Paskutinis kapitalizmo herojus,
arba Kaip „Tamsos riterio sugrįžimas“ atskleidžia Betmeno konservatizmą
ROBERT COLVILE
Įsivaizduokite, kad esate vaikas milijardierius, tapęs našlaičiu po tragiškai pasibaigusio apiplėšimo gatvėje. Jūs nusprendėte visas jėgas skirti tam, kad daugiau niekam netektų taip kentėti kaip jums. Tačiau kaip tai užtikrinti? Įsteigiate socialinės pagalbos centrų tinklą, prisamdote socialinių darbuotojų, skiriate pinigų reabilitacijos programoms? Ar apsivelkate guminį kostiumą ir naktimis šmaižiojate mieste, lupdamas asocialus, kol šie pasižada nebepažeidinėti įstatymų?
Atsakymas glaudžiai susijęs su pačia didžiausia Betmeno paslaptimi – ne, tai ne tikroji jo tapatybė (nutrūktgalvis pramonininkas Briusas Veinas), o tai, kad jis – užsislaptinęs Dešinysis. Ši paslaptis atskleidžiama viename iš svarbesnių šių metų filmų. „Tamsos riterio sugrįžime“ britų režisierius Christopheris Nolanas atvirai vaizduoja Betmeną kaip plutokratijos šalininką, priverstą ginti savo miestą nuo ekonominio nuosmukio ir globalizacijos nuskurdintų žmonių. Tariamas piktadarys gali būti didelių gabaritų baisūnas Beinas (akt. Tomas Hardy), tačiau jo įkvėpto sukilimo tikslas iš esmės yra užimti Gotamo miestą, jei „99 procentai“ pasinaudos šaunamaisiais ginklais, o ne megafonais.
Ilgaskvernio Kryžiuočio virtimas Ilgaskverniu Konservatoriumi kai kam gali sukelti nuostabą. Bet tai ne pirmas toks Nolano triukas. Ankstesniame savo filme apie Betmeną – „Tamsos riteris“ (2008) – šis režisierius Gotamo gyventojams leidžia patirti terorizmo grėsmę – Heatho Ledgerio vaidinamo Džokerio, kuris, panašiai kaip Al Kaida, yra neprognozuojamas ir neperkalbamas, pavidalu. Tenai Betmenui teko sukti galvą taip pat kaip ir Jungtinių Valstijų prezidentui Bushui. Ar teisinga kankinti kalinį, kad išgautum gyvybiškai svarbią informaciją? Atsakymas filme – kaip ir prezidento – vienareikšmiškas „taip“. Ar totalinis elektroninis sekimas gali būti pateisinamas gaudant vieną ar du nenaudėlius? Šiuo atveju Nolano atsakas liberalesnis: Betmenas perleidžia savo visagalio sekimo prietaiso valdymą doram teisėjui Morganui Freemanui – tai šv. Augustino dvasiai artimiausias sprendimas, kurį mūsų puolęs amžius gali pasirinkti.
Būtų galima sakyti, kad Nolanas tiesiog pernelyg daug įžvelgia šiame personaže. Vis dėlto Betmenas – ne tik nuolatinis teisinės sistemos liberalumo kritikas, priverstas taisyti padėtį, kai skystablauzdžiai teisėjai ir niekam tikę sargai išleidžia blogiukus vėl žudyti. Nuo pat sukūrimo pradžios, kaip teigia komiksų rašytojas ir superherojų istorikas Grantas Morrisonas, „Betmenas buvo paskutinis kapitalizmo herojus… milijonierius, liejantis savo vaikišką įniršį ant visų visuomenės sluoksnių kriminalinių elementų… lyg apsėstas siekiantis neįmanomo dalyko – visiems laikams išnaikinti nusikalstamumą“.
Iš tiesų: Supermenas iš esmės yra fantazija apie galios įgijimą – nugeibėlis nykūnas gali slapta atspardyti užpakalius niekdariams, – o Betmenas įkūnija kietuolio vaizdinį. Arba tiksliau – vaikui būdingą kietuolio suvokimą: tai vyras, turintis daugiausia pinigų, didžiausią namą, geriausią slėptuvę bei greičiausią mašiną ir tiesiog negalintis atsiginti gražiausių merginų.
Štai kodėl Betmenas šiandien sulaukia tokio plataus atgarsio. Kiti herojai – Žmogus Voras ar iksmenai – gali būti marginalizuoti vienišiai. Bet, anot Morrisono, tai ne sutapimas, kad „pasaulyje, kuriame turtas ir įžymumas yra žmogaus pasiekimų matavimo priemonė… šių laikų populiariausi fikciniai superherojai – Betmenas ir Geležinis Žmogus – abu yra gražuoliukai magnatai“. Iš tiesų: Geležinis Žmogus yra paskutinis plevėsa kapitalistas, kuris prekybos ginklais atsisako ne taikos ir meilės dvasios įkvėptas, o dėl to, kad pats nori lakioti su šaudančiu metaliniu kostiumu, nemirtingais Daktaro Blogio žodžiais tariant, švirkščiodamas lazerio spinduliais. Kaip tik taip būtų dariusi ir Ayn Rand, jei tik būtų turėjusi tiek išteklių.
Elastanu aptemptus Betmeno pečius, be abejo, įmanoma prislėgti ir dar didesniu intelektualiniu svoriu. Vienas „The Wall Street Journal“ autorius mėgino „Tamsos riterį“ interpretuoti kaip „šlovinamąją giesmę George’o W. Busho šiais baisybių ir karų laikais parodytai tvirtybei ir moralinei drąsai“, atkreipdamas dėmesį į tai, kad šikšnosparnio simbolis primenąs raidę „W“ (vidurinį Busho inicialą). Yra net tokia knyga „Betmenas ir filosofija“ (su paantrašte „Vidinis tamsos riteris“), kurioje gvildenami tokie klausimai kaip antai: ar Betmenas turi nužudyti Džokerį, kad ateityje išgelbėtų daugiau gyvybių, ir kaip Betmeno pagalbininkas Alfredas įkūnija taoizmo principus. Tai, ko gero, vienintelis veikalas, kurio rodyklėje Moteris Katė įsitaisiusi šalia „kategorinio imperatyvo“, o „egzistencializmo“ kaimynystėje atsiduria „blogis [evil], Betmeno nepakantos objektas“.
Ta pačia gaida toliau plėtojant pasiūlytą metaforą, neįtikėtinos sėkmės sulaukusius šių metų „Keršytojus“ būtų galima apibūdinti kaip šlovinamąją giesmę koalicinei politikai – taip, čia jėgas suvienija įvairiausio plauko tipažai spalvotais apatiniais, bet tik tam, kad panaudotų išmoningą ir veiksmingą prievartą prieš kone sąmoningai raiškiau necharakterizuotą užpuolikų ateivių masę. Galite kontrargumentuoti, kad jeigu Betmenas iš tikrųjų būtų mano svajonių toris, jis išvis nustotų kištis į rinką, užuot skatinęs beatodairiškųjų Gotamo piliečių priklausomybę nuo superherojų siūlomos socialinės rūpybos. Vis dėlto, įsitaisęs kino salėje, aš ir toliau pritarimo šūksniais raginsiu Betmeną, tęsiantį ilgaamžę kovą už tiesą, teisingumą ir nusistovėjusią socialinę tvarką.
„The Daily Telegraph“, 2012.VII.17 Vertė Andrius Patiomkinas
