Meilė rašymui

MARIUS PLEČKAITIS

Kjell Westö. Langis. Romanas. Iš švedų k. vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw. V.: Apostrofa, 2007. 189 p.

Kjellas Westö – suomis, kuris rašo švediškai. Vyras, kurio kalba – palyginti moteriška. Rašytojas, kuris yra perpratęs pagrindines gero romano struktūros detales ir žino, kaip jas nukalti. Kitais žodžiais tariant – gana prieštaringų epitetų savininkas, mėginantis literatūros kritikus įtikinti (tai, ko gero, jam ne kartą jau ir pavyko), kad jo raštai yra įdomesni ir svaresni nei atsitiktinių žodžių kratinys.

Esame skaitę nemažai porimčių romanų iš Skandinavijos, mažiau žinome tenykščių autorių supergrandų. Romanai, tiesa, ganėtinai panašūs: saikingas magiškasis realizmas, tenykščių žmonių patyrimai ir transformacijos, mistika skiesta būtovė, šviesių naktų ir gamtos aprašinėjimas. Ką daugiau tiems skandinavams ir veikti, jei ne susisupti į numylėtą pleduką ir rašyti. Arba skaityti. Panašiai kalbėčiau ir apie daugelį rusų.

Rašyti apie meilę yra pavojinga. Ne dėl to, kad tai niekam neįdomu, bet todėl, kad apie ją rašyta, rašoma ir dar kažkas tikrai parašys. Sunku rasti dar nežinomą, neregėtą spalvą. Ant šio kabliuko užkibo net šiaip jau labai neprastas britų rašytojas Julianas Barnesas viename iš savo „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“. Westö išsigelbsti, nes naudoja tik minimalų kiekį egofilosofinių intarpų, labiau remiasi Šiaurės kraštų kultūra ir praeitimi, vengia lįsti į rimtesnių meilės kritikų tarpą. Romane veikiantį pasakotoją rašytojas yra pavertęs savo alter ego, viešai slaptu išpažinčių atlikėju.

Šis, sakyčiau, į intelektualumą pretenduojantis romanas pasakoja istoriją apie du draugus, apie juos dar labiau suartinusią žmogžudystę ir, žinoma, moterį. Moteris čia priklauso archajiškam, skulptūriniam tipui: deivė, mūza, sekso simbolis. Pastarojo apibūdinimo jokiu būdu negalima pavadinti seksistiniu ar nehumanišku. Tekste apskritai nagrinėjamos senstančio vyro problemos, jo priklausomybė nuo moters ne kaip daikto, o kaip dievo.

Ilgą laiką skaitydamas nesupratau, ar Westö elementariai trūksta rašytojo gabumų smagiau suskaitomiems sakiniams išlaužti, ar tiesiog toks jo skonis, maniera. Tačiau po pusšimčio puslapių šis klausimas išnyksta. Ir aš nekalbu apie atsakymo gavimą, tiesiog tekstas pradeda labiau traukti, gal net ne tekstas, o turinys, siužetas. Taigi taip autorius pabėga nuo jau įtempto skaitytojo lanko.

Matosi, kad romanas parašytas toli gražu ne vienu prisėdimu. Jis nėra monolitinis. Kadangi tai – pirma mano skaitoma Westö knyga, galiu daryti tik prielaidą, kad rašytojas itin domisi socialiniais santykiais, netgi psichoanalize, nevengia surizikuoti ir pateikti tam tikrų įžvalgų. Tą jau nebe viščiukas penkiasdešimtmetis rašytojas ir turėtų daryti.

Dosniai cituojamas Sartre’as liudija rašytojo polinkį į neoegzistencializmą. Pasaulis romane uždarytas tarp dviejų trijų veikėjų, pašalinė aplinka reikalingais momentais tik skubriai praplaukia, palikdama skaitytojus vienus su veikėjais ir jų asmeninėmis problemomis. Kartu Westö meta ir dar vieną kozirį: pagrindinis „Langio“ veikėjas – profesionalus rašytojas, tiek bohemos, tiek pramogų pasaulio narys. Ne vienam didesniam ar mažesniam rašytojui nupieštas pasaulis pasirodys iš esmės artimas, nupasakotas gana teisingai, tik per saldžiai. Knygoje aprašomą pižoniškumą gal ir laikyčiau viena silpnesnių naratyvo vietų. Ji atima potencialą sukurti daugiau dramos, tikrumo, egzistencinio nerimo. Nors ko norėti – čia juk Skandinavija, o ne ekonomiškai vos krutanti Lietuva.

Tai skandinaviškas romanas, kurį ne kartą norėsis sviesti sienon. Jei to nepadarysi, įsitrauksi į slidinėjimą tarp neaiškumo ir erotikos, detektyvo ir rašytojo gyvenimo aprašinėjimo. Knyga ypač tinka, jei mėgsti šampaną, o ne sveiką maistą ir jogą, kaip dainuoja Rupertas Holmesas savo nuostabioje „The Piña Colada Song“.