Mokytojų kambario sindromas

AUŠRA LUKŠAITĖ-LAPINSKIENĖ

Normaliam žmogui metai baigiasi gruodžio pabaigoje. Mokytojai vargu ar gali pretenduoti į normalių žmonių kategoriją. Dėl keleto priežasčių. Viena iš jų yra ta, kad mokytojai metų pabaiga laiko ne gruodžio 31-ąją, kai pleška fejerverkų ir šampano kamščių salvės, o paskutines birželio dienas, lipnias ir tąsias it saldainiai. Priežasčių, kodėl mokytojus galima išbraukti iš normaliųjų sluoksnio, būtų galima vardinti ir daugiau. Socialinių, psichologinių, ekonominių. Tačiau kol kas užteks vienos, jau anksčiau paminėtos.

Apie artėjančią metų pabaigą praneša tam tikri ženklai. Tarsi epileptikui apie artėjantį priepuolį. Ne Kalėdų eglė miesto centre, ne dovanų pakavimo popieriaus akcijos priekybcentriuose ir ne ten pat grojančios iš svetur importuotos Kalėdų giesmės à la „Last Christmas I gave you my heart“. Ženklai mažiau racionalūs, menkiau materializuoti ir jau visai dezertyravę iš logikos dėsnių veikimo zonos.

Pirmiausia imi vengti mokytojų kambario. Pradedi baimintis, kad kaip Haruki Murakami herojus gali patekti į šulinį, iš kurio paslaptingai dings kopėčios, jungiančios dvi erdves: realią šiapusybę ir klaustrofobišką požemio sferą, kurioje karaliauja sapnai, Hadas ir išsipildymą žadanti fikcija. Kuri sfera pranašesnė – požiūrio, atskaitos taško ir nuotaikos klausimas. Tačiau būtent mokytojų kambaryje kyla realus pavojus asmeninei saugumo zonai būti uzurpuotai. Šlykščių kvepalų, beprasmių pokalbių, nieko nereiškiančių žodžių ir susireikšminusių minų. Imi nekęsti kolegų. Kiekvieno atskirai ir visų kartu sudėjus. Vadovų labiau nei pasaulinio tvano ar trečiojo pasaulinio galimybės. Kasdien jauti, kaip neapykantos diapazonas plinta ratilais, ryškėdamas, stiprėdamas, tai nutoldamas, tai vėl priartėdamas. Į epicentrą nepatenka tik draugės. Jų manoji nuotaika neveikia, o psichozė iš pusiausvyros neišmuša. Priešnuodį suranda greitai, nerimtai skambančių išsisukinėjimų negirdi – tekila ar „Paskenduolė“? Šiokią tokią pasirinkimo galimybę palieka, subtiliai gerbdamos asmens laisvę. Už tai aš jas ir mėgstu. Be to, su jomis nereikia bijoti savęs pačios, visokios. Ciniškos, sentimentalios, plokščia krūtine ir kiaura kojine. Galim gurkšnoti tekilą, užkąsdamos citrina, ir cituoti rusų klasikus. Galim skaityti „Šiaurės Atėnų“ jaunųjų poetų kūrybą ir prisipažinti, kad ją interpretuoti, net ir turėdamos gana tvirtą filologinį išsilavinimą, esam neįgalios. Impresionizmą nuo ekspresionizmo atskiriu be vargo, o štai dadaizmą ir imažinizmą – galiu ir supainioti. Galų gale net būdama filologė nemoku rašyti. Neturiu talento, parako ir nesugebu išplėtoti padoresnio siužeto. Netgi eilinis šešetukininkas retkarčiais sukurpia geresnių istorijų už tas, kurias susapnuoju ar išmedituoju.

