Balkaniškos tikrovės magija

DALIA ZABIELAITĖ

Téa Obreht. Tigro žmona. Romanas. Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 368 p.

„Tigro žmona“ yra išskirtinė knyga, o Téa Obreht – išties jaudinantis naujas talentas. Meistriškai pažėrusi virtinę magiškų pasakojimų, įsisenėjusią Balkanų konflikto tragediją ji sugebėjo mums pavaizduoti su švelniu ir aštroku gyvumu. Téa Obreht mėgaujasi sekdama pasakojimus ir primena mums, kad būtent pasakojimai, kuriuos pasakojame apie save ir kitus, yra tai, kas mus padaro tuo, kas esame, o pasaulį tokį, koks jis yra“, – taip apie šią jauną rašytoją, kilusią iš buvusios Jugoslavijos ir gyvenančią JAV, kalbėjo Bettany Hughes, ekspertų komisijos pirmininkė, paskelbdama, kad debiutinis šios autorės romanas „Tigro žmona“, pasirodęs 2011 metais, apdovanojamas prestižiniu britų Orange Prize for Fiction. Iš tiesų, šis pirmas didesnis T. Obreht kūrinys žavi meniškumu, brandumu, sudomina tikroviškais ir nepaprastais jos tėvynės vaizdais – nors karų nualinta, skurdoka, ji atsigaunanti ir graži. Skaitytojui pažįstama ir dar nepažįstama.

Šiuo debiutiniu romanu rašytoja mus supažindina ne tik su savo gimtuoju kraštu, bet ir su savimi. Leisdama kad ir truputį pažinti savo kilmę, tapatybę, ją formavusią aplinką. Jau nuo pirmųjų knygos puslapių junti santūrų, kiek paslėptą pasakojimo autobiografiškumą. Ketverių metų mergaitę Nataliją su lakuotais bateliais ir aksomine suknyte senelis su skrybėle ir lietpalčiu už rankos veda į zoologijos sodą aplankyti tigrų. O kitame skyrelyje ši anūkė, jau suaugusi ir, kaip ir senelis, tapusi gydytoja, vyksta į kaimyninę valstybę su kilnia medikų misija ir sužino, kad jis mirė. Rašytojos senelis nebuvo gydytojas (ji pati irgi nėra) – kaip viename interviu sako T. Obreht, jis buvo aviacijos inžinierius, – bet vesdavosi ją į zoologijos sodą. Juos abu, kaip ir du pagrindinius romano veikėjus, siejo ypatingas meilės ryšys, turintis savų paslapčių ir ritualų. Tai, kad „Tigro žmonoje“ Natalijos senelis miršta, nėra vien tik fantazijos žaismas. Skaitydamas romaną junti, kad jį rašytoja sukūrė sukrėsta savojo senelio netekties, priversta susimąstyti apie mirtį, savo šeimos istoriją. Šios knygos, kurią galima vadinti šeimos saga, priešlapis kaip tik byloja, kad ji dedikuota autorės seneliui Štefanui Obrehtui. Pasak autorės, „Tigro žmonos“ puslapiuose perteikta visa jųdviejų santykių esmė.

Romanas įdomus ir savo ryškoku, bet kiek prislopintu istoriniu sluoksniu (pvz., viena pagrindinių veiksmo vietų yra Miestas – taip apibendrintai čia įvardytas Belgradas). Kaip sako T. Obreht, rašydama šią knygą ji vengė giliai lįsti į politiką ir istoriją; pastarąją netgi to krašto istorikams sunku rašyti. Ir vis dėlto knyga skaitytojo dėmesį prikausto gan tikroviškais nesenos ir kiek senesnės XX amžiaus Balkanų istorinės realybės vaizdais. Karai – tokia yra šio regiono specifika. Didieji pasauliniai ir pilietiniai karai. Lemiantys žmonių likimus, jų mąstyseną ir jauseną, krašto raidą.

