Samirui

PERVIN

Pervin (tikr. Pervin Elemdar qizi Nureliyeva) gimė 1984 m. Baku. Baigė Azerbaidžano valstybinio pedagoginio universiteto Filologijos fakultetą, azerbaidžaniečių kalbos ir literatūros specialybę.

Ji yra jaunosios kartos azerbaidžaniečių prozininkė, Azerbaidžano rašytojų sąjungos narė, Azerbaidžano kultūros ir turizmo ministerijos Jaunųjų literatų mokyklos diplomantė. 2011 m. dalyvavo Pirmajame tarptautiniame jaunųjų rašytojų seminare Maskvoje. Jos kūrinių išspausdinta šio seminaro almanache. Azerbaidžaniečių spaudoje periodiškai publikuojami jos apsakymai, esė ir publicistiniai kūriniai.

2012 m. Baku Pervin išleido pirmąją apysakų ir apsakymų knygą „Rytoj snigs“. Skaitytojams pateikiame vieną šios knygos apsakymą.

Vertėjai

Jo balsas išdavė, kad jo nuotaika nekokia. Jis man paskambino ir pakvietė į kavinę, esančią netoli mano darbovietės. Greitais žingsniais išėjau iš pastato. Pajutau, kaip šąla ausys ir galva. Įbėgau į kavinę. Jis sėdėjo prie kampe esančio stalo ir rūkė cigaretę. Išvydusi jį, pajutau šilumą, artumą. Jis atsistojo ir priėjo prie manęs. Mes apsikabinome taip, lyg būtume nesimatę šimtą metų. Pabučiavau jam į skruostą. Po trumpo pokalbio aš jo tiesiai paklausiau:

– Kas tau?

– Nieko, viskas gerai. Truputį persišaldžiau.

– Supratau. Tavo balsas kažkoks keistas, gal kas atsitiko?

– Lyg ir nieko…

– Aš gerai tave pažįstu!

Jis nusijuokė, išgirdęs mano žodžius. Tačiau jo juoke pajutau lyg ir nerimą. Norėjau kuo greičiau sužinoti priežastį. Jo žili plaukai kažkodėl atitraukė mano dėmesį.

– Tavo galvoje atsirado daugiau žilų plaukų.

– Senstu!

Jis su tokia širdgėla ištarė tuos žodžius, kad man pasidarė jo gaila. Pabandžiau nusišypsoti.

– Kokia senatvė? Mums tai paveldima. Senelis dar vaikystėje pražilo. Tau viskas gerai? Kaip vaikai? – aš apipyliau jį įvairiais klausimais…

– Namie viskas gerai. Vaikams irgi viskas gerai. Tiesiog truputį pavargau. Ši nevykusi atmosfera mane išvargino. Supranti? Aš noriu pailsėti. Nuo visų, nuo visko…

Rashad Alakbarov. Plastik portret. 2011

Tuo metu prie mūsų priėjo padavėjas. Nepakeitęs balso tono ir nepažvelgęs į padavėją, Samiras tarė: „Kaip visada.“ Padavėjas linktelėjo ir nuėjo.

Jis vėl prisidegė cigaretę ir kalbėjo toliau:

– Aš nuo tavęs nieko negaliu nuslėpti. Man reikia tavo patarimo. Noriu kai ką padaryti, bet nežinau, kaip apie tai pranešti namiškiams!

Pastebėjau, kaip virpėjo jo pirštai, tariant tuos žodžius. Tai privertė mane jaudintis. Jis į viską žiūri lengvai ir ironiškai. Kas atsitiko dabar? Man trūko kantrybės.

– Samirai, Dieve brangus, kas tau! Aš tiesiog mirštu iš nekantrumo. Kas atsitiko?

– Išvažiuoju… į užsienį. Dirbti. Noriu sudaryti penkeriems metams sutartį su viena užsienio kompanija.

– Kada išvyksti? Koks darbas?

– Statybos kompanijoje. Važiuosiu į bet kurią Europos šalį, į kurią mane siųs.

– O kuo tu ten dirbsi? Susidorosi su darbu?

– Kodėl ne? Atsimeni rusą statybininką Kolią, kuris statė darželį?.. Aš tiek daug dirbau iš pradžių… – girdint tuos žodžius, mane lyg verdančiu vandeniu kas būtų apipylęs. Sunku buvo rasti žodžius, kurie būtų išreiškę mano pasipiktinimą. Jei mes nebūtume buvę kavinėje, turbūt būčiau ėmusi rėkti. Bet, prisiminusi etiketo taisykles, tonu pažeminau balsą:

– Išprotėjai? Devynerius metus mokeisi, kad maišytum skiedinį užsienyje? Argi nėra kito darbo?

