At­si­tik­ti­nai apie tu­riz­mą

LAURA ŠVEDAITĖ

Ke­lio­nė – tai tar­pu­sa­vy­je ne­bū­ti­nai su­si­ju­sių at­si­tik­ti­nu­mų vi­su­ma, ku­riai bū­ti­na pa­si­duo­ti. Ant­raip – ke­lio­nė ne­įvyks. Ant­raip – ne­įvyks joks gy­ve­ni­mas.

Api­brė­ži­mus mėgs­tan­tis ke­liau­to­jas

At­si­tik­ti­nė iš­trau­ka Nr. 1

Sė­di­me vie­na­me iš tūks­tan­čių Li­sa­bo­nos bal­ko­nų, rū­ko­me bra­zi­liš­ką ci­ga­re­tę ir kiek van­giai ieš­ko­me po­kal­bio te­mos.

Aš: Pa­pa­sa­kok man apie gy­ve­ni­mą Rio de Ža­nei­re.

Blu: Ak, da­bar vi­suo­se did­mies­čiuo­se žmo­nės kal­ba tą pa­tį. Ne­abe­jo­ju, kad tu jau vis­ką ži­nai apie šių die­nų Rio.

Jis nu­del­bia akis į ka­len­do­riaus skai­čiu­kus ir at­si­dūs­ta iš bur­nos iš­leis­da­mas pas­ku­ti­nį su­var­gu­sį vio­le­ti­nį dū­mą, o mes dau­giau iš­vis ne­be­si­kal­ba­me. Ši­taip iš­ty­li­me dar še­šias sa­vai­tes. Klau­so­mės gergž­džian­čių ra­di­jo dai­nų, bu­čiuo­ja­mės, ra­šo­me laiš­kus, val­go­me ry­žius su ra­zi­no­mis, juo­kia­mės, var­to­mės lo­vo­je ir sap­nuo­ja­me kiek­vie­nas sa­vo sap­nus. O ta­da jo vi­za bai­gia­si ir mums ten­ka vėl pra­bil­ti lau­ki­ne lau­žy­ta an­glų kal­ba.

Aš: Ar ta­vęs ten kas nors lau­kia?

Blu: Gy­ve­ni­mas. O tu ar va­žiuo­si su ma­nim?

Aš: La­bai ne­mėgs­tu, kai bai­gia­si vi­zos.

Va­di­na­si, mes at­si­svei­ki­na­me il­gam – fo­re­ver. Ir ne­bū­ti­nai dėl to, kad ne­my­li­me.

At­si­tik­ti­nė iš­trau­ka Nr. 2

Sto­viu Ko­li­zie­jaus še­šė­ly­je ir ste­biu. Ma­no at­si­tik­ti­nis at­vaiz­das vis pa­ten­ka į sve­ti­mus kad­rus. Ap­link šmi­ri­nė­ja vi­so­kių nie­ke­lių par­da­vė­jai. Sto­viu Ei­fe­lio še­šė­ly­je ir ste­biu. Ma­no at­si­tik­ti­nis at­vaiz­das vis pa­ten­ka į sve­ti­mus kad­rus, o ap­link šmi­ri­nė­ja įvai­rių nie­ke­lių par­da­vė­jai. Sto­viu Tadž Ma­ha­lo še­šė­ly­je ir ste­biu. Ma­no at­si­tik­ti­nis at­vaiz­das pa­ten­ka į sve­ti­mus kad­rus ir vi­sur ap­lin­kui šmi­ri­nė­ja vi­so­kiau­sių nie­ke­lių par­da­vė­jai. Sto­viu Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ros še­šė­ly­je ir ste­biu. Nu­girs­tu, kaip su­sprag­si fo­to­apa­ra­tas ir ma­no at­vaiz­das pa­ten­ka į sve­ti­mą kad­rą. Ži­nau, kad jau kaž­kur ši­tai ma­čiau, ir ap­ima keis­tas jaus­mas, jog pui­kiai ži­nau, kas vyks vė­liau – ma­ne ap­spis nie­ke­lių par­da­vė­jų ran­kos, ban­dy­da­mos įbruk­ti plas­ti­ki­nius ei­fe­liu­kus, ki­niš­kus skė­tu­kus, af­ri­kie­tiš­kus raiš­te­lius, vu­du lė­les ir vi­sa ki­ta. What is Your na­me? Buy Mis­ter buy. Nie­ke­lių par­da­vė­jai ne­tu­ri var­dų, o aš sto­viu mil­ži­niš­ka­me še­šė­ly­je ir nie­kaip ne­ran­du de­šim­ties skir­tu­mų.