Iš tolimųjų universiteto laikų prisimenu dėstytojos, mokiusios mus teksto kūrimo paslapčių ir subtilybių, pamokymus. Kad teksto nereikėtų pradėti jungtuku. Šį reikalavimą šiame tekste išlaikiau be vargo. Nes nemėgstu jungtukų, ypač „jeigu“. Jis kažkoks nekonkretus, įtartinas ir frigidiškai politiškas. Be to, kaip ir neturi tos pačios šaknies draugų, bendrininkų. Ir labai primena mokytojų kambario atmosferą: „Jeigu tu man taip, tai aš tau taip ir dar anaip.“ Kūrybinio rašymo dėstytoja, tada žinoma poetė, kelių premijų laureatė, o vėliau indų plovėja kažkokiame Anglijos „greasy spoon“ bare, kiekviename tekste reikalavo minėti mirtį. Bet kokia forma, bet kokiu pavidalu. Kapų, agonijos apimto žmogaus akių, karsto mezginių ar laidojimo biuro darbuotojo. Nors man jie, tie darbuotojai, dažniausiai primena personas, turinčias kriminalinę praeitį, o ateities neturinčias jokios. Jeigu pavyks, mirtį paminėsiu ir šiame tekste. Jeigu ne, tai bus įrodymas, kad už kursą gautas įvertinimas „devyni“ daugiau negu pagrįstas, teisėtas. Iki dešimtuko būtent ir pritrūko efektingo mirties vaizdo metų pabaigoje vertintoje esė. Tiesa, kurse buvome dvi studentės tokiais pat vardais. Dėstytoja supainiojo ir bendravardės dešimtukas atiteko man. Nenorėjo braukyti įskaitų knygelės, tad likau su garbės skola. Pažadėjau ją atiduoti – parašyti tekstą, kuriame būtinai bus minima mirtis. Bet kokia forma, bet kokiu pavidalu. Deja, pažado neištesėjau. Apie mirtį tada žinojau ne daugiau, negu žinau šiandien. Kad ji gali būti visokių pavidalų ir faktūrų. Senelis tiesiog užmigo. Gulėjo ramus, aukštas ir kaulėtas. Toks, koks buvo visada. Draugę Almą, grįžtančią iš mokyklos, mirtinai pervažiavo autobusas, o karste ji labiau priminė angelą Renesanso dailininkų paveiksluose. Kita draugė prisigėrė tablečių. Kai ją rado, plaukai juodu debesiu buvo nukloję nepriekaištingai išblizgintą parketą, o didžiulės tamsios akys žvelgė kiaurai sieną į darželio kieme žaidžiančius vaikus. Lūpos, išdažytos kraujo raudonumo lūpdažiu, kurį kaip gimtadienio dovaną atsiuntė teta iš tuomet mistinės, tik geografijos atlasuose matytos Amerikos, lyg ruošėsi tarti žodį. Pasitikti šviesos tunelio gale išėjo graži tarsi Holivudo filmų megažvaigždė. Nepalikusi jokių laiškų. Jokių atsiprašymų, paaiškinimų, kaltinimų. Jokių tekstų, išskyrus parašytąjį juodų plaukų sruogomis.

O štai kurso draugų, gavusių dešimtukus, tekstus išspausdino „Nemunas“. Mano, žinoma, ne. Jau sakiau, kad dešimtuką gavau per apsirikimą. Užtai kaip nustebau, kai vienos labai girtos (be jokių aliuzijų į alkoholį) grupės draugės labai girtą (taip pat be promilių) tekstą, tik jau anglų kalba, radau po poros metų viename angliškame žurnale. Žurnalo pavadinimą pamiršau. O draugės novelę galėčiau atpasakoti laisvai. Dviem kalbomis – lietuvių ir anglų. Identiškai. Tik angliškoji istorija angliškame leidinyje turėjo prierašą „English tale“. Tada supykau, kad toks rimtas leidinys leidžiasi apgaunamas ir plagiatą priima kaip autorinį darbą. Dabar nebepykčiau. Nurašyčiau viską Jungui, kolektyvinei pasąmonei ir archetipiniam mąstymui. Ir mokytojų kambario sindromui. To paties mokytojų kambario, kurio nemėgau būdama dar studentė ir kurio imu vengti mokslo metų pabaigoje kaip mano taksas maudynių.

Amerikietis mokytojas, nustojęs juo būti, parašė romaną apie savo darbą, mokyklą, mokinius. Ir mokytojų kambario įnamius. Jis tvirtina, kad amerikiečio finansinė padėtis tuo geresnė, kuo toliau nuo mokyklos jis esąs. Mums lygintis su amerikiečiais nei korektiška, nei protinga. Lietuviai nuo amerikiečių skiriasi kaip mano taksas nuo kaimynų pitbulio. Kuo lietuvis toliau nuo mokyklos, tuo geresnė jo psichinė būsena. Finansinė padėtis – šiokia tokia, labai įvairi. Ją labiau lemia ne priklausymas nacijai, o visiškai patriotiškai nekonotuoti dalykai: stažas, kategorija, sugebėjimas įsiteikti tiems, kurie mano turį antgamtinių galių ir įgaliojimų spręsti ir lemti ne tokių apdovanotųjų veiklą. O štai psichinė būsena dažnai kelia rimtų įtarimų. Kuo toliau esi nuo mokyklos, tuo daugiau nervinių ląstelių lieka tavo (ne)kilnojamos nuosavybės registre. Tuo giedriau žvelgi į save, šalia esantį ir pasaulį tiek toje, tiek kitoje tvoros pusėje. Tuo rečiau praveri mokytojų kambario duris. Nes tai vieta, kur (ypač metų pabaigoje, tų metų, kurie baigiasi vasarą) kyla psichozė. Iš pradžių jos požymiai būna neryškūs, išskydę. Vėliau pamažu susifokusuoja, ima lokalizuotis. Įgauna formą, struktūrą, kvapą, garsą. Net faktūrą. Norėtųsi, kad tai būtų aksomas kaip „gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Tačiau labiau primena sizalio buklų brūkštelėjimą per dar tebekraujuojančią stigmą.

