Kaip mes ėjome į mugę

Vidas Poškus

Aistė Paulina Virbickaitė

KO ĖJAU?

Atsakyti į klausimą „Ko ėjau?“ galiu labai paprastai – todėl, kad laikau šią mugę vienu svarbiausių Vilniaus (o gal ir Lietuvos) meno įvykiu. Nežiūrint jo stipriųjų ir silpnųjų pusių. Mugės svarbumas slypi tame, kad joje pateikiama plati (deja – ne visa) – Lietuvos (ir ne tik) dailės galerijų panorama. Šiuolaikiniam vartotojiškos kultūros atstovui (visi mes tokie esame) tai gali priminti gigantišką prekybos centrą, kuriame vardan pirkėjo interesų galima pamatyti (ir nusipirkti) visko, ko širdis geidžia – nuo dešrelių iki automobilio. Vienas ir svarbiausias „Art Vilnius‘12“ tikslų ir yra būtent toks. Alternatyvos tame kol kas nėra – nepateikia jos nei reguliariai vykstančios apžvalginės parodos Lietuvos dailininkų sąjungos galerijose, nei šiuo metu Šiuolaikinio meno centre vykstantis paroda „Lietuvos dailė 2012“.

KO ĖJAU?

Į Vilniaus meno mugę ėjau, žinoma, ne pirkti. Meno pirkimą iš galerijos suprantu tik tuo atveju, kai toji galerija nuosekliai ir nuoširdžiai dirba su pristatomu menininku, visomis jėgomis siekdama užtikrinti jam finansiškai ramų gyvenimą ir šlovingą ateitį. Ėjau ir ne menais mėgautis – tokie dideli renginiai reikalauja labai daug laiko ir energijos. Kaip turbūt daugelis mugės lankytojų, ėjau į mugę pasmalsauti ir pabendrauti. Tai – vienas iš renginių, kur gali sutikti įvairiausių, paprastai gan griežtai susikaidžiusio meno pasaulio dalyvių. Galerijos iš užsienio šiuo atveju nėra įdomioji dalis, tačiau mugės kontekste jos puikiai veikia kaip lietuviškojo dailės repertuaro skiediklis.

PATIKO:

Visgi mugė plačiausiai reprezentuoja tą situaciją, kokią mes turime. Lankiausi visose trijose mugėse ir turiu pastebėti, kad visais atvejais pirmasis įspūdis, pagaunantis vos tik įėjus Parodų ir kongresų centro vidun būna toks: „Oho, kiek visko daug!“. Pirmoji impresija yra džiugi, verčianti per kūną vaikščioti šiurpuliukus ir mėgautis tuo, kad galima pamatyti to meno. Lietuvoje tai reta privilegija. Pirmą pusvalandį lakstau apimtas nedidelės panikos, lyg tarp spalvotų prekių pasiklydęs pirkėjas, toks, kuris visko nori, bet suvokia, kad „suvirškinti“ tam neturi galimybių. Tik po to prasideda rimtesnės analizės ir refleksijos.

Kazys Venclova. Katinas. 2011. Aistės Paulinos Virbickaitės nuotrauka

PATIKO:

Patiko šių metų mugės rezultatai – buvo parduota 113 kūrinių už maždaug 400 tūkst. litų – šie 5 dienas vykusios mugės skaičiai jau truputį lenkia kol kas geriausią 2011 metų Vilniaus aukciono rezultatą – 340 tūkst. Lt už 96 kūrinius. Tiesa, praeitais metais mugėje parduotas panašus skaičius – virš 100 kūrinių. Gaila, pernai bendra pardavimų suma buvo viešai neskelbiama, tad palyginimas neįmanomas.

Labiau nei rezultatai patiko mugės teikiama galimybė pabendrauti su šalia savo kūrinių besisukiojančiais menininkais ar bent galeristais. Kitaip nei per parodų atidarymus, mugės metu šie turi daugiau laiko ir noro bendrauti su atsitiktiniais smalsuoliais. Bendraujant su mugėje sutiktais menininkais patiko pamažu, visai pamažu, nykstanti baimė ar nenoras kalbėti apie kainas bei pardavimus. Tiesa, kol kas mieliau dalinimasi naujienomis apie kitus nei save.

