Rive droite, rive gauche

AKVILĖ ŽILIONYTĖ

1

Cécile, Didier, Margaux, Benoît ar dar koks nors vardas – nesvarbu, bouche, marrant, piquer ar dar koks žodis – nesvarbu. Geriau įsivaizduokime ją: 1) jei ji bus Juliette, ji apskritoj terasoj gers pieną, žvelgs į brūkšniuką tolumoje, bijos vieversių ir kramtys plonas lūpas; 2) jei ji bus Zelda, sėdės bistro prie rue de Béthune kampo, siurbčios vyną ir rimtai skaitys laikraštį nesuprantama kalba: apie arabus ir popiežių, o jai skirtas vyras, mokantis prancūziškai, bus išvykęs iš miesto.

Tiksliai nežinau, bet manau esanti netoli tiesos ir viena jų yra jauna, kita – sena, viena krisdama nuo kėdės susilaužys ranką, kita, krisdama nuo kėdės, pames raktą. Vienai jų naminis gyvūnas bus ir dramblys, kitai kels siaubą visi, kurie stambesni už katę ir smulkesni už muilą.

2

Veiksmo laikas – apynaktis. Iš pažiūros skaitančioji atrodo labai susikaupusi, nepraleidžianti nė pusės raidės, bet vargu ar galima tvirtinti, kad jinai skaito, nes visą laiką mato kokį švarko kampą, kaklaskarės raukšlę arba kuokštą plaukų. Sakytum, kad prancūzų pirštuotos rankos, išpūstos krūtinės ar jų gvazdikai, kyšantys iš kišenių, užstoja laikraštį.

Yale Joel. Centrinis parkas. 1957

Nieko daugiau nereikėjo, tik mokėti išbūti nejudant ir žiūrėti, bet visko (kėdžių, taurių, žmogaus viršaus, apačios, kairės ir dešinės) žvilgsniu apimti negalėjo, nes rankose laikė atverstą laikraštį su nuotraukomis, vaizduojančiomis popiežių su žvangučiais ir Nicos vyrus. Beje, galima įtarti, kad vyras, greta skaitantis laikraštį, irgi akies krašteliu stebi, kas vyksta aplink. Jis irgi moka išbūti nejudėdamas. Greičiausiai jis iš tų, kurie vaikščiodami gatvėmis galvoja, kad reikia nusipirkti spausdinimo lapų, cigarečių ir vyno beveik geltona, beveik žalia etikete.

Iš tų, kurie eidami namo žvilgtelėja į vartų arką, kurių namai šiek tiek aplūžę ir ant stalo priskutinėta vakarykščio sūrio, kur vakarienė aštuntą, kur rūbai sulankstyti ir sudėti ant kėdutės, o ant sienų paveikslai su vaisiais ir gėlėmis.

Jis irgi turėjo gvazdiką atlape, jis kilstelėjo galvą, susiglostė plaukus ir dėbtelėjo taip, kad ji staiga suprato, jog jis aukštas, tamsus, suktas ir žiaurus, jis tikrai iš tų, kurie pasikvietę į svečius duotų gerti iš puodelio raudonu vidum, jo švarkas švelnus, aksominis, bet visai nedera prie jos nudryžusios suknelės.

Ir tuomet ji pradėjo markstytis, išsitraukė cigaretę, užsidėjo akinius, kaip ir dera asmeniui, kuris kasryt valgo sūrius ir geria iš puodelio baltu vidum. Kaip žinoma, tokiomis akimirkomis reikia išbūti nejudant, bet kad jau neišbuvo, jis prapliupo (kaip ir dera žmogui, kuriam priklauso saldžiausi vaisiai ir vakarienė aštuntą), daugiau neliko ką daryti, tik mažai kalbėti, pasisukti į krūmą dešimčia centimetrų, nusiskinti neįmantrų lapelį (kaip ir dera asmeniui, kuriam priklauso augalai) ir jį švelniai glostyti, vartyti rankose kaip kokį mylimą triušį.

3

Kėdės kairė, kėdės dešinė – nesvarbu, veidai rudokos spalvos, veidai baltokos – nesvarbu, geriau įsivaizduokime jį, grįžtantį į miestą: 1) jei tai bus rytas, jis ruoš pusryčius tarp visokių šakučių ir skudurėlių, išteps spintelę; 2) jei tai bus diena, jie prisiskaitę pramanų eis ieškoti nuotykių ten, kur Freudas neieškotų, t. y. papartynuose, arba ten, kur neieškotų Elžbieta I, – rožynuose; 3) jei tai bus naktis, ji mes jam rankinuką, maudysis be galo ir be krašto, paskandins nudryžusią suknelę, jis kilstels galvą, susiglostys plaukus ir dėbtels taip, kad ji staiga supras, jog jis beveik aukštas, beveik pieniškų akių, beveik kvepia odekolonu.

Ir paskui bus baldai, viena kita paklodė, bus išmuilinta kriauklė ir žirklutės nagams karpyti, jie drauge kur nors nueis ir drauge tikės, kad Edgaras Allanas Poe įsikūnijo į Augustą Strindbergą, nes gimė tą pačią dieną, kai anas mirė. Ir visi žinos, kad Charles’is Baudelaire’as dievina Strindbergą ir kad aš be dviejų dienų Edgaras Allanas Poe, įsikūnijęs į Strindbergą, nes ne keturioliktą, šešioliktą gimiau.

Paryžiaus kairė, Paryžiaus – dešinė, visai ne juodi plaukai, visai ne rudi plaukai – nesvarbu, Paryžius – tai trys sofos ir keturi mesjė, ir du daiktai, ir trys sakiniai: sofa ir mesjė ne daiktai.