At­si­tik­ti­nė iš­trau­ka Nr. 3

Ro­mos vil­kė tu­ri aš­tuo­nias va­ri­nes krū­tis. Man, aiš­ku, rū­pi jas pa­glos­ty­ti ir su­gal­vo­ti no­rą, kaip kad žmo­nės mėgs­ta da­ry­ti su ki­to­mis mies­tų skulp­tū­ro­mis. Pet­ro ko­ją Va­ti­ka­ne ir­gi ga­li­ma pa­lies­ti, o ir šven­tą­sias du­ris La­te­ra­ne ga­li­ma pa­čiu­pi­nė­ti. Nuo­lat glos­to­mos vie­tos bliz­ga ir vien tas bliz­gė­ji­mas pri­trau­kia pirš­tus.

Sal­dus gi­do bal­sas pa­sa­ko­ja, kad Re­mas ir Ro­mu­las su­si­py­ko. Tai­gi, bū­rė iš paukš­čių skri­di­mo, ku­riam teks sie­nas mū­ry­ti. Ro­mu­las įko­pė į Pa­la­ti­no kal­vą, o Re­mas – į Aven­ti­no. Iš ten jie ste­bė­jo skren­dan­čius paukš­čius. Re­mas pa­ma­tė še­šis, o Ro­mu­las – dvy­li­ka. Ro­mu­lui ir ati­te­ko tei­sė sta­ty­ti mies­tą. Ne­dels­da­mas jis iš­arė šven­tą­ją va­gą, žy­min­čią mies­to ri­bas, ir pra­dė­jo kas­ti grio­vį bei sta­ty­ti mies­to sie­ną. Pra­lai­mė­jęs Re­mas šai­pė­si iš bro­lio ir per­šo­ko dar per že­mą mies­to sie­ną tie­siai į įren­gi­mus. O tai bu­vo sun­kus nu­si­žen­gi­mas tei­sei ir įsta­ty­mams, nes mies­to sie­na bu­vo lai­ko­ma šven­ta. Įtū­žęs Ro­mu­las už­mu­šė bro­lį, sa­ky­da­mas: „Te­gul taip bus su kiek­vie­nu, kas per sie­ną šoks!“

Kar­tu su tūks­tan­čiais ki­tų mis­te­rių tu­ris­tų per­žen­gia­me Ro­mos sie­nas pa­tys nė ne­nu­jaus­da­mi nu­si­kal­ti­mo dy­džio, ta­čiau iš­lie­ka­me gy­vi ir sau­gūs. Nuo Ro­mu­lo pra­kei­ki­mų ir ki­tų ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų mus sau­go gy­vy­bės ir svei­ka­tos drau­di­mas.

At­si­tik­ti­nė iš­trau­ka Nr. 4

Skry­džio bai­mė – tai įpras­ta psi­cho­lo­gi­nė pro­ble­ma, su ku­ria su­si­du­ria lėk­tu­vu ke­liau­jan­tys žmo­nės, ne­pa­kan­ka­mas pa­si­ruo­ši­mas ke­lio­nei ga­li bū­ti vie­nas iš bai­mę skris­ti le­mian­čių veiks­nių.

Mes nu­si­per­ka­me lėk­tu­vo bi­lie­tą ir skren­da­me ten, kur mū­sų nė­ra. Ir tas mū­sų ten ne­bu­vi­mas su­ke­lia di­džiu­lę eks­ta­zę. Mū­sų pil­vuo­se skrai­džio­ja dru­ge­liai, su­drė­ku­sio­mis pirš­tų pa­gal­vė­lė­mis bėginėja skruz­dė­lės. Šiek tiek py­ki­na, šiek tiek su­ka­si vis­kas. Stiu­ar­de­sė sa­ko, kad tai le­mia sau­sas oras ir il­gas sė­dė­ji­mas, kad dėl to mums iš­sau­sė­ja akių, no­sies ir bur­nos glei­vi­nė, taip pat ga­li su­tin­ti ko­jos, skau­dė­ti są­na­rius, dėl su­tri­ku­sio virš­ki­ni­mo ga­li už­kie­tė­ti vi­du­riai. Be to, lėk­tu­vas kar­tais pa­ten­ka į de­be­sų duo­bes ir dėl to mus ga­li ge­ro­kai pa­pur­ty­ti – ši­tai va­di­na­ma tur­bu­len­ci­ja. Bet mes nu­jau­čia­me, kad toks pa­aiš­ki­ni­mas per pa­pras­tas, kad mū­sų ves­ti­bu­lia­ri­niai apa­ra­tai vei­kia ge­rai. O dru­ge­liai ir skruz­dė­lės čia dėl to, kad iš­si­plė­šia­me iš re­a­ly­bės, iš pri­gim­ti­nio ne­ga­lė­ji­mo skris­ti, iš­si­plė­šia­me iš nuo­bo­du­lio, iš sa­vo ma­žo gy­ve­ni­mo taš­ko – iš mir­ties.