Geriausia mugės "Art Vilnius’12" Lietuvos menininke pripažinta tapytoja Audronė Petrašiūnaitė. Aistės Paulinos Virbickaitės nuotrauka

Šiuometinės mugės atveju pasigedau kelių dalykų. Pirma, kai kurių Lietuvos dailės galerijų. Antai – visgi keista nematyti tokių reikšmingų institucijų kaip Vilniaus „Vartai“, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ar Šiaulių dailės galerija. Be jų pilnavertis dailės galerijų įspūdis yra neįmanomas. Kitas dalykas, prisimenant pirmąją mugę ir organizatorių mintis, regėjosi, kad vienas iš šio sumanymo prioritetų (bent jau pirminėje stadijoje) buvo periferinės galerijos, kurios veikia ne tik Vilniuje ir Kaune. Tarp tokių galima paminėti vieną aktyviausių ir brandžiausių – Dusetų dailės galeriją. Deja, jos, šiemet panorusios eksponuoti ne jau du kartus rodytą Nomedą Saukienę, o kitų vietos dailininkų kūrybą, buvo atsisakyta… Antra, pasigedau ne tik Lietuvos, bet ir užsienio galerijų. Šį trūkumą, be abejo, reikia teisinti mažesniu nei anksčiau viso projekto finansavimu – ir tokiam argumentui kontrargumentų surasti beveik neįmanoma. Tad belieka nostalgiškai prisiminti pirmąją mugę, kurioje užsienio galerijos kiekybiškai sudarė lygiavertę dalį ir dėl to visas renginys buvo apvainikuotas dviguba sėkme. Dar vienas šiuometinės mugės „trūkumas“ (iš tikrųjų nevadinčiau jo trūkumu, tiesiog bruožu) yra jos unifikuotas vaizdas. Daugelis galerijų pristatė žinomus, laiko, rinkos ir bendro kultūrinio fono patikrintus autorius. Bendram lygiui tai, be abejo, tik padėjo. Tačiau didesnių intrigų nesukūrė. Šiuo požiūriu mugė priminė dar 1997 metais ŠMC trijų kuratorių kuruotą parodą „Lietuvos dailė‘ 97. Galerijos pristato“. Abiem atvejais stiprioji pusė buvo kolekcijos „brandumas“, nuosekli jos atranka, silpnoji – bandymas hierarchizuoti ir monopolizuoti tai, kas tam nepasiduoda esminiais savo principais. Antai, žvelgiant į Vilniaus mugės ekspoziciją, kyla įspūdis, kad išsamiausiai šiuolaikiniam menui atstovauja tapyba (jos kiekybiškai daugiausia). Ir nors esu fanatiškas tapybos gerbėjas, tačiau nutuokiu, kad kalbant apie šiuolaikinį meną, tapyba ne visuomet užima lyderiaujančias pozicijas. Be to, ypač pažeidžiama pasirodė skulptūrų ir instaliacijų rinkinys „Takas“. Bet šiuo atveju kritikos strėles leisčiau ne organizatorių, o į pačių viduriniosios ir jaunosios skulptorių adresu. Regisi, kad jie patys nepanoro pasistengti labiau ir tokie ryškūs bei ženklūs autoriai kaip Rimantas Milkintas ar Kęstutis Svirnelis pateikė graudžias, iki galo techniškai nesutvarkytas ir konceptualiai neišgrynintas savo ankstesnių artefaktų kopijas.

NEPATIKO:

Siekiant vertinti, reikalingi kriterijai. Su kuo lyginti Vilnaius meno mugę? Su Kaziuko ar „Art Basel“ muge? Jei lygintume su ten pat vykstančia Knygų muge – į akis krenta labai mažas lankytojų ir ne profesionalams skirtų pramogų mugės viduje skaičius. Geras žingsnis rengti susitikimus su menininkais, tačiau kampelis „Pradedančiam kolekcininkui“ atrodo prastai. Pati mintis pasiūlyti publikai už nedidelę sumą (už šimtą ar kelis šimtus litų) įsigyti meno kūrinių – puiki. Problema ta, kad siūlomi kūriniai nevilioja. Mano spiriami keli mugės lankytojai įtemptai stengėsi besti pirštu į geidžiamą paveikslą, tačiau tuo pat metu akys nežibėjo, kolekcijos neprasidėjo. Rodos, mugės organizatoriai ir patys suprato menką šio kampelio vertę – šis nugrūstas kažkur į kampą ir menkai lankomas. Yra čia ir geroji pusė – menininkai Lietuvoje gyvena ne taip jau blogai ir už kelis šimtus litų savo kūrinių neatiduoda.

Bene dažniausiai mugėje nepatiko eksponuojami jaunųjų lietuvių tapytojų kūriniai. Panašūs vienas į kitą, lyg ir kažkur matyti, atsargūs ir diplomatiški. Tradiciškai nesužinėjo ir skulptoriai. Žinoma, tai greičiau mugės privalumas nei trūkumas – renginio metu atsiskleidžia pavienėse parodose sunkiau pastebimos tendencijos.

Vilniuje trečią kartą vyko meno mugė "Art Vilnius`12". Aistės Paulinos Virbickaitės nuotrauka

KĄ PIRKČIAU?