– Gerai… Nemaišysiu skiedinio… Tampysiu akmenis…

– Kaip juokinga! Tu labai išmintingas! Idealiai atsakei į mano klausimą… Tu iš tikrųjų iš proto išsikraustei… Kur tu vyksti, palieki čia šeimą, vaikus, tėvus?

– Ką reiškia penkeri metai? Greitai prabėgs. Užsienyje nors pragyvenimui užsidirbsiu. Pagerinsiu gerovę. Kartu atitolsiu nuo šios aplinkos. Vaikai pagyvens pas mūsų tėvus. Nesistenk pakeisti mano nuomonės ir nesivargink. Žinai, mano sprendimas galutinis. Geriau patark, kaip man tai paaiškinti namiškiams. Nenoriu nieko skaudinti. Bet aš pavargau. Noriu iš čia išvažiuoti. Kiek galima ryti kvailų, žemo lygio žmonių pamokymus? O moka jie skatikus… Sakai, kad devynerius metus studijavau. Na ir kas iš to? Ar kas nors tai vertina?

Negalėjau rasti atsakymų į jo klausimus, tačiau bet kokiu atveju turėjau priversti jį apsigalvoti. Kol padavėjas dėliojo mūsų užsakymą, galvojau, ką jam pasakysiu. Išgėrusi gurkšnelį ananasų sulčių, pradėjau monologą:

– Samirai, žinai, gyvenimas visur vienodas. Tau atrodo, kad jei išvažiuosi iš šalies, viskas susitvarkys. Ne, broleli… Patikėk manim, viskas ne taip. Jei užsienyje viskas taip idealu, kodėl jie į psichiatrus kreipiasi dažniau nei mes? Kodėl ten daugiau skyrybų, savižudybių ir žudynių? Vadinasi, ten kur kas blogiau nei pas mus…

Aš pati supratau, kad tauškiu nesąmones. Čia ne vieta statistikai. Paprasčiausiai negalėjau rasti kitų žodžių. Atrodo, ir jis pajuto, kad jo visada iškalbinga sesuo dabar sunkiai randa tinkamus žodžius. Švelniai pažvelgęs, jis pasakė man:

– Gerai, sesute. Valgyk, atauš, skanaus. Juk tu netrukus turi grįžti į darbą. Tik ir galvoju apie tai, kaip kitiems pasakyti apie savo sprendimą. Vaikai liūdės. Tėvai prieštaraus, tačiau jei tu paremsi, mes kaip nors juos įkalbėsim.

Išgirdus tokius brolio žodžius, tarsi kąsnis burnoje padidėjo, sunkiai nurijau, skersai pažvelgusi, pasakiau jam:

– Tokiu klausimu tu prašai mano paramos, net žodžių trūksta… Tu užsispyręs… Neapsigalvosi…

Po tokių mano žodžių jam pasidarė dar blogiau. Norėdama palengvinti padėtį, niekaip negalėjau rasti kitos temos. Nusiėmiau akinius, pasitryniau akis… Apie ką nors turėjau kalbėti. Koketuojančiu tonu paklausiau:

– Kodėl nepagiri naujausio mano apsakymo? Visi skaito, sveikina mane… O brolis net neskaito…

– Tavo manymu, man dabar apsakymo skaitymo būsena? Ar man dabar rūpi literatūra?

– Taip. Būtent dabar ir reikia skaityti. Smegenys pailsės. Atsikratysi nereikalingų minčių.

– O tu šios romantikos niekaip negali atsikratyti… Nedaug liko, kad imtum tvirtinti, jog literatūra žmogui pakeičia ir duoną…

– O tu vis ironizuoji. Literatūra sugeba sustabdyti karus. Ar ne literatūra vienija žmones? Ar ne tu prašei mane išmokyti eilių, kad galėtum pasiųsti SMS žinutę, norėdamas užmegzti meilės ryšius? Ar tau tada nepadėjo literatūra?..

– Neduok Dieve daryti ką nors paslaptingo tau žinant. Tavo ne atmintis, o kompiuteris… Dabar nori pasakyti, kad tokią mano būseną gali pataisyti apsakymas?

Tai pasakęs, jis nusišypsojo…

– Be abejo. Tinkamas veikalas ir žilus plaukus gali pajuodinti. Netiki? Nelygu kas ir kaip jį kūrė…

– Ooo… Kokius mistinius klausimus palietėte… – tarė jis. Apie kažką pagalvojo ir jo balsas tapo rūstesnis: – Aš apie tiltus, tu apie miltus… Nusileisk ant žemės.