Psichozė – užkrečiama. Labiau negu paukščių ar kiaulių gripas ar kokia ten ragų-nagų liga. Plinta žaibiškai, be plano, be atrankos. Vakcinos nėra. Taisyklių, kaip apsisaugoti, irgi nėra. Apskritai mokykla – tai vieta, kur galioja visos taisyklės, išskyrus tas, kurios surašytos oficialiuose veiklos dokumentuose ir vidaus darbo aprašuose. Pastarosios skaitomos tik vieną kartą – jas kuriant. Vėliau įsegamos į storą, solidžiai atrodantį segtuvą ir pamirštamos. Veiksmingiausios čia nelegalios taisyklės. Jos veikia be patvirtinimų ir sutikimų. Visi apsimeta, kad apie jas nieko nežino, nors moka atmintinai. Rašytinės, oficialiosios taisyklės čia mutuoja, logika, kuria jos grįstos, virsta pigia kekše tinklinėmis kojinėmis, o žmoniškumas teka tik viena kryptimi ir neturi priešpriešinio eismo juostos. Užtai čia norisi kalbėti ciniškai arba niekaip. Dar nebent citatomis. Kad ir Freddie Mercury: „What people do to other souls / They take their lives – destroy their goals / Their basic pride and dignity / Is stripped and torn and shown no pity.“ Dar drąsiau, be užuolankų rėžė Andrew Holmesas ir Danas Wilsonas: „Jokie kankinimai negali taip sugniuždyti dvasios, kaip ilgai trunkantis buvimas su bendradarbiais.“ Tad kuo daugiau laiko su jais praleidi, tuo didesnė tikimybė tapti mizantropu. Kita vertus, mizantropija – aiškus ženklas, kad artėja metų pabaiga. O tai reiškia, kad prieš akis – 56 laisvos dienos. Ypatingos dienos. Galiu prisiekti, kad nevalgysiu mėsos, nesikeiksiu rusiškai, net atsisakysiu mėgstamiausio Tomo Kolinso (žinoma, ne vyro, o kokteilio). Skaitysiu tik padorias knygas, susapnuosiu seriją sapnų apie gyvenimą paralelinėse erdvėse, kur niekas nerašo įsakymų, kur niekam neužkliūva kalbos tonai ir pustoniai, žvilgsnių strėlės ir špagos. Kur visi viskuo patenkinti. Visomis prasmėmis, tarp jų ir seksualiai. Kur negyvena jokie homo pedagogicus, „aplipę kultūringais melais, šizofrenijom ir kompleksais, institucionalizuotom religijom ir ideologijom“. Nuo šaldytuvo dings visi privalomų darbų sąrašai. Liks tik vaizdai iš kadaise lankytų vietų banaliuose magnetukuose. Sibelės fontanas, Teidės ugnikalnio kontūrai palmių lapų panoramoje, benosis Sfinksas, baltas ir žydras Santorino miražas. Vaizdai tokie beasmeniai, kad gali būti ir sapno atplaišos. O gal ir praeities atšvaitai dabarties audinyje. Dabar jau nebijau, kad dabartis gali „ištikti kaip uždelsto veikimo bomba“. Kaip neplanuotas nėštumas. Kaip seniai mylėto vyro skambutis. Tiesiog pereinu į Privacy Enhanced Mail – sustiprinto režimo pašto zoną. Čia negalioja svetimos taisyklės, planai ir nurodymai. Čia blokuojamos dešrų ir vaistų reklamos, apklausos, kokiu muilu prausiesi ir kokia pasta valaisi dantų likučius. Čia jau nebepateks laiškai, siūlantys pasididinti penį. Negali padidinti ar sumažinti to, ko neturi. Išsivėdinsiu kambarį ir galvą. Nulakuosiu parketą ir nagus. Pastaruosius žaliai. Nes žalia ramina pavargusias akis. Neskaitysiu Murakami, nes galiu supainioti šiuos metus su 1Q84. Neskaitysiu ir pradedančiųjų poezijos. Nes nemėgstu daugtaškių. Kaip mokytojų kambario nekalendorinių metų pabaigoje, kaip tekstų su efektingu mirties vaizdu. Kaip jungtukų, ypač „jeigu“.