Ko galima laukti iš pranašo

Laiku ir nelaiku

Vie­nas vy­ras at­ėjo iš Ba­al-Ša­li­šos ir at­ne­šė Die­vo vy­rui duo­nos iš pir­mie­nų – dvi­de­šimt mie­ži­nės duo­nos ke­pa­lų ir sa­vo mai­še švie­žių ja­vų var­pų. „Duok ją žmo­nėms, – Eli­ša ta­rė, – te­val­go.“ Bet jo tar­nas at­sa­kė: „Kaip­gi aš ga­liu ją pa­da­ly­ti šim­tui žmo­nių?“ Eli­ša tad pa­kar­to­jo: „Duok ją žmo­nėms, te­val­go, nes taip kal­bė­jo VIEŠPATS: „Jie pri­val­gys, ir dar liks.“ Jis tad duo­ną iš­da­li­jo, jie pri­val­gė, ir dar li­ko pa­gal VIEŠPATIES žo­dį.

2 Kar 4, 42–44

Ša­fa­to sū­nus Eli­ša (anks­tes­niuo­se mū­sų ver­ti­muo­se – Eli­zie­jus) tam­pa pra­na­šu pa­de­da­mas ma­gi­jos. Jo gar­su­sis šei­mi­nin­kas ir pirm­ta­kas Eli­jas, ži­no­da­mas, kad bus pa­im­tas į dan­gų, siū­lo sa­vo mo­ki­niui pas­ku­ti­nę pa­slau­gą. Eli­šai, ku­ris anks­čiau tik plau­da­vo Eli­jui ran­kas, da­bar rei­kia daug: „Pra­šy­čiau leis­ti man pa­vel­dė­ti ta­vo dva­sios dvi­gu­bą da­lį.“ Be­si­šne­ku­čiuo­jan­čius vy­rus ne­tru­kus per­ski­ria „ug­nies ve­ži­mas ir ug­nin­gi žir­gai“. Su jais Eli­jas vie­su­lu pa­ky­la aukš­tyn. Šį efek­tin­gą siu­že­tą sa­vo iko­no­se pa­mė­gę Ry­tų krikš­čio­nys. Ap­stul­bęs Eli­ša su­šun­ka „Tė­ve, tė­ve!“ ir per­si­plė­šia dra­bu­žius. Ant že­mės lie­ka nu­kri­tu­si ste­buk­lin­ga Eli­jo skrais­tė. Pa­kė­lęs ją Eli­ša įgy­ja sa­vo mo­ky­to­jo dva­sią. Jis bus ant­ra­sis Eli­jas ir dar dau­giau. Evan­ge­li­jų pa­sa­ko­ji­muo­se šios po­ros ai­das yra Jo­no Krikš­ty­to­jo ir Jė­zaus du­e­tas.

Ke­liais sa­ki­niais Ka­ra­lių kny­go­je ap­ra­šy­tas duo­nos pa­dau­gi­ni­mas – tai ket­vir­tas iš ei­lės nau­jo­jo pra­na­šo ste­buk­las. Vi­si jie tvos­kia gai­les­tin­gu­mu ir mei­le. Ne­tur­tin­ga mo­te­riš­kė, iš ku­rios sko­lin­to­jas gra­si­na pa­im­ti ver­gais du vai­kus, Eli­šos už­ta­ri­mu ste­buk­lin­gai pri­pil­do alie­jaus sa­vo tuš­čius in­dus ir iš­si­va­duo­ja iš sko­lų. Ki­tai mo­ti­nai, at­si­ly­gin­da­mas už jos sve­tin­gu­mą, Die­vo vy­ras at­gai­vi­na mi­ru­sį ber­niu­ką. Dar vie­nas Eli­šos ste­buk­las vėl su­si­jęs su mais­tu. Gil­ga­lo kraš­te ki­lus ba­dui, ver­da­mas vi­ra­las iš žo­lių ir lau­ki­nių vai­sių. Val­gy­to­jai bū­tų nu­si­nuo­di­ję, bet pra­na­šas sau­ja mil­tų „mir­ties puo­dą“ padaro ne­kenks­mi­ngą. To­les­nis Ant­ro­sios Ka­ra­lių kny­gos sky­rius pa­sa­kos, kaip bu­vo iš­gy­dy­tas nuo raup­sų si­ras Na­a­ma­nas, Ara­mo ka­ra­liaus ka­riuo­me­nės va­das. Eli­ša at­si­sa­kys bran­gių do­va­nų už sa­vo dar­bą. Jam bran­giau­sia tai, kad sve­tim­ša­lis nuo šiol iš­pa­žins ir gar­bins Iz­ra­e­lio Die­vą.