Supratau, kad jis širsta. Tačiau viduje kažkokia jėga man šnibždėjo, kad einu teisingu keliu. Maniau, kad toks pokalbis padės jam apsigalvoti. Lyg mokinukė, išsprendusi sunkų matematikos uždavinį, džiugiai pasakiau:

– Siūlau sandorį. Tavo jubiliejui parašysiu tokį apsakymą, kad suprasi, jog ką ten kalbėti apie penkerius metus – net penkių dienų negalėsi išgyventi išeivijoje. Ir niekur neišvyksi.

– Iš tiesų? Ką galiu pasakyti? Rašyk… Tačiau nieko gero nesitikiu. Ar tavo apsakymas padaugins pinigų mano kišenėje, ar pakeis visuomenę?

Staiga prisiminiau savo „Casio“. Jau laikas grįžti į darbą. Apimta tokios liūdnos nuotaikos nenorėjau atsisveikinti. Todėl juokaudama jam pasakiau:

– Turiu bėgti į darbą. Likau nevalgiusi. Neleidai net pavalgyti… Tu kaip visada susukai man galvą, kad galėtum ir mano dalį suvalgyti…

– Na jau, labai pasiilgau tavo dietinio beskonio maisto.

– Ar ne tu vaikystėje griebdavai iš mano rankų šokoladą ir prarydavai? – pasakiau šypsodamasi.

Atsistojau, apsivilkau paltą. Ir jis atsistojo. Pašiaušiau jam plaukus ir pabučiavau į skruostą.

– Susitarėm, lauk mano apsakymo. Pamatysi, kokį kūrinį parašys tavo sesutė… – pasakiau ir greitai išėjau.

Artėjant kovui, mažėjo optimizmo, kartais save keikdavau: „Čia tau ne skambiais žodžiais svaidytis: taip rašysiu, anaip rašysiu… Šnipštas. Nuo mūsų susitikimo kavinėje prabėgo savaitė, o dar nė vieno sakinio neparašei…“

Negalėjau rašyti. Bet kurį jo gyvenimo įvykį būtų galima paversti apsakymu. Tačiau visų apsakymų temos nebūtų privertusios jo apsigalvoti. Reikėjo sukurti ką nors tokio, kad jis ir čia atrastų gyvenimo grožį… Artėjant jo gimtadieniui, dar labiau pykau ant savęs.

Savaitgalį buvo planuojama išvyka į sodą. Ketinau pasikalbėti su tėvais. Ryte visi jau buvome sode. Nors Samiras savo šeimą išleido kartu, pats turėjo atvykti į pavakarę.

Per televizorių žiūrėjau laidą apie savo mylimą rašytoją. Pasigirdo mamos balsas iš virtuvės: „Tu savo kompiuterį užtvindei videofilmais ir rašiniais apie juos… Ar yra kas nors, ko dar apie juos nežinotum? Ateik ir pasėdėk su mumis…“

Įžengiau į virtuvę, mama minkė tešlą. Jos plaukai buvo miltuoti, jie man priminė žilstelėjusius Samiro plaukus…

– Mama, brolio jubiliejui noriu parašyti apsakymą. Pasiūlyk temą.

Mama staiga sureagavo, tarsi taip ir turėjo būti, lyg seniai būtų sugalvojusi temą, ir atsakė:

– Ką tau galiu pasakyti. Rašyk apie brolio ir sesers santykius. Juk jis tave augino. Mes dirbome. Visas dienas leisdavai su juo. Kada norėdavome už išdykavimą tave bausti, jis visada užstodavo, kartodamas: „Nebarkite sesers, nelieskite sesers…“ Kai tavęs klausdavo, ką tu labiau myli – tėtį ar mamą, atsakydavai – broliuką…

Staiga motina kažką prisiminė:

– Kai tavo tėvas susirgo, per keturias dienas jis sublogo aštuoniais kilogramais. Paromis nemiegodavo, ar atsimeni?

Tai pasakiusi, mama dar labiau nuliūdo ir toliau minkė tešlą. Tai man buvo ženklas. Turėjau nebeplėtoti temos. Iš virtuvės nuėjau pas tėvą. Pradėjau su savo mylimu pašnekovu apie šį bei tą kalbėti. Tą patį klausimą uždaviau ir jam:

– Samirui noriu parašyti apsakymą. Ką gali pasiūlyti, apie ką galiu parašyti?

– Apie daug ką gali parašyti… Rašyk apie jūsų vaikystę. Ar prisimeni, kai jis įstojo į institutą, net neapsidžiaugė, nes tais metais tu neišlaikei egzamino… Plėtok temą ir rašyk…

Tėvas apie tokius gilius filosofinius reikalus kalbėjo tik jam būdingu kantriu tonu, paprastai ir be patoso. Man tai kėlė nuotaiką. Ir čia švelniai nutariau paerzinti tėvą.