Iš užsieniečių laurus būčiau atidavęs „Galleria Nove“ iš Berlyno, pristačiusiai du italų menininkus – ugnimi ir dūmais (tiesiogine bei perkeltine prasmėmis) tapantį Giovanni Manfredini ir vieną juodai baltą peizažą (kupiną metafizinės erdvės) pristačiusį Sandro Palmieri. Minėjau, kad esu tapybos mėgėjas, o šie abu autoriai dėmesį ir pratraukė nekonvencionaliomis tapybos priemonėmis, tapybos išraiškos konceptualizavimu ir, svarbiausia, mistiškumu – savybei, kurios pasigendu lietuviškuose šiuolaikinės tapybos variantuose. Lietuvių galėčiau išvardinti pakankami daug – ir net keliose galerijose sušmėžavusį Gintarą Palemoną Janonį, ir vieną Vinco Kisarausko darbą – klasika visgi nesensta. Nenorėčiau įsigyti (namuose gyvenančios kandys suvoktų tai kaip pašarą joms) Giedriaus Jonaičio iškamšų, tačiau kokia nors vampyriškai švytinti lėlė maloniai pakoreguotų idilišką namų interjerą. Retrospektyvi „Artifex“ (VDA tekstilės galerijos) ekspozicija atkreipė dėmesį į galbūt ir senstančią, bet po kažkiek laiko atgimstančią (ar menininkų dinastijų dėka atgaivinamą) tekstilės (Juozas Balčikonis) ir baldų (Jonas Prapuolenis) klasiką – Julijaus Balčikonio dėka ši pasirodė ir intriguojanti, ir paveiki, ir, svarbiausia, gyva. O šiaip, ir ne tik dėl piniginės ribotumo, pirkčiau, nes tikrai patiko dar nesustabarėjusi, nuolat kintanti ir naujas staigmenas (tikrą žiūrėjimo malonumą) pasiūlanti jaunųjų grafikų – Lino Blažiūno ar Lauros Grybkauskaitės kūryba.

KĄ PIRKČIAU?

Jei algą gaučiau eurais, ne litais, rimtai galvočiau apie italų menininko Giovanni Manfredini paveikslą. Nesukčiau galvos apie investicijas – tiesiog nieko panašaus Lietuvoje nekuriama. Čia visko labai daug: manieringumo, asmeninės patirties, juodumos, blizgesio. Blizgūs kūriniai nesileidžia fotografuojami, tačiau yra sodrūs ir daro įspūdį visomis prasmėmis – nuo išsiblaškusio pirmojo žvilgsnio iki autoriaus biografija paremtos atlikimo technikos. Juo smagiau buvo pačią pirmąją mugės dieną Berlyno galerijos kainų sąraše pastebėti išbrauktus net 3 šio menininko kūrinius, tame tarpe ir brangiausią, 15 tūkst. eurų kainuojantį darbą. Dėl kitų pirkinių apsispręsti būtų itin sunku. Jų tarpe tikrai nebūtų nieko iš jaunųjų tapytojų, tačiau galbūt – keli grafikai. Pagauta pirkimo azarto galbūt į pintinę įsimesčiau ir Kazio Venclovos medinį, nuo paspaudimo koja susilankstantį kačiuką – tai vienas žaismingiausių, tačiau tuo pat metu ne banalus, originalaus braižo mugėje matytas kūrinys.

PALINKĖČIAU:

Mugė yra būtina ir reikalinga, nes ji sujudina seklius Lietuvos dailės vandenis, praplėšia uždangą (kurią mes dažnai patys esame užsimetę ant savęs) į platesnius kontekstus. Tad palinkėti galima vieno – kad ji vyktų ir toliau. Visa kita – koncepcijos ir idėjos, kriterijai ir argumentai tėra techniniai dalykai, kurie koreguojami ir tvarkomi paties vyksmo metu. Tad pabaigai belieka pacituoti paskutinę nuomonę, mažos mergaitės, besilankiusios čia su savo jaunesniu broliu ir mama, mintis: „Čia ir gražu, ir baisu!“. Turbūt taip ir turi būti mugėje, net ir meno, nes juk ji yra ne kas kita, kaip šio, regimojo pasaulio atspindys.

PALINKĖČIAU:

Visų pirma Vilniaus meno mugei palinkėčiau likti meno muge. Bendras vaizdas bei ekspozicijų kokybė – svarbu, tačiau mugės organizatoriai negali patys generuoti daugiau įvairesnio ar kokybiškesnio meno. Sunku suprasti besipiktinančius mugės margumu ar komerciškumu. Rodos, dalis visuomenės meno mugę priima kaip dar vieną parodą, turinčią reprezentuoti Lietuvos dailę. Iš šios situacijos kyla svarbiausias palinkėjimas – ilgainiui tapti savarankiškiems, visų pirma – finansiškai. Akivaizdu, kad keli pirmieji metai meno mugei – itin sunkūs ir valstybės parama būtina. Tačiau norėtųsi, kad ilgainiui tos paramos reiktų kuo mažiau ir Vilniaus meno mugė taptų nepriklausomu, kokybišku ir komerciškai sėkmingu renginiu. Antraip kyla grėsmė tapti tiesiog penkias dienas trunkančiu, dar vienu kuratoriniu dailės renginiu.

Vidas Poškus

Aistė Paulina Virbickaitė