Be­ga­li­nių žu­dy­nių, smur­to, po­li­ti­nių in­tri­gų, iš­da­vys­čių fo­ne šie Eli­šos ste­buk­lai at­ro­do ypač mie­li ir jau­kūs. Ro­dos, siū­lo­ma gai­vi ir veiks­min­ga al­ter­na­ty­va ma­si­niam ne­žmo­niš­ku­mui, ku­rį sod­riai vaiz­duo­ja abi Ka­ra­lių kny­gos. Ga­lė­tu­me ti­tu­luo­ti Eli­šą vi­sų pa­že­min­tų­jų ir nu­skriaus­tų­jų drau­gu, už­ta­rė­ju, gel­bė­to­ju. Juo la­biau kad evan­ge­li­jų au­to­riai šio pra­na­šo bruo­žų su­teiks pa­čiam Jė­zui. Bet štai Ka­ra­lių kny­gos au­to­rius ro­do ir ki­tą anos švel­nios užuo­jau­tos ir gai­les­tin­gu­mo pu­sę. Į Bet-Elį ke­liau­jantį Eli­šą pa­si­tin­ka bū­rys šū­kau­jan­čių pa­aug­lių: „Pli­ka­gal­vi, neš­din­kis! Pli­ka­gal­vi, neš­din­kis!“ Pra­na­šas čia pat pra­kei­kia pa­aug­lius Die­vo var­du. Iš miš­ko iš­len­da dvi meš­kos ir su­dras­ko pik­tžo­džiau­to­jus. Pa­sak kny­gos, jų bu­vę ke­tu­rias­de­šimt du. Die­vo vy­ras tuo tar­pu ra­miai sau žy­giuo­ja į Kar­me­lio kal­ną.

Vi­si Bib­li­jos pra­na­šai, kad ir kiek bū­tų ap­lin­ky­bių įtrauk­ti į ge­rus dar­bus, žmo­niš­ku­mo puo­se­lė­ji­mą, so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo mi­si­ją, ga­lų ga­le vis tiek lie­ka šiur­pu­lin­gos, pro­tu ne­su­vo­kia­mos trans­cen­den­ci­jos at­sto­vai. Tai, kas jų veiks­muo­se at­ro­do kaip ge­ros šir­dies ir žmo­giš­ko­jo so­li­da­ru­mo ak­tas, sek­ti­nas pa­vyz­dys kiek­vie­nam as­me­niui, iš tie­sų pri­klau­so ki­tam pa­sau­liui, Die­vo su­ma­ny­mų ir pa­slap­čių ka­te­go­ri­jai, ku­ri ve­da to­liau ir pla­čiau ne­gu šios aki­mir­kos iš­šū­kis. O ne­svei­kų am­bi­ci­jų, gar­bėt­roš­kos, pa­vy­do ele­men­tai, pa­si­ro­dan­tys pra­na­šų gy­ve­ni­me, at­spin­di vei­kiau ne jų cha­rak­te­rį, bet jų pa­šau­ki­mą, jų sai­tus su Die­vo gar­bės ir vi­sa­ga­ly­bės tik­ro­ve, ku­ri ne­si­lei­džia že­mi­na­ma ar at­me­ta­ma. Dva­sios su­tei­ki­mas pra­na­šui reiš­kia, kad jis bus žen­klas, nuo­ro­da, vei­kian­ti ne­tie­sio­giai, ne­ap­ri­bo­ta si­tu­a­ci­jos ir ga­liau­siai iš­ke­lian­ti virš vi­sų is­to­ri­jos bei žmo­gaus li­ki­mo pe­ri­pe­ti­jų vie­ną vie­nin­te­lę tie­są apie tik­rą­jį, gy­vą­jį, šven­tą­jį Die­vą.