– Kad ir kokioje pasaulio vietoje žmogus su tavim kalbėtų, jis pasijus lyg Apšerono pusiasalyje. Ir Kaspijos jūros ošimas, tik čia nokstančios dailius pirštelius primenančios vynuogės, ir naftos kvapas, ir mamos koldūnai… viskas viskas yra tavo žodžiuose. Ačiū už idėją, bet nelengvą temą pasiūlei, – tariau ir išėjau.

Neee… Turėjau sugalvoti ką nors dar įspūdingesnio. Be to, brolis visa tai prisimena. Nieko naujo jam apsakyme nebus. Niekaip nedrįsau pasakyti tėvams apie brolio apsisprendimą… Vienintelė viltis liko apsakymas…

Išėjau į kiemą, vaikščiojau po dideliu šilkmedžiu. Mobiliajame telefone pradėjau ieškoti senų SMS žinučių, laiškų, įvairių sakinių… Galvojau, gal jie pašnibždės kokią idėją. Mintys nesisuko. Staiga atsidarė namo durys ir į kiemą išbėgo Samiro sūnus…

– Bėk namo, persišaldysi.

– Vi-i-ni…

– Aš ne Vini… Aš tavo teta.

– Galima pas tave, teta?

Žinodama, kad jei pasakysiu „ne“, šis verksnys pradės bliauti, tariau:

– Gerai, ateik, tačiau apsirenk šilčiau.

Nepraėjo nė pora minučių, o jis jau buvo greta.

– Vini…

– Argi nesakiau, kad vadintum mane teta…

– Teta…

– Taip, brangusis. Kas tau, mano vaikeli?

– Tu verki?

Išgirdus šį klausimą, iš tikrųjų norėjosi verkti. Kaip penkiametis berniukas galėjo pajusti, kokia mano nuotaika?!

Paėmiau jį už rankos, atsisėdau ant suolo. Jis užsiropštė man ant kelių veidu į mane. Glosčiau jam galvą. Jis žaidė su mano plaukais ir auskarais. Lyg būtų žinojęs, kur slypi vienas iš moters grožio raktų.

– Teta, kas tau?

– Kas man tu esi?

– Širdelė aš tavo… Kas tau, teta?

Atrodo, šalia buvo ne penkiametis berniukas, o suaugęs žmogus, kuris galėjo kartu su manimi išspręsti visas problemas: ir apsakymą parašyti, ir tėvo reikalus išspręsti, netgi pagražinti užterštą aplinką. Nežinau kodėl, bet man su penkiamečiu angelu sargu norėjosi kalbėti visiškai atvirai:

– Mažyli, tavo tėtis nori išvažiuoti toli toli. Todėl man liūdna.

– Kodėl? – jo akyse pasirodė ašaros.

– Jis važiuoja daug dirbti ir uždirbti pinigų. O kai sugrįš, nupirks tau žaislų, mašinėlių, – tariant tuos žodžius, jis ištrūko man iš rankų ir nubėgo į namą.

O Dieve… jei jis pasakys tėvams, jie išsikraustys iš proto. Save bariau: radai su kuo atvirauti… Staiga jis pasirodė tarpduryje ir vėl atbėgo pas mane. Jis man kažką sakė, kalbėjo greitakalbe, negalėjau jo suprasti.

– Mažyli, kas atsitiko?

– Teta, paduok tai tėtei, – pasakė, atgniaužė mano delną ir padėjo smulkių monetų: penkias, dešimt, tris ir vieną kapeiką. Iš viso devyniolika kapeikų. Aš visa virpėjau.

– Kur gavai? – paklausiau.

– Močiutė davė. Atiduok tėtei, kad neišvažiuotų. Atiduok ir sakyk, kad jam užteks…

– Gerai, mano gudragalvi. Atiduosiu. O dabar bėk namo, čia šalta…

…Pažvelgiau į devyniolika kapeikų delne ir nežinojau, ką daryti. Paėmiau telefoną ir parašiau Samirui žinutę: „Sūnus sutaupė tau devyniolika kapeikų. Tau užteks. Taigi, čia ir yra tau apsakymas…“

P. S. Atleisk, mano gudragalvi, aš negalėjau sukurti Tau apsakymo. Tu dar labai mažas. Auk… Kai sulauksi trisdešimties, tada sukursiu ir pavadinsime jį „Samirui…“

Iš azerbaidžaniečių kalbos vertė

Mahiras Gamzajevas ir Edita Ratkuvienė