AUDRA BARANAUSKAITĖ. Eilės
Būna gi šitaip
Alanta. Besiklausant, kaip skaito poetai…
Ir kaip čia nutiko –
nebuvau dar įsimylėjus
poeto,
nors sako, kad moterys
juos net labai įsimyli…
man – aktoriai,
muzikantai,
kaip dievai jie atrodė
scenoje,
o poetai…
monotoniškai
skaitė
eilėraščius…
įsimylėjau…
penkiolika metų man buvo,
aišku, kad aktorių,
aišku, tikrai ne poetą…
ką jis vaidino,
nepamenu,
tarmiškai scenoj kalbėjo,
aš gi iš didelio miesto…
įsimylėjau…
dėl judesių, dar, ko gero,
vaikščiojo taip minkštai,
tarsi sėlintų,
oho…
kaip man buvo,
naktimis neturėjau
kur dėtis,
vaidmuo nežymus,
epizodinis,
bet…
penkiskart žiūrėjau,
o sykį per kiemą ėjau
palei savo namus –
aš gi vietinė…
staiga iš už kampo
jo siluetas išniro…
paltukas mano
buvo
skaisčiai raudonas…
staiga iš po kojų žemė,
oho…
kaip išslydo,
tik kiemo gale išdrįsau
atsisukt ir sustojau…
tada pamačiau,
kad ir jis kažkodėl
atsigrįžo,
man atsako šito pakako,
laiminga sprukau
iš to kiemo…
o jis
įsimintino nieko
nesuvaidino,
ir susitikom
kažkur
šimtui metų, ko gero,
prabėgus…
aišku, kad viską
papasakojau,
aišku, kad klausėsi,
aišku, patiko,
sakė, raudoną paltuką
prisiminė,
aišku, kad skiedė…
aišku, gražiau būtų buvę,
ko gero,
pamilti poetą,
jei jų eilėraščiai
tokie monotoniškai
dieviški…
Komentarai / 4
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
kas benutiko,
tekstas patiko…
aišku, geriau būtų buvę,
jei poetai būtų ir aktoriai,
mono-tonijoj nepražuvę
tad ką ateity bepamiltum,
linkiu, kad nenutiltum
ir dar parašytum istorijų
iš gyvenimo praktikų,
o ne teorijų
“Monotoniškai dieviškas” šūdas.
varnai
tai vis šūdais ir šūdais… Myžalais bent kartą pasitaškytum dėl įvairovės
Net apsimyžau tokį šūdą skaitydamas. Tai čia jau geriau, va?