Gimtinę aplankius

STASYS JUREVIČIUS

Sumedėjusiomis žolėmis, žilais išsiklaipiusiais medžiais – alksniais, tuopomis, žilvičiais ir karklais – užaugusios užgriuvusios gimtosios sodybos pastatų sienos. Į piktžolėm ir dumblu užvirtusias buvusias pakiemės balas eini seniai sulaukėjusių ir nukarusių vyšnių, vaiskrūmių, obelų ir kriaušių šakų, žolynų stagarų linguojančiais laiptais – tarsi lūžtančiais grimztančiais lieptais ar liūnais, paversmiais.

Aplink suzmekusias sukrypusias trobas – jokios prošvaistės: tik be tvarkos iš visų pusių suvirtę viksvynai, šabakštynai, šunkrūmių ir šuniškų nuotaikų rezgalynė. Dar aukščiau – lyg kažkoks savaime susijaukęs, surizgęs, susigarankščiavęs dangus.

Jokio žmogaus darbo ir plano: sugriuvęs namo prieangis, įlūžę trobų stogai, styro nuogi grebėstai. Prie maurais užaugusios balos – įgriuvęs pirties stogas, tik baloje sunkiai dvėsuodama dar kumsi viena varlė.

Nėra kam vieniems kitų siekti, rankas ir šakas tiesti, sutemus ar paliegus labai savais lyg švytinčiais daiktais ir artimais žmonėmis sieloje pasišviesti.

Už trobesių – taip pat šiurpą ir baisią nyką keliantys pavieniai lyg nudrengti medžiai. Ir norisi čia prasmegti ar kuo greičiau nešdintis. Štai kuo virto bene brangiausia tau vieta. O šeimininkas lyg ir yra. Tik jis atėjūnas, dėl nieko jam galvos neskauda. Gyvena kitur. Daug metų niekuo nesirūpina: „Ir papūskit jūs man! Niekam sodybos neparduosiu ir neperleisiu.“ Turbūt dar ir veltui pinigų iš ES gaus. Aišku, už apsileidimą ir tinginystę, arba, kitaip tarus, už etninės lietuvių žemdirbystės kultūros ir senojo gyvenimo būdo galutinį naikinimą.

Gal čia iš tikrųjų pasaulio pabaigos detalė?.. Jei ne, tai kur didysis Dievo planas, kaip ir pro ką jis prasišvies?.. Ar ant kadaise iš tolo dieną bolavusių ir naktį švytėjusių patvartės akmenų jis dar kada nors galės būti padėtas ar išspinduliuotas?.. Ir kam?!.

Pastaba. Tėvai iš gimtinės išsikėlė 1968 metais, bėgdami nuo tariamos melioracijos, kuri neištiko.

Nuo pamiškės atūžia atšniokščia žilvitynas, karklynas, atšnara samanynas – užplūs, užpils ir apsems prakiurusius gimtuosius trobesius ir sulaukėjusius augalus – paskui viską nusiaubs bebrai, šernai ir šliužai. Apglėbs, apaugs tėviškę miškas ar neapglėbs? Vis tiek liks iščiulpta, išsunkta bevaisė dykynė. Apsuptis artėja – ilgam ar suvisam?

Tūkstantmečius šie dirvonai ir slėniai traukė masino lietų, kaupė virš savęs išsipleikusių debesų drėgmę, kiekvieną vidurvasarį garino įkaitusius molynės akmenis – gal ir išsisėmė: nugrims į pelkę, apsisups atitolusių (lyg atitokusių) kalvų molyne. Kas bus, tas bus – nežinome: gal tai tik šimtmečių žaismas. Bet dabar bent man šiurpulinga tikrovė: lyg nusemta net tėviškės erdvė. Tačiau, antra vertus, į viską galima pažiūrėti ir kitaip: pavyzdžiui, turbūt pradingtų visi potroškiai ir džiugesiai, jeigu drauge nebeliktų nieko nemalonaus, bjauraus, šiurpulingo.

O iš miško glūdumos dar retkarčiais atsklindančiu giliu vilko kauksmu pati gamta mums sako, kad galima ir rimtai susikaupus kalbėti ir gyventi.

Molėtų r., Kaniūkai