„Tigro žmonos“ dabarties veiksmas vyksta bene pačioje XXI šimtmečio pradžioje, pasibaigus praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio kariniam konfliktui, per kurį socialistinė Jugoslavija subiro į keletą nepriklausomų valstybių. Pagrindinė romano veikėja jauna gydytoja Natalija Stefanovič po šio neseno karo iš vienos šalies vyksta į kitą su atkuriamąja misija – „skiepų kampanija Breževinos našlaityne“ (p. 13). Kertant pasienį jai paskambina močiutė ir praneša, kad, išvykęs į atokų Zdrevkovo miestelį, ten nežinia kaip mirė senelis, kad ten dingo jo daiktai ir be jų negalima jo deramai palaidoti. Natalija leidžiasi ieškoti tų daiktų ir šis žygis virsta nepaprastu patyrimu, racionali jauna gydytoja susiduria su mįslingais, legendomis ir prietarais apipintais dalykais. Romano siužetas dėliojamas iš atskirų fragmentų, senelio mirties sukrėstai Natalijai leidžiantis į prisiminimus apie savo ir jo praeitį. Ypač ryškus pasakojimų apie senelio vaikystę Antrojo pasaulinio karo metais sluoksnis. Vaikystę Galinos kaime, kur 1941 metais apsistojo iš vokiečių subombarduoto Miesto zoologijos sodo atklydęs tigras.

Romanas įdomus ir dabarties gyvenimo vaizdais. Prasidėjus pilietiniam karui ir jam įsiliepsnojus už kelių šimtų mylių nuo Miesto, buvo uždarytas zoologijos sodas, Nacionalinė biblioteka, nutrauktas autobusų eismas, įvesta komendanto valanda. Bet gyvenimas nenutrūko, tik įsigalėjo palaida bala ir anarchija. „Spjovę į komendanto valandą, paaugliai suvažiuodavo į Prospektą, susėsdavo ant automobilių, kartais išrikiavę jų gal dešimt, ir kiaurą naktį lėbaudavo“ (p. 42). Ir vis dėlto rašytoja nesiekia skaitytojo vaizduotės šiurpinti neseno ar senesnio karo vaizdais. Karas vaizduojamas kaip įvairiais XX amžiaus dešimtmečiais regione veikianti destruktyvi galia, kaip tamsokas fonas, kuriame skleidžiasi senelio, jo vaikaitės Natalijos ir kitų personažų gyvenimo istorijos.

Šiuo romanu tarsi tiesiamas tiltas tarp demokratiškos JAV visuomenės ir posocialistinės Vidurio Rytų Europos. O ir kitų šalių skaitytojus siekiama supažindinti su Balkanų regiono geografine, istorine, kultūrine specifika. Tuo, ką rašytoja patyrė, gyvendama tenai. Žinia, T. Obreht gimė 1985 metais Belgrade, buvusios Jugoslavijos, dabar Serbijos, sostinėje. Krašte beįsisiautėjant pilietiniam karui, 1992-aisiais ji su motina ekonomiste ir seneliais išvyko į Kiprą. Po aštuoniolikos mėnesių persikėlė į Egipto sostinę Kairą. Bet ir ten gyveno neilgai. 1997-aisiais, kai T. Obreht buvo dvylika, šeima išvyko į JAV. Dabar rašytoja gyvena Niujorke. Ji baigė du Amerikos universitetus – studijavo meno istoriją ir kūrybinį rašymą. Ne tik iš vaikystės prisiminimų ar senelių pasakojimų ši jauna autorė atkuria jai brangaus gimtojo krašto tikrovę. Gyvendama JAV ji vis nuvyksta aplankyti tėvynės ir po pilietinio karo į ją grįžusių senelių (senelio jau nebėra, ten gyvena rašytojos močiutė).

