom ran­ky­tėm. Kad tik gy­ven­ti da­bar ne­rei­kė­tų, o vis pas­kui, pas­kui. O gal ka­da tie at­ei­viai ir at­eis ar­ba šiaip sau­lė iš tik­rų­jų su­ka­lio­tis pra­dės, ne tik to­kio­se kvai­lo­se dai­no­se apie sau­lė­ly­džius, kur per ra­di­ją lei­džia. Ar dar kas nors.

Prieš ma­ne prie du­rų jau pra­si­sprau­dė kaž­koks ne­kan­trus vy­ras su­lai­žy­ta ka­sy­te, ir jo blauz­da pri­si­lie­tė prie ma­no ko­jos. Bet ma­nęs tai vi­sai ne­ner­vi­na. Vi­sai nie­ko, šil­ta toj vie­toj, ir aš ko­jos ne­pa­trau­kiu.

Ne vi­sa­da ši­taip, kai baigs ly­ti ir su­si­tik­siu su ko­kiais vien­kar­ti­niais pa­žįs­ta­mais ba­re, pa­val­gy­siu, nu­si­prau­siu, vėl juok­siuos, vi­sa­da taip bū­na. Bet aš juk ži­nau, kad nie­kas nie­kur ne­pra­dings. Vis­kas ge­rai, lai­kas lipt į lie­tų.

Kaž­ko­dėl bau­go­kai at­ro­do, kai pro ša­lį taip stai­ga pra­švil­pia au­to­bu­sas, va­žiuo­jan­tis į ga­ra­žą. Taip grei­tai grei­tai, ig­no­ruo­da­mas sto­te­les su to­kiais pas­ku­ti­nio au­to­bu­so lau­kė­jais kaip aš. Jau va­ka­ras, ir ma­žai kas dar stab­te­li pri­imt ko­kį ke­lei­vį.

Ki­toj gat­vės pu­sėj sto­vi kaž­koks de­bi­las su vė­lia­vos spal­vos marš­ki­nė­liais ir spok­so. Nors nė­ra čia kuo ste­bė­tis, aiš­ku, kad ir vėl pa­mir­šau neiš­si­skės­ti, kai sė­džiu su trum­pa suk­ne­le. Bet aš ne­kal­ta, ma­niau, karš­ta bus.

Anks­čiau, kai lik­da­vo de­šimt mi­nu­čių iki pas­ku­ti­nio au­to­bu­so, vi­sad sku­bė­da­vau į ki­tą sto­te­lę. Kad tik bū­tų kur sku­bė­ti. Da­bar kiurk­sau stik­li­nėj bū­de­lėj ir ne­ga­liu pa­si­ju­din­ti, tik jau­čiu, šir­dis dau­žos, lyg vis dar bėg­čiau.

Šian­dien po il­go lai­ko vėl nu­ė­jau į sa­vo ba­rą. Kur už­au­gau ar, grei­čiau, iš­pa­aug­lė­jau. Ka­dan­gi va­sa­ros vi­du­rys, tik kaž­koks ne­iš­si­va­dė­jęs kep­tos duo­nos kva­pe­lis, lyg na­mie iš­si­drė­bę tre­nin­gi­niai. O kaž­ka­da net raš­tu prie du­rų bu­vo įspė­ta – jo­kių tre­nin­gų, ir ta­da jų ne­bu­vo nė juos­te­lės.

Kam­pe sė­di du gir­ti me­ni­nin­kai ir ban­do su­vok­ti, kur jie čia da­bar at­si­dū­rę, lyg šven­tą­ją mer­ge­lę akim nu­ly­di pa­da­vė­ją. Pa­aug­lys­tės me­tais vie­ną iš jų vos ne įsi­my­lė­ju­si bu­vau, to­kios gra­žios ne­šu­kuo­tos gar­ba­nos. O da­bar tas gir­tu­mas iš akių ne­iš­nyks­ta jau nie­kad, nėr jau jam vil­čių at­si­pei­kė­ti. At­si­me­nu, vie­ną kar­tą kar­tu lau­kėm prie tu­a­le­to, ir ran­ką man pa­bu­čia­vo. Nie­ko ne­sa­kė, tur­būt ir lie­žu­vis sun­kiai var­tė­si, o aš, kvai­še­lė, il­gai dar tą pri­si­mi­ni­mą lai­kiau. Pas­kui pri­si­ver­čiau gal­vą iš­si­kra­ty­ti, kad iš­tuš­tė­tų, kaip ma­ma iš ma­no kup­ri­nės slap­čia vi­so­kias šiukš­les iš­kra­to. Tik kad da­bar ten vis­ko per ma­žai, be­veik jo­kių nau­jų pri­si­mi­ni­mų. Gal su­pi­žo­nė­jau, kad vis­kas taip ne­svar­bu at­ro­do, ne­ver­ta lai­kyt gal­voj.

Ša­lia toks se­nis at­si­sė­do ir man į ko­jas žiū­ri. O aš kaž­ko­dėl ma­nau, kad skai­to, ką ra­šau, ir sle­piuo­si pa­ri­mu­si kiek į šo­ną. Juo­kin­gai taip at­ro­dom, tu­rė­tų mus kas da­bar nu­pieš­ti. Pas­ku­ti­nis au­to­bu­sas tuoj nu­si­neš ma­ne ir ma­no ko­jas, ačiū Die­vui, jau ma­tau, atsuka. Šiuo lai­ku nie­ko ne­bus vi­duj, ir at­si­sės­ti gau­siu. Na­mo, bet tik trum­pam. At­ro­do, aš jau net ne čia.