Ežys neturi elegancijos

RYTIS RADAVIČIUS

Muriel Barbery. Ežio elegancija. Romanas.
Iš prancūzų k. vertė Eglė Juciūnaitė. V.: Gimtasis žodis, 2010. 399 p.

Pagiriamosios citatos jau tapo beveik neišvengiama knygos viršelio dalimi. Ši knygų leidybos taisyklė nėra susijusi su leidinių turinio kokybe ir taikoma tiek šedevrams, kurių reklamuoti nereikia, tiek vidutiniškiems skaitalams, kurie perkami dėl reklamos. Vienintelė priebėga nuo tokios literatūrinės panegirikos yra brangūs ir maloniai tušti leidiniai kietais viršeliais.

Vidutiniška literatūra, kaip ir bet kokie kiti vidutiniški produktai, sudaro didžiąją daugumą. Ji turi savo auditoriją ir turi būti patraukliai pristatoma rinkoje. Tačiau labiausiai stebina tai, kad net gerais laikomi kritikai ar autoriai rašo pagiriamąsias recenzijas eilinėms knygoms, o šios recenzijos publikuojamos ne tik vietiniuose, bet ir tarptautiniu mastu gerbiamuose laikraščiuose ar žurnaluose, tokiuose kaip amerikietiškas „New York Times“ ar britiškas „Times“. Galbūt susilpnėjo kritiškumo kriterijai?

Tokius pamąstymus dažniausiai sukelia konkretus pavyzdys ir šiuo atveju tai prancūzų rašytojos Muriel Barbery knyga „Ežio elegancija“, jau išversta ir į lietuvių kalbą. Keletas pirmų puslapių yra intriguojantys ir daug žadantys: truputis filosofijos (pagrindinė veikėja yra durininkė ir užsislaptinusi savamokslė intelektualė), truputis sveikos socialinės kritikos (durininkė tylomis šaiposi iš turtingų idiotų, kuriems tarnauja), žiupsnelis paaugliško nihilizmo (durininkė susidraugauja su protinga dvylikamete mergaite, kuri nuobodžiauja ir mąsto apie savižudybę). Tačiau filosofija netrukus susitraukia iki nepagrįsto filosofavimo, socialinė kritika tampa socialistiniais paistalais, o paaugliškas nihilizmas išsikvepia ir pavirsta nuvalkiotu primityvizmu. Todėl knyga, kuri tikriausiai buvo sumanyta kaip „filosofinis romanas“, tampa nuobodi, didaktiška, nenuosekli ir nuspėjama.

Muriel Barbery pristatoma kaip filosofijos profesorė. Tačiau romano tekste ji atsiskleidžia tik kaip pagrindinę veikėją primenanti pretenzinga autodidaktė, pristatanti savo fragmentiškas žinias kaip filosofinius atradimus, pagardintus kliše tapusia neapykanta „siaurapročiams“ buržua ir meile „aristokratiškiems“ proletarams. Knyga prikimšta sudėtingų paaiškinimų ir retai vartojamų žodžių – jų paskirtis tekste nesuprantama ir dėl to jie atrodo pretenzingai. Įpusėjus knygą paaiškėja, kad čia tik puikus akademinio snobizmo pavyzdys su autorės užslėptų klasinių kompleksų priemaišom. Ypač lyginant su kitu akademiniu romanu – Patricios Duncker „Haliucinuojantis Foucault“, kur autorės idėjos buvo vos įžiūrimos pro įtraukiančią įvykių grandinę.

Dažniausiai tai būna stiliaus klausimas. Būtent stilius skiria gerą literatūrą nuo vidutiniškos. Geras stilius būna permatomas, jis padeda skaitytojui pasiekti romano ar kito literatūros kūrinio esmę nešvaistant dėmesio lingvistiniams ar intelektualiniams manierizmams ar akivaizdžiai brukamoms idėjoms. Tas pats taikytina ir knygų recenzijoms.

Vidutiniškų romanų kalba labai panaši į juos giriančių straipsnių, kurių citatos puošia viršelius. Taip pat daug šnekama ir nieko konkretaus nepasakoma. Nepagrįstos liaupsės recenzijose ir klišių prikimšta recenzuojamų knygų kalba man visuomet primena vieną šaunų straipsnį apie liūdną anglų kalbos dalią ir išnaudojimą. Autorius diagnozuoja rimtą anglų kalbos ligą, pasireiškiančią įvairaus pobūdžio publikuojamuose tekstuose, ir pateikia tokių tekstų pavyzdžių. Panaši liūdna dalia šiais laikais tenka daugumai kalbų: „Šiuolaikinėje anglų kalboje, ypač rašytinėje, pilna blogų įpročių, kurie plinta dėl mėgdžiojimo ir kurių galima išvengti reikiamai pasistengus. […] Šis miglotumo ir gryno neišmanėliškumo mišinys būdingiausias moderniai angliškai prozai, o ypač bet kokiems politiniams tekstams. Kai tik iškeliami kokie nors klausimai, konkretumas ištirpsta abstrakcijoje ir atrodo, kad niekas nesugeba mąstyti nesamdyta kalba: proza vis rečiau rašoma žodžiais, pasirinktais dėl jų reikšmės, ir vis dažniau – frazėmis, sudygsniuotomis panašiai kaip iš standartinių dalių statomos vištidės.“

Dažnai atrodo, kad literatūros kritikų vartojamą kalbą sudaro ne jų pačių rūpestingai atrinkti žodžiai, o būtinos vartoti bendros frazės iš politinio korektiškumo unikodo. Politinis korektiškumas reiškia abejingumą, o būdamas abejingas nieko įdomaus nepasakysi. Būtent toks abejingumas dabar yra autorių ir kritikų indulgencija. Originalias mintis keičia bendro pobūdžio įprastiniai teiginiai, todėl dramatiškai sumažėja atsakomybė už tai, kas yra sakoma. Abstrakčios, mandagios, nieko nereiškiančios formuluotės ir standartinės frazės keičia nepriklausomą mintį. Kritinė kalba tampa neatsakingu tuščiažodžiavimu ir kenčia nuo lingvistinės infliacijos, kuri nurodo abejingumą ne tik žodžiui, bet ir tam, kas juo žymima. Tokie būdvardžiai kaip „geras“, „puikus“, „tinkamas“, „nuostabus“ praranda savo vertę. Nesvarbu, kad ežys neturi elegancijos. Svarbu yra jam to nepasakyti, kad neįžeistum. Vis tiek nei jis, nei ta jo elegancija niekam nerūpi.

Anksčiau pateikta citata paimta iš esė „Politika ir anglų kalba“, kurią 1946 metais parašė George’as Orwellas. Tuomet jis manė, kad anglų kalbos nuosmukis dar pagydomas. Praėjus pusei amžiaus, anglų kalba tapo šiuolaikinio pasaulio lotynų kalba, bet jos nuosmukis tęsiasi ir pereina į kitas kalbas. Leksikai, ypač būdvardžiams, prarandant vis daugiau vertės, neaiškūs tampa tiesos kriterijai. „Geras“ (kritikas, autorius, tekstas, romanas etc.) nebereiškia „teisingas“, „tikslus“ ar „taiklus“, dabar „geras“ reiškia „tinkamas“, „priimtinas“, „mandagus“. Tokia padėtis gali turėti pozityvių pasekmių ir ilgainiui gali sukelti dekartišką reakciją, abejonės troškulį. Nors kol kas neatrodo, kad padėtis greitai pasikeis, ir tiesai gresia būti sugraužtai lingvistinės infliacijos.