Tad visai nekeista, kad „Tigro žmonos“ pasakojimas kupinas Balkanų regiono kraštovaizdžio, buities, kultūros detalių. Jos gražiai sugula į vaizdingas aprašomąsias dalis, įsiterpiančias į dinamišką siužetą, ir romanui suteikia sodraus, įspūdingo tikroviškumo. Atrodo, rašytojai išties pavyko tai, ko, pasak jos, šia knyga siekė – perteikti ypatingą Balkanų regiono aurą. Štai po senelio mirties Natalija važiuoja į Galinos kaimą, kur 1932 metais jis gimė ir augo, – iki tol niekad nebuvo jos ten nusivežęs. Ji važiuoja keliu, šalia žaliuoja vynuogynai, o skersai kelio senukai varo ką tik nukirptų avių bandas, vis sustodami jų paraginti. Kita istorija jau pasakoja apie senelio vaikystės kaimą ir jame gyvenusį mėsininką Luką, „kurčnebylę žmoną mušusį vyrą su kraujais aptaškyta prijuoste“ (p. 213). Jaunystėje, prieš tapdamas kaimo mėsininku, Luka iš čigono nusipirko seną guslę, vienastygį Balkanų tautų instrumentą, ir iškeliavo į upių uostą Saroborą. Čia susipažino su senais, prakauliais guslininkais ir „viską pamiršęs stebėdavo jų rankų judesius, klausydavosi jų tylaus bilsnojimo kojomis, jaudinančių, raudote išraudamų pasakojimų“ (p. 217). Ir pats, pritardamas savąja gusle, ėmė tokius pasakojimus kurti.

Krašto specifika romane perteikiama ne tik realistiniu naratyvu, bet ir pasitelkus magiškojo realizmo techniką. Gal tik taip ir įmanoma parodyti, kaip – krašto dabartyje ir praeityje, mieste ir kaime – moderni, racionali žmonių mąstysena yra sumišusi su mitologine, folklorine pasaulėvoka, su savitais pagoniškais, krikščioniškais ir musulmoniškais prietarais bei ritualais. Viename interviu rašytoja sako: „Aš augau būtent tokiose vietose, kur antgamtinis veiksnys nuspalvina daugelį dalykų. Ten, iš kur atvykau, žmonės nepaprastai prietaringi ir tai veikia kasdienį jų gyvenimą. [...] Šie mito ir folkloro lobiai – tai visi tie dalykai, su kuriais žmonės gyvena kiekvieną dieną. Ir aš būdama maža buvau labai veikiama tų pasakojimų. Ir dabar vis dar jaučiu jų poveikį.“

Jei kas sako, kad magiškasis realizmas jau yra senstelėjęs pasakojimo būdas, tai šiuo romanu T. Obreht įrodo, kad, priešingai, jis tebėra tinkama priemonė pavaizduoti tam tikrą ypatingą tikrovę – tol, kol tokia ji dar yra besikeičiančiame mūsų pasaulyje. Ne tik Lotynų Amerikoje, kurios savitumą savo kūryboje vaizdavo magiškojo realizmo meistras Gabrielis García Márquezas, vienas mėgstamiausių rašytojos autorių. Bet ir Vidurio Rytų Europoje, gerai nepažįstamuose buvusiuose kolonijiniuose, o dabar jaunos demokratijos kraštuose, jų dabartyje ir praeityje.