Ži­no­ma, be vi­so to, pra­na­šas yra ir žmo­gus. Anų mie­lų­jų Eli­šos ste­buk­lų po­bū­dį ga­lė­jo šiek tiek lem­ti jo pa­ties gy­ve­ni­mo re­a­li­jos. Nors ki­lęs iš pa­si­tu­rin­čių žem­dir­bių šei­mos, vė­liau jis ir jo mo­ki­nių bū­rys tu­rė­jo pa­tir­ti daug skur­do. Ben­druo­me­nė nuo­lat sto­ko­da­vo kas­die­nės duo­nos ir ki­tų da­ly­kų. An­tai kirs­da­mi me­džius nau­jam būs­tui, pra­na­šo mo­ki­niai pa­skan­di­na Jor­da­no upė­je kir­vį, ku­ris bu­vęs sko­lin­tas. Ži­no­ma, ir čia Eli­ša pa­da­ro ste­buk­lą, bet sa­vo ko­mu­nai jis nie­ka­da ne­taps na­mi­niu bur­ti­nin­ku ir, ro­dos, ty­čia lai­kys ją ant ba­do ri­bos. Dvi­de­šimt nau­jo mie­žių der­liaus duo­nos ke­pa­lų, ku­riuos Eli­ša pa­dau­gi­na, kad pa­mai­tin­tų mi­nią, – tai tik­ras var­go pe­lių da­vi­nys. Ga­li­ma spė­lio­ti, kad ben­druo­me­nės na­rių skur­dą lė­mė jų pa­si­rink­tas gy­ve­ni­mo bū­das. Užuot dir­bę, jie sė­dė­da­vo prie­šais Die­vo vy­rą ir klau­sy­da­vo­si jo kal­bų. Me­di­ta­ci­jos me­nas juk ne­pri­pil­do aruo­dų. Ki­ta ver­tus, duo­na dau­gi­na­ma ne tam, kad čia ir da­bar iš­spręs­tų al­kio pro­ble­mą. Tarp Eli­šos pa­da­ry­tų ste­buk­lų yra ir to­kių, ku­rie ne­tu­ri nie­ko ben­dra su žmo­gaus po­rei­kiais.

Vis dėl­to sa­vo pra­na­šiš­kos kar­je­ros pa­bai­go­je Eli­ša tam­pa ne­be­at­pa­žįs­ta­mas. Naš­lių glo­bė­jas ir mai­tin­to­jas or­ga­ni­zuo­ja žiau­rų rū­mų per­ver­smą ir įkve­pia są­moks­li­nin­ką Je­huą. Nuo šio ran­kos žū­va Iz­ra­e­lio ka­ra­lius Je­ho­ra­mas ir Ju­do ka­ra­lius Aha­zi­jas. Je­za­be­lė, ka­ra­lie­nė mo­ti­na, iš­me­ta­ma pro sa­vo rū­mų lan­gą, krau­ju ap­taš­ky­da­ma sie­nas ir ar­klius. Je­hu­as trium­fuo­da­mas per­va­žiuo­ja jos kū­ną ve­ži­mu. Ka­ra­lie­nės pa­lai­kus pri­bai­gia šu­nes. Eli­šos lie­pi­mu są­moks­li­nin­kas pa­te­pa­mas Iz­ra­e­lio ka­ra­liu­mi. Pra­na­šo mo­ty­vai lie­ka ne­ži­no­mi. Nu­si­vy­li­mas sė­dė­ji­mu sa­vo ben­dra­min­čių ra­te­ly­je, ne­da­vu­siu jo­kios ap­čiuo­pia­mos nau­dos? So­li­da­ru­mas su liau­di­mi, ku­ri ne­ken­tė anks­tes­nės di­nas­ti­jos at­sto­vų? Po­li­ti­nė aiš­kia­re­gys­tė, švie­ses­nę ir tei­sin­ges­nę kraš­to at­ei­tį su­sie­ju­si su Je­huo val­dy­mu? Bet il­gai­niui ir šio žmo­gaus vieš­pa­ta­vi­mas įsi­vels į tas pa­čias ka­ra­lių nuo­dė­mes bei dvi­pras­my­bes. Net jei­gu nau­ja­sis ka­ra­lius, per krau­ją pa­ė­męs val­džią, ir at­sto­va­vo tam tik­ram tei­sin­gu­mo trium­fui, tai bu­vo Eli­šos pirm­ta­ko Eli­jo pra­na­šys­tės iš­si­pil­dy­mas.

Eli­šai dar teks pa­lauk­ti sa­vo va­lan­dos. Mir­ties pa­ta­le jis iš­girs ka­ra­liaus kom­pli­men­tą: „Tu Iz­ra­e­lio ko­vos ve­ži­mai ir jo rai­te­liai!“ Pas­ku­ti­nis jo ste­buk­las at­ro­do kaip fan­tas­ti­kos ar ab­sur­do vir­šū­nė. Die­vo vy­rui mi­rus, į jo ka­po rū­sį po ku­rio lai­ko bus įmes­tas ki­to vy­ro la­vo­nas. Pri­si­lie­tęs Eli­šos kau­lų, nu­mi­rė­lis „at­gi­jo ir at­si­sto­jo ant ko­jų“.

Krikš­čio­nis, Se­na­ja­me Te­sta­men­te įžvel­gian­tis Nau­jo­jo pir­ma­vaiz­dį, ga­lė­tų sa­ky­ti, kad pra­na­šo Eli­šos mi­si­ją pa­aiš­kins ir at­baigs Jė­zus. Bet ko­kiu at­ve­ju Die­vo pa­siun­ti­nio dar­bų vai­sius at­pa­žįs­ta ki­tos kar­tos. Jie ir bū­na su­ma­ny­ti ne šiai va­lan­dai.

-tj-