Vė­liau mes nu­si­lei­džia­me ten, kur mū­sų nė­ra, iš­ties nie­ka­da ne­bu­vo ir ne­bus. Čia tik pa­sklan­do­me, į orą pa­lei­džia­me ke­le­tą paukš­tiš­kų fo­to­apa­ra­to blyks­čių, ku­ria­me nors vieš­bu­ty­je, du­šo ka­bi­no­je, pa­lie­ka­me gniu­žu­lė­lį iš­slin­ku­sių plau­kų. Ir vis­kas. Nė­ra ko bi­jo­ti.

At­si­tik­ti­nė iš­trau­ka Nr. 5

No pho­to, pra­šo­me ty­los, mak­do­nal­do ne­oni­niai tu­a­le­tai – vis­kas ir dar dau­giau įskai­čiuo­ta į kai­ną.

At­si­tik­ti­nė iš­trau­ka Nr. 6

La­ga­mi­no srau­tas

Iš­ly­gin­ti dra­bu­žiai už­ima daug ma­žiau vie­tos, rū­bus su sa­gu­tė­mis ar už­trauk­tu­kais de­da­me už­sags­ty­tus ir už­trauk­tus, jei krau­na­me ke­lis la­ga­mi­nus, kiek­vie­no šei­mos na­rio dra­bu­žius iš­skirs­to­me po įvai­rius la­ga­mi­nus, jei vie­nas la­ga­mi­nas ding­tų, nė vie­nas žmo­gus ne­liks be at­sar­gi­nių dra­bu­žių, nau­do­ja­me kiek­vie­ną ni­šą – dir­že­lius, plo­nas ska­re­les, ko­ji­nes ar net sa­vo lie­me­nė­les, kel­nai­tes su­de­da­me į mai­še­lius ir įde­da­me į ava­ly­nę ar į iš­ei­gi­nę ran­ki­nę, ima­me tar­pu­sa­vy­je de­ran­čius dra­bu­žius, su­dė­tą į mai­še­lius ava­ly­nę rei­kia dė­ti į la­ga­mi­no ar krep­šio dug­ną, ar­ba prie la­ga­mi­no šo­nų, tuo­met ava­ly­nė užims ma­žiau vie­tos, megz­ti­nius ar ki­tus sun­kius dra­bu­žius de­da­me į la­ga­mi­no dug­ną, ki­ti daik­tai juos su­slėgs ir jie užims ma­žiau vie­tos, la­ga­mi­no vi­du­ry­je su­de­da­me si­jo­nus ir kel­nes, pa­lai­di­nu­kes ver­čiau su­de­da­me vi­sas kar­tu, taip at­si­ran­da ma­žiau raukš­lių, ran­ko­ves sulankstome Y for­ma, dra­bu­žius, ku­rie smar­kiai lam­do­si, rei­kia sluoks­niuo­ti su tri­ko­ta­žu, pa­vyz­džiui, marš­ki­nė­liais, kad su­len­ki­mo žy­mės bū­tų kuo švel­nes­nės, ne­si­lam­dan­čius dra­bu­žius ga­li­ma su­suk­ti į ri­ti­nė­lį ir jį sta­čią pa­sta­ty­ti ten, kur yra vie­tos. Ne­ver­ta im­ti bal­tų pa­lai­di­nu­kių, nes jos gra­žiai at­ro­do tik vie­ną die­ną, ta­čiau ne vi­sa­da bus ga­li­my­bė jas iš­skalb­ti ir rū­pes­tin­gai iš­ly­gin­ti, vi­sa tai, ko ga­lė­tų grei­čiau­siai pri­reik­ti, tu­rė­tų bū­ti la­ga­mi­no vir­šu­je.

