LEONARDAS ANDRIEKUS. Eilės
Desolatio
Laikykite, laikykite, tvirti klevai,
Kaip broliai seserį, pasvirusią varpinę –
Tegul jos šauksmas, eidamas erdvėm laisvai,
Pasiekia sostus angelų ir serafinų!
Štai Viešpaties namuos altoriai sugriauti,
Išniekintas Švenčiausias Sakramentas,
Ir alpstančių beržų malda tokia graudi
Pavasarį, per Dievo Kūno šventę.
Dabar jau niekas pranašystėmis neabejos,
Išvydęs suverstą didžiulį kaulų lauką,
Kur gelsta jie, kaip gintarai prie Baltijos,
Ir iš didžių aukštybių ženklo laukia.
Kad vėl akivaizdoje prasivėrusio dangaus
Galėtų užgiedoti Šventas Dieve
Ir bent nuo gryno miros kvapo atsigaut,
Kol žemė gedulo drabužį dėvi.
Nereikia degančios žarijos lūpom nuvalyt –
Nuvalė jas, kai stingo, vienas žodis;
Paskui paklaikus nuoboda dar ūbavo toli,
Ir skausmo prarajas kažkas pražiodė.
Laikykite, laikykite, tvirti klevai,
Kaip broliai seserį, pasvirusią varpinę –
Tegul jos šauksmas, eidamas erdvėm laisvai,
Pasiekia sostus angelų ir serafinų!
Kennebunk Port, Maine,
1951.V.31
Princeps pacis
Kai gimė, Jo nepagerbė patrankų šūviai,
Ir linksmos minios neužplūdo miestų aikščių,
Nekėlės nė vergai, amfiteatruos žuvę,
Pasveikinti taikos ir meilės Kunigaikščio.
Taip neseniai prieš imperatorių iškėlę skydą,
Jie šaukė: Ave… morituri te salutant,
Bet jau išpranašauto aukso amžiaus neišvydo,
Nematė, kaip avelės ganosi su liūtais…
O Viešpatie, ne, mes nematėme dar tokio vaizdo,
Per daug nugrimzdę į gimtų laukų idilę –
Juk tai šalis, kur nuo ramunių gyja žaizdos,
Šalis, išgarbinta giesmėm garsių vaidilų!
Elgeta
Nerodysiu žaizdų ir išmaldos nešauksiu,
Nepyksiu, kad skubiai praeinate visi.
Keliaukite tolyn, turėkit savo auksą,
Temirga jums iliuzijų žvaigždė šviesi!
Aš raminuos, jog nepraeis pavasaris pro šalį,
Išvydęs alpstantį mane ant akmenų –
Bus veidas mėlynas, bus sąnariai sušalę
Ir kūnas pridengtas senu maišu.
Kai jis sustos, jau tiek dejonių prisiklausęs,
Tiek nelaimingų elgetų sušelpęs kelyje
Ir tyliai prakalbės, lyg brolis mylimiausias:
„Pakilk, jau žydi klevas, obelis ir lelija.
Jau linksminas naktim lakštingala prie upės,
Dienom linksmų kregždučių suvaldyti negaliu,
Tik tavo dar vis nejuda ledais apšalę lūpos
Ir pirštai nenuvaldo poterėlių apvalių.“
Žinau, pavasaris, ištiesęs dosnią ranką,
Auksinių spindulių ir man nepašykštės.
Bus miela jaust, kaip šilima vėl kūnu slenka,
Tiek laiko šalus be mažiausios kibirkšties.
Taip sušelptas, jau be žaizdų pakilsiu iš letargo –
Dėkosiu jam, kad nenusidavė kitais keliais,
O pirštai, nuo sunkios senatvės vėl pavargę,
Jau apvalius rožančiaus poterėlius neapleis.
Kennebunk Port, Maine,
1949.V.27
Preliudas
Vos tik lengvai galingą ranką pakelia Kūrėjas,
Tuojau patvinsta šviesomis erdvė niūri,
Ir siela, kaip žvaigždė iš orbitos išėjus,
Negali jau nė valandos nurimt.
Nepavydėjo jai dangus žavingo savo grožio
Nei paslaptingo žodžio jūrų vandenys šalti –
Tai kas, kad vakaras visas žvaigždes apvožia
Ir liūdesys kėsinas širdį užvaldyt?
Man lieka dar neramios bangos vandenyno,
Nušvitusios viršūnės neužmatomų kalnų,
Ir vos tik dieviška ranka maloniai pavadina,
Aš drąsiai tais kalnais ir bangomis einu.
Nesigailiu, kad leidausi į šitą avantiūrą
Ir Dievo valios ženklo paklausiau –
Dabar žinau, kad grįžusiam nuo amžinybės durų
Ir žemė, ir dangus atrodo daug šviesiau.
Ne kartą vaivorykščių spektruose regėjau sostą
Ir sėdintį Karalių su smaragdų vainiku –
Jo Veido nemačiau, tiktai jutau, kaip rankos glostė
Bangas, mane ir žoleles lankų.
Laimingai sugrįžau, nepalenkė pečių lauktuvės –
Žinojau, kad manęs čia nieks nelauks, nepabučiuos,
Laimingai sugrįžau pas jus, pavojuose nežuvęs
Su žodžiais meilės ir kančios.
Kennebunk Port, Maine,
1950.VIII.26
Visi publikuojami Leonardo Andriekaus (1914–2003) eilėraščiai, anksčiau nespausdinti, rasti asmeniniame poeto archyve, esančiame Pranciškonų vienuolyne prie Kryžių kalno. Spaudai iš autentiškų rankraščių ir mašinraščių parengė Dainius Sobeckis.