Gal kiek kitaip nei G. García Márquezas panaudodama magiškojo realizmo techniką, tai yra siurrealistinius ar folkloro siužetus siedama su labiau akcentuota istorine ir socialine realybe, rašytoja vaizduoja per šimtmetį karų siaubtą, atsigaunantį ir modernėjantį, iš kaimo kultūros, iš mitologinių ūkų ir prietarų išnyrantį, bet jų vis dar apgaubtą kraštą – kaip makabrišką stebuklinę tikrovę, šiurpulingą, trikdančią, absurdišką, skurdoką, bet sykiu viliojančią keistumu, grožiu ir nepaprastumu. Antai neseno pilietinio karo metais Miesto mokykloje, kurioje mokėsi Natalija, trūko vadovėlių, kiaulių embrionų pagal programą privalomiems tyrimams atlikti. Bet mokytojai Dobravkai kontrabanda pavyko gauti plaučių. Norėdama parodyti mažytes alveoles, storas bronchų kremzles, ji atpjovė išilgai visą plaučio kraštą ir, liepusi iš spintos pasiimti šiaudelius, skirtus kavai gerti, leido vaikams per juos pūsti orą į plaučius, kad pamatytų, kaip tie funkcionuoja.

Tokių švelniai makabriškų, o ir stebuklinių vaizdų itin kupini tie romano skyriai, kuriuose pasakojama apie Natalijos senelio vaikystę Galinos kaime Didžiojo karo metais. Jo močiutė Motė Vera nepaisė piktų kaimiečių šnekų apie mėsininko Lukos kurčnebylę žmoną – iš Saroboro atsivežtą musulmonę, klestinčio šilko pirklio dukterį. Mat ši globojo iš vokiečių bombarduojamo Miesto zoologijos sodo į kaimą atklydusį tigrą. Niekad neregėję tokio gyvio, prietaringi kaimiečiai laikė jį mirtį sėjančiu velniu. Bet Motė Vera, siautėjant žiemai, kad matytų visas kaimas, sėdėdama verandoje, susisupusi į antklodes, mezgė tigro žmonai kepurę ir dar vaikui seneliui įduodavo į rankas siūlų raizginį. O „šis jį atsargiai, lyg paukščio lizdą, nunešdavo į mėsininko namus, užkopdavo verandos laiptukais, nukreipęs virbalus į šalis, užmaukšlindavo mezginį kurčnebylei ant žvilgančių plaukų ir, atsigręžęs į Motę Verą, laukdavo, kol ši pritariamai pamos iš savo prienamio“ (p. 243).

Šiais ir kitais magiškojo realizmo technika sukurtais vaizdais, susietais su realistiniu pasakojimu, rašytoja kuria turtingą ir nepaprastą romano tikrovę – šiurpulingą, dramatišką, tamsoką ir kartu šviesią, viltingą, ramią. Šie bruožai įvairiopai dera tai realistinėse istorijose, tai pasakojimuose, paremtuose Balkanų regiono folkloru (pvz., trys istorijos apie skirtingais gyvenimo tarpsniais senelio sutiktą bemirtį, būtybę iš slavų folkloro, perspėjančią apie mirtį ir surenkančią mirusiųjų sielas). Skaitytoją sužavi ne tik ypatingų siužetų mozaika, ne tik tai, ką rašytoja pasakoja, bet ir kaip pasakoja. Literatūrinė romano kalba išties meniška – sodri ir grakšti. Lyg užburianti žodžių magija, kurią gerai perteikia kruopštus ir žodingas Vido Morkūno lietuviškas vertimas.

„Tigro žmona“ turi ir meninę, ir pažintinę vertę. Perskaitęs šį įspūdingą, įtraukiantį romaną, iš tiesų gali pasakyti – štai koks Balkanų kraštas. „Aš manau, kad menas atveria duris“, – taip apie šią savo knygą sako rašytoja. Karų ir ramybės laikotarpiai, modernėjimas ir archajiškumas, racionalumas ir iracionalumas, mokslinė ir mitologinė bei religinė pasaulėvoka – visa tai yra būdingi to regiono bruožai, romane išryškinti realistiniais ir siurrealistiniais vaizdais. Tai pasaulis su daugybe paprastų ir keistų nutikimų, per jo liūdnas, tamsias gyvenimo formas švysteli šviesos, vilties ir gerumo spinduliai. Ši tikrovė romane pavaizduota su ilgesiu, meile ir švelnia kritika.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.