At­si­tik­ti­nė iš­trau­ka Nr. 7

Iš Vi­ki­pe­di­jos

Tho­mas Co­o­kas bu­vo bap­tis­tų dva­si­nin­kas, XIX a. vid. ak­ty­viai ko­vo­jęs prieš al­ko­ho­liz­mą. Tuo­met An­gli­jo­je vy­kęs pra­mo­nės per­ver­smas ma­siš­kai pa­kei­tė žmo­nių kas­die­ny­bę. Al­ko­ho­liz­mas skver­bė­si į dar­bi­nin­kų šei­mas. Th. Co­o­kas ėmė­si ini­cia­ty­vos ir 1841 m. lie­pos 5 d. suor­ga­ni­za­vo be­si­gy­dan­čių nuo pri­klau­so­my­bės pa­ra­pi­jie­čių iš­vy­ką į blai­vy­bės ša­li­nin­kų sam­bū­rį Laf­bo­re (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja). Dva­si­nin­kas su­bū­rė 570 ben­dra­min­čių ir pats jiems or­ga­ni­za­vo ke­lio­nę trau­ki­niu ir pa­si­rū­pi­no šių žmo­nių mai­ti­ni­mu, nak­vy­ne bei pra­mo­go­mis, siek­da­mas pa­ro­dy­ti, kad pra­mo­gos ga­li­mos ir be svai­ga­lų. Vė­liau Th. Co­o­kas ėmė­si nau­jų žy­gių – or­ga­ni­za­vo eks­kur­si­jas trau­ki­niais An­gli­jos var­guo­me­nei, vai­kams ir dar­bi­nin­kams. Taip at­si­ra­do pir­mo­sios tu­riz­mo agen­tū­ros ir tu­riz­mo ver­slo užuo­maz­gos bei ra­do­si ma­si­nio tu­riz­mo ga­li­my­bės, jos la­bai pa­kei­tė dau­ge­lio žmo­nių ju­dė­ji­mo ar var­to­ji­mo įpro­čius. Be abe­jo, at­si­ran­da vis dau­giau ma­si­nio tu­riz­mo kri­ti­kų, pa­brė­žian­čių nei­gia­mą to­kio tu­riz­mo įta­ką gam­tai, vie­ti­nėms kul­tū­roms, gau­siai lan­ko­miems pa­min­klams. Be to, kri­ti­kuo­ja­ma pa­ti to­kio tu­riz­mo kon­cep­ci­ja, nes į bet ku­rią ma­si­nio tu­riz­mo vie­tą at­vy­kęs lan­ky­to­jas ga­li ras­ti įpras­tas va­ka­rie­tiš­kas pa­slau­gas, tad men­kai pa­žįsta ir pa­junta tik­rą­ją re­gio­no kul­tū­rą.

At­si­tik­ti­nė iš­trau­ka Nr. 8

Mon­mar­tro le­gen­da:

Ca­mil­le Pis­sa­rro

Pier­re-Au­gus­te Re­noir

Vin­cent van Gogh

Pa­blo Pi­cas­so

Ame­deo Mo­dig­lia­ni

Hen­ri de Tou­lou­se-Laut­rec

Su­zan­ne Va­la­don

Mau­ri­ce Ut­ril­lo

Amélie

Mon­mar­tras da­bar:

Šar­žiš­tas Nr. 1

Šar­žis­tas Nr. 2

Šar­žis­tas Nr. 3

Šar­žis­tas Nr. 4

Jie mo­ja pieš­tu­kais ir mirk­si aku­tė­mis. Už po­rą eu­rų ga­li pa­si­do­va­no­ti sau šar­žą Mon­mar­tro fo­ne. Taip, čia vis dar Mon­mar­tras. Su tiek pat laip­te­lių, tiek pat mįs­lin­gų už­kam­pių ir „Mu­lenru­žo“ spar­nais. Bet gi­mei per vė­lai ir esi ver­tas per am­žius lik­ti Mon­mar­tro šar­že.

At­si­tik­ti­nė iš­trau­ka Nr. 9

Iš se­no­lių iš­min­ties

„Vi­sur bu­vau, vis­ką ma­čiau, alų mi­dų gė­riau, per barz­dą var­vė­jo, bur­noj ne­tu­rė­jau.“